Kontrastingi poreikiai. „Užaugusi prie Kauno marių, kur supo begalinės erdvės, net ir šiandien, kai tik išvykstu į gamtą, noriu, kad žvilgsnis remtųsi į horizontą: ar tai būtų laukai ir tolimas miškas, ar beribė jūra. Tai man teikia vidinį komfortą. Bet jeigu būnu mieste, noriu jausti ir matyti jo istoriją su visu architektūriniu palikimu. Kai su vyru Mantautu įsikūrėme Vilniaus senamiestyje, kai kurie bičiuliai stebėjosi, kaip galima gyventi, jei pro langą vos už kelių metrų regi pilką mūrą. O mano akims jis nekliūva, nes neturiu poreikio bėgti į priemiestį ar užmiestį, kad pro langą grožėčiausi mišku ar besidriekiančiais laukais, kuriuose, akivaizdu, greitu metu iškils kokia nors gyvenvietė.
Nuo mažens išmokau pastebėti ir vertinti detales (matau, šį bruožą bus paveldėjusi ir mažametė Nora), tad neįsivaizduoju jaukių namų be paveikslų, knygų, šeimos ir giminės nuotraukų, be širdžiai brangios gėlių vazos ir be šviestuvų. Visi kiti dekoro elementai, jeigu jie nesusiję su šeimos narių emocijomis, užgyventu laiku, tėra viso labo balastas. Neįsivaizduoju savęs, einančios į parduotuvę ir perkančios kokias nors skulptūrėles vien tam, kad jos tiesiog gražios.
Man smalsu ir įdomu lankytis namuose, panašiuose į muziejus, bibliotekas, kur tiršta visais atžvilgiais brangių daiktų ir meno kūrinių, kartais net viešbučius renkuosi tokius, kur visko labai daug, tačiau savo namuose norisi tam tikro erdvės švarumo ir sterilumo. Gal todėl, kad mano darbe tiek visko: žmonių, daiktų, spalvų, kelionių, neretai ir psichologinės įtampos, chaoso, pusiausvyrai išlaikyti norisi kitokios namų aplinkos. Išskyrus, žinoma, dukros Noros kambarį – šis paliktas vaiko kūrybinei laisvei.“
Kai girdžiu, kad kuri nors sutuoktinių pora dėl išsiskiriančių estetinių požiūrių susipyksta baldų ar šviestuvų salone, man tiesiog atrodo nesuprantama – argi taip įmanoma?
Privačios zonos. „Būsto sienos negali būti kitokios nei pilkšvai baltos. Tai – kaip dailininkui baltas popieriaus lapas ar pilkšva drobė, ant kurios nugula tik keli itin ekspresyvūs, pavyzdžiui, koralų spalvos, akcentai. Požiūriu į jaukius namus mudu su Mantautu esame beveik šimtaprocentiniai bendraminčiai. Nors jų kūryba labiau užsiimu aš, tačiau net ir jo nustebimas, pavyzdžiui, vonioje pamačius pakeistą veidrodžio rėmelį, visada bus pritariamas. Kai girdžiu, kad kuri nors sutuoktinių pora dėl išsiskiriančių estetinių požiūrių susipyksta baldų ar šviestuvų salone, man tiesiog atrodo nesuprantama – argi taip įmanoma? Minimalus baldų skaičius namuose (patogi sofa ir kelios Eamesų stiliaus kėdės) liudija mudviejų minimalų poreikį apsikrauti daiktais. Jaukiausiai jaučiuosi miegamajame, apšviesta toršero, susirangiusi su knyga, ir vonioje – taip pat su knyga.
