Šiais laikais moterys gali labai daug: pilotuoti boingus, vykti į misijas karo zonose, vadovauti milžiniškoms organizacijoms ir netgi pranokti visažinius vyrus ekonomikos srityje. Todėl nieko nestebina, kad, pavyzdžiui, Norvegijoje, daugiau nei 30 proc. vadovaujamų postų užima moterys. Ir vyrai jų klauso. Jei būtumėte pasakiusios šią frazę prieš kelis šimtmečius, greičiausiai būtumėte supleškintos ant laužo kaip beviltiškos raganos. Su visomis savo juodomis katėmis.
Šiandien kates galime drąsiai laikyti nors ir pulkais, į darbą vykti su kelnėmis, skrybėlėmis ir baltais marškiniais, o vakarėliuose kelti taurę šampano vilkėdamos dailų kūno linijas paryškinantį kelnių ir švarko kostiumą. Kad moterys vis dažniau įsisuka į stipriosios lyties atstovų drabužines ir taip pabrėžia savo stiprybę, akivaizdu. Ir visa vyriška garderobo amunicija moterų spintose atrodo taip natūraliai, laiku ir vietoje, kad sunku įsivaizduoti, jog galėjo būti kitaip.
Nagi pasidomėkime, kaip moterų mada laisvėjo, drąsėjo ir vyriškėjo.
Nuo „mėlynųjų kojinių“ iki dendžių
Manoma, kad prie moterų pasitikėjimo savo jėgomis ir su tuo susijusiais tam tikrais aprangos ypatumais gerokai prisidėjo „Mėlynųjų kojinių draugija“. XVIII a. vidurio Anglijoje atsiradęs judėjimas iš nuobodulio mirštančias aukštuomenės damas skatino domėtis literatūra, menais, kalbomis ir mokė laisvai reikšti savo mintis. Trumpai tariant, moterų pašnekesių ratas iš nuobodžių buitinių temų peršoko į literatūrinių diskusijų lygį su taikliomis ir taktiškomis pastabomis, subtilia kritika ir savo vertės pajautimu. Iki tol nuolankiai tylėjusios dailiosios lyties atstovės pagaliau pradėjo mėgautis žodžio ir minčių laisve. Nepamirštos šiuose susibūrimuose buvo ir mados žinios – moterys daug dėmesio skyrė individualiam stiliui, visaip kaip mėgindamos pabrėžti savo išprusimą ir stiprybę net mados srityje. Matyt, ne veltui buvo vadinamos stilingiausiomis laikmečio damomis. Tiesa, apie tai, jog kada nors mūvės kelnes, net ir „mėlynosios kojinės“ galėjo tik pasvajoti.
Vyriškąjį stilių populiarinti pradėjo garsioji kino ir teatro primadona Marlene Dietrich. Tai ji, drąsuolė, pozavo leidinių nuotraukoms su vyrišku kostiumu, įspūdinga skrybėle ir smilkstančiu cigaru rankose. Trumpai tariant, iš XIX a. antrojoje pusėje gyvenusių jaunų anglų džentelmenų puošeivų pasivogė jų stiliaus idėjas ir apsivilko vyrišką kostiumą su visais privalomais dendžio stiliaus atributais: sniego baltumo marškiniais, tamsiu cilindru ir puikios kokybės blizgios odos batais. Pasakojama, kad tokiam išblizgintam puošeivos įvaizdžiui išgauti dendžiai negailėjo nei laiko, nei pinigų. Pavyzdžiui, dendžių ikona vadinamas lordas George‘as Bryanas Brummellis gražinimuisi kasdien skirdavo šešias valandas, o jo turėtų baltų it sniegas palaidinių pavydėtų bet kuri dailiosios lyties atstovė.
Beje, ar žinote, kad elegancijos meistru tituluojamas garsus mados kūrėjas Christianas Dioras buvo nepaprastai sužavėtas estetiško ir kruopščiai kurto dendžių įvaizdžio? Mielai naudojo jį savo kūryboje skatindamas moteris puoštis, žavėti, būti stipriomis ir pasitikėti savo jėgomis pabrėžiant moteriškumą. Mados kritikai sako, kad dizainerio sukurtas „New look“ įvaizdis tarsi tapo atkirčiu griežtai ir belytei karo laikotarpio madai.
