Drabužius perdirba ir prikelia antram gyvenimui
Meilę dizainui Ugnė pajautė dar vaikystėje – būdama maža, ji mėgo piešti mergaites, kurias vėliau reikėdavo aprengti, tad U.Kardelytė pripiešdavo joms drabužėlių. Kaskart vis turėdama įvairių idėjų, galiausiai Ugnė, norėdama visas jas įgyvendinti, pasuko į mados pasaulį.
„Kad noriu dirbti mados dizaine, žinojau turbūt jau 8-oje klasėje. Tuo metu buvau bebaigianti muzikos mokyklą, kai aiškiai pajutau, jog šiuo keliu toliau neisiu. Pradėjau mokytis siūti, visiškai save atradau ir supratau, kas iš tiesų man patinka“, – prisimena U.Kardelytė.
Baigusi mokyklą, Ugnė įgijo mados dizainerės specialybę, o vėliau atsiėmė diplomą ir iš profesinės mokyklos, kurioje mokėsi siuvimo.
Šiandien U.Kardelytė save atradusi drabužių perdirbime – dizainerė iš įvairių nereikalingų audinių sukonstruoja naują drabužį, kuris nė kiek nebeprimena senojo. Tiesa, mintis kurti tvarią madą jai kilo tik supratus apie klimato kaitos problemas.
„Kai viešumoje imta daugiau kalbėti apie ekologiją, atsigręžiau į save ir mados industriją – ji antra pagal taršą. Kaip kūrėja, jaučiau kaltę, kad kuriu drabužius, nors jų ir taip yra daug. Vis dėlto noras darbuotis šioje srityje nedingo, tad pasirinkau tvaresnį kelią, kuris vis tiek leidžia man patirti kūrybinį procesą bei išreikšti save mažiau teršiant planetą“, – pasakoja U.Kardelytė.
Senus arba padėvėtų prekių parduotuvėse įsigytus drabužius perdirbanti Ugnė tiki, kad mados industrija gali būti tvari nepaisant to, jog kai kurie garsūs mados namai elgiasi priešingai.
„Didieji mados ženklai dažnai mėgsta skelbti, kad dirba ekologiškai, tačiau tai būna visiškas melas, – atskleidžia U.Kardelytė. – Vis dėlto aš tikiu, jog mada gali būti tvaresnė – kiekvienas žmogus turi galimybę prisidėti ir padaryti didelę įtaką. Jei netikėčiau, tuo neužsiimčiau.“
Kurdama drabužius, Ugnė mėgsta eksperimentuoti, todėl neretai įvairius audinius naudoja ne pagal jų paskirtį. Pavyzdžiui, neseniai ji pasisiuvo striukę iš medžiagos, kuri labiau naudojama švarkeliams, lengviems drabužiams.
„Manau, madoje neturėtų būti griežtų rėmų, – įsitikinusi U.Kardelytė. – Tačiau, be abejo, kai kuriu klientams, stengiuosi atrinkti audinius – storesni naudojami paltams, viršutiniams drabužiams, o plonesni – tiems, kurie arčiau kūno. Noriu, kad būtų patogu dėvėti, nes visi siekiame gerai jaustis.“
Kurį laiką Ugnė antram gyvenimui prikeldavo savo senus drabužius arba naudodavo namie turimus nebereikalingus audinius. Vis dėlto įsisukus darbams, jų dizainerei nebeužtenka.
„Šiuo metu perku iš dėvėtų drabužių parduotuvių. Tokiu atveju dažniausiai jau turiu viziją, įsivaizduoju, kokio audinio ieškau, kokia turėtų būti spalvų paletė, – sako U.Kardelytė. – Iš artimųjų rinkti senų medžiagų nesu linkusi, nes neturiu, kur sandėliuoti. Noriu audinių ieškoti tik sugalvojusi idėją, o ne atvirkščiai. Tiesa, mano spalvingasis paltas gimė, kai moteris atnešė pilką viršutinį drabužį ir patikėjo, kad ką nors su juo sugalvosiu.“
Žmonės vis labiau domisi drabužių perkonstravimu
Proceso metu Ugnė kone visada maksimaliai išardo turimą drabužį ir stengiasi jį ne perkonstruoti, o panaudoti kaip audinį. Tokiu būdu rezultatas būna išskirtinis ir labiau netikėtas.
„Jei drabužį bent kiek pataisai, korekcijos matosi. Aš esu kūrybininkė, tad noriu įnešti daugiau pokyčių, – pasakoja U.Kardelytė. – Dažniausiai vieno drabužio nepakanka, todėl jungiu su kitais, miksuoju.“
Prikeldama drabužius antram gyvenimui, Ugnė neretai susiduria su nesėkmėmis – kaip mergina pasakoja, dažnai nepakanka audinio, tad tenka keisti turėtą pagrindinę idėją.