Namai – ne namai, jei juose yra tik dušas ir negali pagulėti kvapiose putose, jei juose nėra aromatinių žvakių „Jardins dʼÉcrivains Beatnik“, skleidžiančių ambros ir pačiulių aromatus. Esu netradicinė moteris, nes nemėgstu gėlių, ypač rožių, levandų, kvapų. Klasika, džiazas, regis, punk – kokia tik muzika neskamba mūsų namuose... Gal rečiausiai bliuzas ir country. Prie muzikinio fono nuo mažens pripratino šokių treniruotės, o Mantautas, atrodo, jau gimė būti melomanas, neįsivaizduojantis savęs be vinilinių plokštelių kolekcijos.“
Stilius – tai kvapas. „Dažnai žiniasklaidos cituojama Marilyn Monroe frazė apie tai, kad lašelis „Chanel No. 5“ atstoja apatinius drabužius, vis dėlto turi stiprų krūvį. Jei nepasipurškiu kuriais nors „Diptyque“ ar „Byredo“ (abu šie ženklai turi dešimtis originalių kvepalų), jaučiuosi, tarsi būčiau pamiršusi svarbiausią tos dienos drabužį. Pastaruoju metu pasidariau didelė tam tikrų parfumerijos gaminių išdavikė ir, susižavėjusi kuriuo nors aromatu, galiu po mėnesio ar dviejų jo atsisakyti ir susivilioti kitu. Prisimenu, paauglystėje „pasiskolinau“ iš mamos kažkuriuos „Burberry“ kvepalus, nusinešiau į šokių treniruotę ir pradanginau... Tai kažkas panašaus į dizainerės Eglės Žiemytės pasakojimą apie tai, kaip ji pirmą suknelę pasisiuvo iš sukarpytų mamos išeiginių kostiumėlių...“
Vinčesterio britiškumas. „Mados vadybos magistro studijos šiame Pietų Anglijos, Hampšyro grafystės, mieste, nutolusiame per šimtą kilometrų nuo Londono, man leido esmingai pajusti ir suprasti, kas yra britų kultūra ir dažnai visų valkiojamas terminas „britiškas stilius“. Rašydama diplominį darbą apie liukso klasės odinių gaminių įmonės „Ettinger“, įkurtos dar 1934-aisiais, kelio į Rusijos rinką galimybes susipažinau su verslą iš senelių paveldėjusia šeima, iki šiol puoselėjančia britiškas vertybes, lėtą kokybiško gyvenimo tempą, geriančia arbatą penktą valandą po pietų.
Vyrai čia nešioja preciziškai rankomis siūtus, tiesa, jau gerokai sudėvėtus švarkus ir nutrintus odinius batus bei portfelius. Moterys savo drabužinėje būtinai turi bent vieną vintažinį „Burberry“ lietpaltį, taip pat – vintažinius akinius, plonos odos pirštinaites, kelius gerokai dengiančių sijonų; gatvėje tokią moterį dažniausiai sutinki vediną šuniuku ir nešiną dviem krepšiais, užkabintais ant dilbio: vienas iš jų – erdvi stabili kokybiškos odos rankinė, kitas – popierinis maišelis su duonos ir pyragų gaminiais.
Tai, ką buvau mačiusi Londone: net žiemą su kokteilinėmis šilkinėmis suknutėmis išsiplikiusios ir su aukštakulnėmis basutėmis vos pastovinčios merginos (nuo šalčio pamėlusiomis kojomis), toli gražu nebuvo Britanija. Tikras britas iki šiol siūdinasi drabužius pas savo siuvėją, ateljė, kur įdedama daug rankų darbo. Rankų lytėjimo kuriant bet kokį daiktą ar teikiant paslaugą reikšmė man darė didelį įspūdį, gal todėl ir dabar didžioji mano garderobo dalis – asmeninės siuvėjos siūti drabužiai. Paradoksalu, tačiau studijos Vinčesteryje leido susipažinti su absoliučiai kitokia Rusija, nei ją įsivaizdavau. Kelias vasaros savaites praleidusi Maskvoje, A.Puškino bibliotekoje, sutikusi daugybę žmonių, kurie galėtų būti potencialūs „Ettinger“ klientai, supratau, kad mados rinka šioje šalyje labai įvairi, ji neapsiriboja vien blizgiais populiarių vardų logotipais.“
Grįždama iš Anglijos į Lietuvą parsivežiau svarią nuostatą – nepirkti vienkartinių daiktų, pradėjau ypač atsargiai vertinti greitosios mados siūlomus gaminius.
