Įsigalėjus „vaidmenų per lovą“ praktikai Holivude, niekas pernelyg nenagrinėjo mados pasaulio situacijos – idėja, kad modelis yra tik veidrodis tamsiems fotografo instinktams, atrodė ir taip akivaizdi. O gal pernelyg nepatogi, turint omenyje, kad tie vaizdai atspindėjo ir mūsų pačių troškimus. Tapti seksualiniu objektu buvo tarsi privaloma priėmimo į tariamai glamūrinį pasaulį kaina. Tai atrodė naudinga visiems, dirbantiems mados hierarchijoje – bet tik tol, kol modeliai tylėjo.
Niujorkas tiesiog užtvindytas stilingomis nuotraukomis, bet ar kada nors susimąstėte, kaip jos visos atsirado? Aš apie tai nesusimąstydavau, kol prieš daugelį metų pradėjau dirbti kūrybos direktore, atsakinga už reklaminius mados skelbimus. Įmonės, kurioje dirbau, biblioteka turėjo tūkstančius žurnalų. Ištisus mėnesius varčiau tuos senus numerius, ieškodama naudingų idėjų planuojamoms reklamos kampanijoms. Šio proceso metu susipažinau su blogiausiomis vizualinėmis šio žanro klišėmis: be jokios priežasties iš džiaugsmo šokinėjantys žmonės, modeliai šiek tiek pravertomis lūpomis spoksantys „šiek tiek į tolį“, visų rūšių čiabuviai kaip kontrastas aukštoms liesoms blondinėms (taip pat žiūrėkite: nuogi žmonės medžiuose, nevaržomas lesbietiškumas, baltaodės poros nesibaigiančiame safaryje, ant grindų tarsi lėlės be kaulų išsidraikę kūnai). Mados fotografijos formulė, panašu, rėmėsi tabu identifikavimu, po to jų griovimu, prieinant ribas ir jas dažnai peržengiant. Jei vaizduojamos fantazijos bent kiek neatsiduodavo absurdu ar beskonybe, atrodė, kad tokie vaizdai tiesiog neatliko savo darbo.
Mano bosas, kuris žurnale užėmė aukštas pareigas ir išmanė visą virtuvę, kartais vertindamas mano surinktus nuotraukų koliažus sakydavo, jog „tai ne mada“. Kiek tada supratau, tai reiškė, jog, jei modelis atrodo kaip sveika, laiminga arba stipri moteris, vaizdas yra priskirtinas „gyvenimo būdo“ kategorijai. „Mada“ turėjo būti kažkas provokuojančio, alsuojančio pavojumi. Mes dažnai vartodavome žodį „suktas“ – ir nepasakyčiau, kad jame slypėjo daug ironijos ar susirūpinimo dėl moralės. Mums reikėjo sukelti geismą – baimingą jaudulį dėl nežinomybės. Mes vartodavome žodį „nesveikas“ kaip komplimentą.
Šioje peržengiamų ribų paieškoje geriausia vieta ieškoti įkvėpimo buvo praėjusio amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečio vaizdai, kai fotografija ėjo koja kojon su seksualine revoliucija. Žaidimas su seksualine įtampa buvo paprastas būdas priartėti prie ribų. „Netflix“ serialas „Karūna“ neseniai įtikinamai perteikė anų laikų dvasią per Lordo Snowdono personažą, kuris buvo liūdnai pagarsėjęs mergišius, vedęs princesę Margaretę. Tais laikais tokie fotografai kaip Snowdonas, Davidas Bailey, Helmutas Newtonas ir Guy‘us Bourdinas publikavo novatoriškus darbus, kuriuose jokia tema nebuvo draudžiama: net sadomazochistiniai vaizdai galėjo padėti parduoti batus.