Coco Chanel indėlis
Niekas kitas taip šauniai kaip garsioji madmuazelė Coco Chanel nedrąsino moterų. Dailiosios lyties atstovėms ji pasiūlė savitą mados sampratą ir išvadavo moters kūną iš ankštų korsetų, ilgų sijonų ir net minčių suvaržymo. Visus nepatogius pūstus drabužius pakeitė natūraliai prigludę judesių nekaustantys kostiumėliai, platėjančios kelnės, trumpos puikių siluetų suknelės ir rankinės per petį. Be to, prie patogių ir praktiškų drabužių madmuazelė pasiūlė trumpą berniukišką, vadinamąją bobo, šukuoseną, o nesveikai išblyškusią madingą aristokratišką odą nurudino sveiku įdegiu. Coco Chanel užkėlė ant podiumų ir iki tol tik vyrams skirtus dryžuotus jūreiviškus drabužius. Jie tapo stilingu atostogų apdaru ir sulaukė ne mažiau aplodismentų nei ankstesni garsios mados kūrėjos išradimai.
Smokingas, hipiai ir uniseksas
Už kelnių, kaip moteriško drabužio, populiarinimą turėtume padėkoti Holivudui. Kai 1930-aisiais kino ekranuose pasirodė legendinio režisieriaus Josefo von Sternbergo juosta „Marokas“, kuriame pagrindinė aktorė Marlene Dietrich provokavo žiūrovus mūvėdama kelnes, šis drabužis akimirksniu išpopuliarėjo tarp kitų aktorių (kelnes mūvėjo ir aktorės Greta Garbo, Katharine Hepburn). Tik ne tarp paprastų žmonių – reta moteris išdrįsdavo tokias drastiškas ekrano mados vizijas perkelti į gyvenimą.
Tikruoju kelnių paprastų moterų mados istorijoje krikštatėviu reikėtų laikyti prancūzų dizainerį André Courrèges'ą. Būtent jis 1960-aisiais užkėlė kelnes ant podiumų ir pristatė jas kaip labai madingą drabužį, kurį moteris gali mūvėti ne tik kasdien, bet ir per prašmatnias vakarienes restoranuose.
Gal stiprios moters įvaizdis ir būtų įstrigęs ties tokiais paprastais sprendimais, jei ne legendinis dizaineris Yvesas Saint Laurent‘as. Jo kolekcijoje 1966 m. atsirado smokingas (Le Smoking), sukurtas specialiai moterims, kurios nepaiso niekieno nuomonės ir pasikliauja tik pačios savimi.
O štai aštuntasis dešimtmetis ir hipių kultūra tapo tikruoju kelnių solo. Kaip ir dar vėliau atsiradusi unisekso kryptis. Dizaineriai juokauja, kad kai moterims nusibosta sijonai, suknelės, aukštakulniai ir kiti dailiajai lyčiai skirti gražumynai, jos renkasi „beveidį“ unisekso stilių – džinsus, vyriškus švarkus, batus ir marškinius. Unisekso gerbėjos dievina ir vyriškus kvepalus, tad net iš kvapo neatskirsite, kokios lyties atstovas prieš jus eina. Šis stilius atsirado pastaraisiais dešimtmečiais, laužant visuomenėje nusistovėjusias aprangos normas, siekiant pabrėžti abiejų lyčių lygybę. Ypač išpopuliarėjo 80-aisiais, kai Giorgio Armani sukūrė unisekso stiliaus kostiumus.
Kokie drabužiai privalomi stipriai moteriai?
Žinoma, kelnės, švarkas, džinsai, juoda suknelė, bent keli skirtingi balti marškiniai, taip pat lietpaltis, kurį gražu dėvėti ir prie klasikinių, ir prie vakarinių drabužių, ir prie džinsų.
Įdomu tai, kad lietpalčių istorijos užuomazgos slypi dar viduramžiuose. Tada į pokylius rūmų damos vykdavo vilkėdamos apsiaustus, kurie primena mūsų laikų lietpalčius. Pirmojo lietpalčio, panašiausio į tą, kurį šiandien dėvime, autorystė priklauso britui Thomui Burberry – lietpaltį jis sukūrė vyrams kariniais tikslais. Moterų madoje šis apdaras atsirado tik tada, kai vyrišku lietpalčiu apsivilko aktorė Ingrid Bergman kino filme „Kasablanka“.
Geidžiamiausi stiprios moters aksesuarai – liemenė, suteikianti stiliui individualumo ir naujų spalvų, istoriškai padėtį visuomenėje pabrėžiančios skrybėlės, įvairaus pločio ir spalvos petnešos bei kaklaraiščiai. Mados istorikai tikina, kad kaklaraištis – estetiškas aksesuaras, slepiantis marškinių sagas, pabrėžiantis kūno vertikalę, kuriantis prabangos ir turtingumo įspūdį.
Renkantis drabužius, labai svarbu atkreipti dėmesį ir į spalvas – dramatiškas juodos ir raudonos duetas visada dera stipriosioms, veikia efektingai, įtikina, balansuoja tarp aistros ir mirties, asocijuojasi su lemtimi, fatališkumu, gaivališkomis jėgomis ir savo vertės žinojimu.
