„Visą gyvenimą buvau labai aistringa savo profesijos atžvilgiu, nes etnokultūra man yra nepaprastai įdomus reiškinys. Dirbau su vaikais, buvau etnokultūros mokytoja, įskiepijau tą potraukį ir vaikams. Kadangi paraleliai, be etnokultūros, visada užsiėmiau papuošalais, ilgainiui ta veikla po truputį pradėjo imti viršų“, – pasakoja ponia Rūta.
Jos klajonės po papuošalų pasaulį prasidėjo dar paauglystėje, kai pati ėmė juos kurti. „Pirmiausia reikėjo surasti papuošalą sau. Žmogus auga, ima suprasti, kad nori kam nors patikti, ieško aksesuarų, kuriais galėtų pasipuošti, išryškinti tai, kas jam atrodo gražiausia. Savo aplinkoje tokių sau patinkančių neradau, nes tuomet papuošalai buvo maži, smulkūs – tokie, kurie manęs neskraidindavo iki debesų, nesuteikdavo mano įvaizdžiui to, ko norėjau.
Tokie papuošalai yra spalvingi, turi daug ekspresijos, yra masyvūs – būtent tokių man ir norėjosi.
Taigi pradėjau juos gaminti pati – siūti iš tekstilės. Tokie papuošalai yra spalvingi, turi daug ekspresijos, yra masyvūs – būtent tokių man ir norėjosi“, – prisimena pašnekovė.
– Rūta, kokius papuošalus kūrėte?
– Ta vadinamoji tema, ką daryti, visada buvo šalia. Nuo vaikystės žaisdavau su tėčio kaklaraiščiais, kai kitos mergaitės lįsdavo į mamos spintą ir įsisukdavo į skareles ar sijonus. Man tėčio kaklaraiščiai atstojo viską: žaislus, lėles, gyvates, pindavau iš jų kasas ir t. t. Jie tikrai buvo nepaprasti. Tuomet buvau kokių ketverių, tie kaklaraiščiai buvo atkeliavę iš Kanados, ir mano tokioj pilkoj vaikystės aplinkoj – sovietmečiu visi rengėsi pilkai, o tie kaklaraiščiai buvo beprotiškai ryškūs, spalvoti, gėlėti – jie man labai imponavo. Rišdavau įvairius mazgus ant kaklo.
Vėliau juos pradėjau karpyti ir siūti iš jų gėles. Tai buvo jurginai aštriais spygliais. Buvau jų prisisiuvusi daugybę, juose – daug spalvos, energijos, pats jurginas – atraktyvus, iškilus, bareljefiškas, tikrai atrodai pasipuošusi tokį segėdama ir sau tokia patikau (juokiasi).
Paskui prisidėjo ir daug kitokių medžiagų – akmenys, kriauklės, biseriai. Papuošiau tikrai daug moterų. O kaklaraištis visada buvo greta. Vėliau nustojau jį karpyti ir pradėjau svarstyti: jei kaklaraištis visą gyvenimą lydi vyrus, reikia padaryti taip, kad jis tiktų ir moteriai. Pradėjau kurti sutramdytų kaklaraištukų kolekciją damai. Tai buvo mazgas iš vyriško kaklaraiščio, bet dekoruotas įvairiais moteriškais atributais: akmenėliais, rožytėmis, blizgučiais ir t. t.
– Tačiau dabar apie jus išgirdome kaip apie neįprasto dizaino aksesuaro – žiogo – kūrėją. Papasakokite, kaip jis išvydo dienos šviesą?
– Prieš trejus ketverius metus stovėdama prie veidrodžio vėl svarsčiau ir ieškojau, kokį dar mazgą galėčiau atrasti, kaip dar tą kaklaraištį surišti. Visą gyvenimą jį tyrinėju ir manau, kad dar turėsiu, ką veikti.
Taigi prieš tuos kelerius metus susukau dar vieną mazgą, nutariau, kad jis yra vyriškas ir pagalvojau, kad niekur tokio neteko matyti. Ieškojau ko nors panašaus, bet nieko nepavyko atrasti. Kreipiausi į vyrų mados istorikę Brigitą Kupčikienę, parodžiau tą savo darbą, ji man atsakė, kad tokio daikto nėra mačiusi, kad ir koks elementarus atrodytų.
Supratau, kad šis mazgas „tupi“ po smakru kaip ir peteliškė, o peteliškė yra vabzdys – tad kodėl čia negali būti kitas vabzdys?
Turėjau progą savo kūrinį parodyti mados istorikui Aleksandrui Vasiljevui ir pasiteirauti jo, ar yra tekę matyti ką nors tokio, nes buvau įsitikinusi, kad jau seniai kas nors tokius kūrė. Jis nustebo ir sakė, kad tikrai niekur tokio aksesuaro nėra matęs. Tada pasijutau tvirčiau ir nutariau, kad reikia ką nors rimčiau daryti.
Ką daryti, pasufleravo mano aplinkos žmonės, sakydami, kad turiu tai patentuoti. Kai nesi tikras, ar tu čia jau toks unikalus, kaip ir nedrąsu tai daryti. Tačiau galiausiai registravau savo dizainą Europos Bendrijoje.
– Ir tą savo kūrinį, panašų į vertikalią peteliškę, arba, kaip pati sakėte, nukirptą kaklaraištį, pavadinote žiogu. Kodėl žiogas?