„Kai turi naują audinį, gali pasirinkti, kiek jo reikės, o jei kas nors atsitiks, nusipirksi papildomai. Turint tik drabužį, reikia suktis su tuo, kas yra. Dėl šios priežasties būna taip, kad keičiu planus, nes nėra medžiagos tiek, kiek norėtųsi“, – neslepia U.Kardelytė.
Nors prieš kurį laiką tvarumu žavėjosi tik saujelė žmonių, šiandien, kai vis daugiau apie tai kalbama, susidomėjimas sparčiai auga. Tą pastebi ir Ugnė, į kurią kreipiasi nemažai klientų.
„Vasarą turėsiu pirmą nuotaką, kurios suknelę dėvėjo mama, o mes ją perdirbsime. Džiugu, kad keičiasi žmonių mąstysena ir jau šventėse galima dėvėti antram gyvenimui prikeltus drabužius, – šypsosi U.Kardelytė. – Taip pat kuriu savo kolekciją – žmonės noriai perka jau pagamintus drabužius.“
Vasarą turėsiu pirmą nuotaką, kurios suknelę dėvėjo mama, o mes ją perdirbsime
Ugnės minėtą spalvingąjį paltą norintys gali įsigyti už 450 eurų, o štai iš senų džinsų, audinių ir močiutės užuolaidų sukurta suknelė kainuoja kiek daugiau nei 100 eurų. Pakankamai aukštas kainas dizainerė grindžia tuo, jog nors jai mažai atsieina audiniai, itin išauga gamybos kaštai.
„Man reikia išardyti senus drabužius, juos išvalyti, nešti į švaros paslaugų įmonę, tuomet ilgiau pasukti galvą, kaip viską suderinti, nes ne visada reikiamus daiktus randu taip, kaip nuėjus į parduotuvę. Daugiau laiko kuičiuosi audinių parduotuvėse. Be to, aš esu viena – konstruoju, sukerpu, siuvu. Užima nemažai laiko, kai neturi savo komandos“, – tikina U.Kardelytė.
Nors didžioji dalis Ugnės turimų drabužių yra įsigyti iš dėvėtų prekių parduotuvių arba pasisiūti jos pačios, mergina pripažįsta kartais nusiperkanti ką nors ir iš greitosios mados.
„Nemėgstu meluoti, todėl nesakysiu, kad visai neinu į parduotuves prekybos centruose. Nors tikrai stengiuosi tą daryti kuo rečiau, tačiau kartu nesmerkiu kitų žmonių pasirinkimų“, – sako U.Kardelytė.
Retai lankydamasi parduotuvėse, Ugnė mano, kad neperkant naujų drabužių, pavyksta ir sutaupyti.
„Niekada nebuvau didelė pirkėja – neturėjau įpročio nuolat pirkti ir vaikščioti po parduotuves. Nelabai kas pasikeitė ir dabar. Visada eidavau į humanas, siūdavausi drabužius pati“, – teigia U.Kardelytė.
Visada eidavau į humanas, siūdavausi drabužius pati
Visus drabužius, prieš persiūdama maksimaliai išardanti Ugnė atskleidžia, kad lengviau siūti tuos, kurie yra be pamušalo, papildomų detalių. Vis dėlto dizainerė labiausiai mėgsta imtis sudėtingų gaminių, kadangi neieško lengviausio kelio.
„Visus drabužius įmanoma perkurti, tik kartais reikia gerokai pasukti galvą. Kai kurie būna sugadinti, dėmėti, suplyšę, tad tenka iškarpyti kai kurias vietas. Tikrai ne visada viską panaudoju. Tačiau jei audinys gerai išsilaikęs, net iš mažiausių skiautelių galima pasiūti drabužį“, – pasakoja U.Kardelytė.
Ugnės manymu, kiekvienas žmogus savarankiškai gali patobulinti savo drabužį. Kaip vieną populiariausių pasirinkimų pastaruoju metu ji išskiria tapybą – atnaujinus dažais, drabužis iš karto atrodys kitaip.
„Šiais laikais internete pilna vaizdo įrašų, nuotraukų, kaip galima pakoreguoti drabužius. Nereikia būti dizaineriu ar siuvėju, kad tą padarytum – tik mokėkite laikyti adatą ir turėkite siūlą, – pataria U.Kardelytė. – Norint atnaujinti drabužį, galima pakeisti sagas, patrumpinti, pavyzdžiui, kelnes paversti šortais. Prisiūkite nėrinių, įvairių aplikacijų. Pokyčiai minimalūs, bet visiškai pakeičia drabužio dizainą.“