Nagrinėjant tokias nuotraukas, man pačiai mada pradėjo atrodyti kaip savotiška atskira seksualinė orientacija, tokia, kur vaizdų fetišizavimas ima viršų prieš visa kita. Fotografai galėjo pasislėpti po pasiteisinimais, kad jie viso labo stumia mus į nemalonias padėtis vien tam, kad galėtų mesti iššūkį nusistovėjusioms normoms. Ir jie iš tikrųjų tai darė. Ir dažnai, kaip kad Bruce‘o Weberio atveju devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose, tai veikė. Weberio žymiausios nuotraukos „Calvin Klein“ reklamai garbino tipiško Amerikos jaunuolio sveikatą ir gyvybingumą – tačiau tai buvo daroma pačioje AIDS krizės viršūnėje, kai tikrovėje vyrai gėjai susidūrė su didžiule rizika bei socialine atskirtimi.
Weberio nuotraukos žavėjo mane, nes jis pats yra vedęs savo agentę Nan Bush. Aiškumo dėl jo paties seksualinės orientacijos trūkumas darė jo nuotraukas dar labiau įtikinamas; tai nebebuvo įprasta klišė, kad „heteroseksualumas padeda parduoti“. Didesni už patį gyvenimą nuogi vyrų torsai, pasirodę „Abercrombie & Fitch“ parduotuvių reklamose, kėlė sumaištį, nes jie atnešė homoseksualumo ilgesį į Amerikos prekybos centrus. Didžia dalimi mes vis dar tebegyvename būtent šiuo vaizdų kūrimo režimu – kai remiamasi seksualiniais tabu, apie kuriuos niekas nekalba, bet tik tam, kad šie vaizdai padėtų parduoti prekes.
Kol pasaulis dar nebuvo sukilęs prieš Terry Richardsoną, kurį modeliai apkaltino užpuolimais per fotosesijas ir po jų, aš vis dar gebėdavau per daug nemąstyti apie tai, ką patiria mados fotografijose vaizduojami modeliai. Mano žiniomis, tose fotosesijose, kur pati dalyvavau, niekada nieko blogo nenutiko, todėl buvau linkusi manyti, kad situacija panaši daugumoje fotosesijų. Man buvo priimtina žiūrėti į tokius vaizdus tol, kol aš neturėjau pagrindo laikyti juose vaizduojamų žmonių aukomis arba (jei pagalvoji) tiesiog jaunais, palyginti bejėgiais, žmonėmis, turinčiais savo jausmus. Jei sąžiningai, tai manau, jog tam tikra mano dalis buvo patikėjusi, kad jų grožis suteikia jiems imunitetą nuo to, kas gyvenime yra bjauriausia. Kaip naivu.
Taigi, ką mums dabar daryti – tiems iš mūsų, kuriems rūpi mada ir fotografija, kurie nori įdomiai pavaizduoti naujus drabužius ant tikrų kūnų?
Jei mes pritartume prielaidai, kad siekiant progresyvaus mados vaizdo reikia šiek tiek kultūrinės trinties ir kad pati kultūrinė trintis dažnai yra savaime vertinga, kokioms normoms mada galėtų mesti iššūkį? Vienas akivaizdus pastebėjimas pradžiai: ribų peržengimas gali atrodyti ir būti jaučiamas labai skirtingai, priklausomai nuo to, kas kalba. Tad sugriaukime senąjį procesą, kuris leido vos saujelei tvarkovų parinkti beveik visus vaizdus, kurie buvo mums rodomi. Atidarykime duris didesnei rasių, amžiaus, dydžių ir lyčių įvairovei šioje pramonėje visais lygmenimis – ir tai jau vyksta su influencerių iškilimu tokiose demokratiškesnėse platformose kaip instagramas; deja, ši tendencija ne tokia ryški pagrindinėse žiniasklaidos priemonėse. Kad ir kokie įvyktų pokyčiai, tai neturėtų būti tik laikinas sprendimas ar tik privaloma estetinė pareiga – tai nesukurtų įdomių darbų.
„Condé Nast“ pasiūlė sukurti nepriklausomą valdymo organą, kuris prižiūrėtų, kad mados vaizdai būtų kuriami saugiai, ir man būtų smalsu pamatyti, ar tai įmanoma. Dar tiksliau, ar pačiam mados pasauliui tokie vaizdai būtų įdomūs?
Vertimo paslaugos: šį tekstą išvertė vertimų biuras Okas Language Solutions UAB.