– Supratau, kad šis mazgas „tupi“ po smakru kaip ir peteliškė, o peteliškė yra vabzdys – tad kodėl čia negali būti kitas vabzdys? Kadangi vertikalus, jis man priminė žiogą, tupintį ant smilgos. Pirmas žiogas buvo skirtas tik vyrui.
Tačiau ilgainiui, damos, atėjusios su savo vyrais, pradėjo šiuos žiogus kabintis sau ant kaklo. Tada ir pamaniau, kad jei yra žiogas, gali būti ir žiogaitė. Ir sukūriau atskirą liniją moterims. Truputį pakito žiogo forma, laikysena ant kaklo, tas aksesuaras tapo transformeriu, nes žiogaitę galima nusegti, dėvėti kaip pakabuką, puošti dekoru, kuris lengvai nuimamas, uždedamas ir pan.
– Šis aksesuaras tikrai gana neįprastas, klausimas – kaip pavyko sudominti vyrus? Ir kaip į tokias naujoves žiūri lietuviai?
– Lietuvoje vyrauja toks posakis: „Kaip radom, taip paliksim.“ Kaip puošėsi mūsų tėvai, taip ir mes. Yra tokia naujumo baimė, ar dėl to, kad mes šiauriečiai, ar dėl istorijos mūsų tauta tokia melancholiška – sunku pasakyti tikrąsias priežastis.
Tačiau daugelis, lankydami mus mugėse, parodose, žavisi šiuo aksesuaru ir vertina tą inovatyvumą. Beje, kalbant apie vertinimą, šis aksesuaras buvo įvertintas parodos „Rinkis prekę lietuvišką 2017“ aukso medaliu.
Kita vertus, žiogas yra gana klasikinis, santūrus aksesuaras, ne koks pompadūriškas mazgas. Ir vis dėlto daugelis sako: norint jį dėvėti – reikia drąsos. O ta drąsa atsiranda tik pamėginus. Ir galiu pasakyti, kad žiogas vyrams, kurie, priešingai nei moterys, nemėgsta dėl grožio kentėti, yra labai patogus aksesuaras. Kai jie pajaučia tą patogumą, jiems ir drąsos daugiau atsiranda.
Tai man pradėjo sakyti patys klientai vyrai, kad visiškai nejaučia žiogo po kaklu, jis jų nevaržo. Jis nėra pritvirtintas ant vientisos juostos, jis nejuosia kaklo, o kabo po marškinių apykaklės sparneliais. Kita patogumo priežastis, kad trijų keturių centimetrų mazgas leidžia prasisegti viršutinę marškinių sagą ir to nesimato. Todėl vyrai juokdamiesi sako, kad sugebėjau ištraukti iš kaklaraiščio ir peteliškės tai, kas juose yra baisiausia – tempimą, veržimą.
– Kokias medžiagas naudojate žiogams kurti?
– Jos yra dviejų krypčių. Pirmiausia – kaklaraiščiai, nes pirmieji penki šimtai žiogų ir buvo pasiūti iš kaklaraiščių. Ilgainiui pradėjau siūti iš įvairiausių audinių, nes pamąsčiau, kad galbūt ne kiekvienam norisi dėvėti papuošalą, pasiūtą, kad ir iš atnaujinto ir puikiai atrodančio, tačiau kaklaraiščio, kurį anksčiau kas nors dėvėjo. Taigi dabar žiogai siuvami iš lino, vilnos, viskozės, poliesterio, šilko, išskyrus trikotažą, nes šis audinys nesugula į aštrius kampus, o žiogo idėja – kietas, tvirtas lankstinys, tarsi iš popieriaus.
– Pirma, ką pastebėjau peržvelgusi jūsų kolekcijas, – ryškios spalvos. Jos išties čia dominuoja, tad koks jų vaidmuo?
– Kai pradėjau kurti žiogus, rinkausi pačius spalvingiausius kaklaraiščius. Kai matai ateinantį žmogų, pirmiausia pastebi spalvą – ne siluetą, modelį, audinį, bet spalvą. Tad ji, mano manymu, yra svarbiausias veiksnys žmogaus garderobe.
Patikėkite, niekada nemaniau, kad man teks siūti juodą žiogą, o dabar tai darau, nes tokio reikia scenos žmonėms, prie smokingo. Siuvu ir baltus, tačiau smagiausia man kurti juos spalvotus.
– Ar vaikotės tendencijų, kurdama žiogus, turiu minty, ar paisote dabar madingų spalvų, raštų? Ar vis dėlto, kokie bus aksesuarai daugiau diktuoja klientų norai, galbūt jūsų pačios vaizduotė?
– Žinoma, kad paisai to, ko žmogus tavęs prašo, ir nesistengi jam įsiūlyti to, kas pačiai patinka. Ta kūryba įvairi, tačiau jei nereikėtų prie nieko derintis, kiekviename žioge būtų šimtas spalvų ir raštų (juokiasi). Galbūt tam įtaką padarė tai, kad daug dirbau su tautiniu kostiumu. Buvau folklorinio ansamblio vadovė, reikėjo jam sukurti tautinius kostiumus. Turėjau daug į tai gilintis, o, žinote, kiek tautiniame kostiume spalvų ir raštų viename.
Kita vertus, pažvelgus pasauliniu mastu, kad ir į „Pitti Uomo“ vyrų mados savaitę, vyrauja daugybė spalvų, eksperimentų, kaklaraiščius raginama siūtis kuo margesnius. Žinoma, dažnai atsiremi į tai, kad žmogui norisi tiesiog paprasto, kuklaus pilko arba mėlyno – čia lietuviška (šypsosi).