Pamokos. „Grįždama iš Anglijos į Lietuvą parsivežiau svarią nuostatą – nepirkti vienkartinių daiktų, pradėjau ypač atsargiai vertinti greitosios mados siūlomus gaminius.
Kai televizija parodė, kaip per Rio de Žaneiro vasaros olimpines žaidynes treniruodamiesi irkluotojai turi aplenkti įlankoje plūduriuojančius išmestus baldus ir drabužių maišus, pasidarė labai nejauku. Dar kartą prisiminiau Vinčesterio pamokas: drabužis gražus ir stilingas tik tada, jei jis ilgaamžis.
Sakysite, tai ne kiekvieno kišenei? Bet... Jei suskaičiuotume, kiek esame išleidę pirkdami, tarkim, dešimt greitosios mados švarkelių, toji suma atitiktų vieno itin kokybiško švarkelio kainą, kurį, panešiotą sezoną ar du, nebus gėda perleisti, pavyzdžiui, dukrai. Antai mano drabužinėje esantis „Bottega Veneta“ kostiumėlis: nepriekaištingai pasiūtas švarkas ir plačios kelnės (net pamušalas siūtas rankomis) – gaminys, kuris neturi amžiaus cenzo, kurio neveikia vertinimas „madinga nemadinga“. Iš kitos pusės, nesu kategoriškai nusistačiusi prieš greitąją madą, jei ši pagal kliento pajamas vartojama kaip lėtoji. Pastebėjau, kad civilizuoti žmonės vis dažniau kito žmogaus vertybėmis laiko ne daiktus, o patirtį, intelektą.“
Internetas. „Vis rečiau apsiperku parduotuvėse, esu internetinės prekybos šalininkė, išskyrus tuos atvejus, kai lankausi užsienyje ir užsuku į butikus kaip į meno galerijas, pavyzdžiui, Paryžiuje – į „Colette“. Kaip jau sakiau, daugumą drabužių siūdinuosi privačiai. Tai visada garantuoja patogumą. Šiam kriterijui aš labai reikli: jei esu nors truputį varžoma, taip pat jei drabužis apnuogina viską iš karto: ir rankas, ir kojas, ir pečius, ir krūtinę – jaučiuosi nekaip, atrodo, akimirksniu pasikeičia net kūno kalba... O malonumas su gražiai įpakuotais ir įdėtais į gražius maišelius gaminiais išeiti iš butiko – jau praeitas etapas. Beje, tokį pirkimo džiaugsmą patiriu įsigydama kosmetiką, kvepalų ir aromatinių žvakių.
Savo vartotojišką nuostatą „mažiau yra daugiau“ realizuoju dairydamasi batų ir rankinių. Tiesa, šių turiu tiek, kad galėčiau suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Apie batelius pasakyčiau tą patį – jų nedaug: vieni – stiletai – į vakarėlį, kiti – rokerių stiliaus, treti – oksfordai, pagaliau ketvirti – tiesiog sportbačiai. Rinkdamasi drabužius pasidariau atspari ir silpnumo akimirkų nesunkiai išvengiu, tačiau kai atsiduriu prie batų vitrinos, sakykime, „Marni“, „Premiata“, neretai tos akimirkos įveikia mane.
Jei gyvenčiau kuriame nors Vakarų Europos didmiestyje, galbūt dažniau lankyčiausi vintažinėse krautuvėlėse, tačiau Lietuvoje tokių iš esmės nėra, nes tos, kurios skambiai skelbiasi esančios vintažinės, paprastai atlieka komisinių parduotuvių funkcijas ir atitinka jų paskirtį.“
