Per Vilniuje vykusias „Sostinės dienas“ buvo galima prisižiūrėti ir įsigyti įvairiausių grožybių, įdomių, vienetinių daiktų – drabužių, aksesuarų ir kitų. Vieni tokių, patraukę akį, buvo menininko V.Veršicko kuriami laikrodžiai.
Kaip jis pats sako, tai modernus laikrodis su šimtmečio istorija viduje – juos kuriant naudojamas antikvarinis šveicariško kišeninio laikrodžio mechanizmas. Pats rėmas gaminamas iš akrilo, pritaikoma ypatingą užsegimą turinti natūralios odos apyrankė.
Apie idėją sukurti nematytą laikrodį, kuriame susipina praeitis ir dabartis, ir pradėti tokius gaminti kalbamės su jų kūrėju V.Verčicku.
– Kaip kilo idėja pradėti kurti tokius laikrodžius ir kada tai prasidėjo?
– Esu menininkas, naudodamas fotografijas ir programą „Photoshop“ kuriu paveikslus, kuriuos parduodu ir užsienyje. Man, kaip menininkui, visi daiktai turi būti skirtingi, ypatingi, gal net dar nematyti. Tad sukurti dar nematytą laikrodį iš tiesų buvo didelis iššūkis. Pasirodo, sprendžiant iš žmonių reakcijos, tai įmanoma padaryti.
Šie laikrodžiai yra vieninteliai tokie, nes turi šimtametes istorijas, kurių jau nebepakeisi ir nenukopijuosi.
Pirmą laikrodį norėjau sukurti tiesiog sau, kokį pats nešiočiau. Kai tai padariau, jį pamačiusieji paskatino sukurti daugiau. Kuriant šiuos laikrodžius naudojami senų kišeninių laikrodžių mechanizmai.
Man patinka maišyti senovinį, antikinį stilių su moderniu. Taigi jie vieninteliai tokie, nes turi šimtametes istorijas, kurių jau nebepakeisi ir nenukopijuosi. Kiekvienas įbrėžimas, vieta, kur jis yra buvęs, paties laikrodžio dvasia – geras ar blogas žmogus jį nešiojo, galbūt jis buvo iš ko nors pavogtas ir pan. Tų istorijų galima prigalvoti, nes tikrųjų niekas nežino.
– Papasakokite, kaip sukūrėte pirmąjį laikrodį?
– Svetainėje „Ebay“ nusipirkau šveicarišką „Omega“ laikrodį, už kurį teko sumokėti išties nemažai – apie 400–500 eurų, nes jis – kolekcinis. Išardžiau jį, išėmiau visus vidurius ir įdėjau juos į plastiką. Tiesa, viskas nebuvo taip paprasta, kaip atrodo.
Laikrodis atrodo minimalistinis, bet darbo buvo daug: pasisekė, kad pats dirbu juvelyro darbą, esu kruopštus, tačiau čia reikėjo ir laikrodininkų pagalbos.
Nuo tada, kai nusipirkau tą laikrodį, sudėliojau visus niuansus, idėjas, kaip turėtų atrodyti maniškis, iki jo sukūrimo praėjo beveik metai.
– Šiems laikrodžiams naudojate antikvarinius šveicariškų kišeninių laikrodžių mechanizmus. Iš kur juos gaunate?
– Aš pats esu labai užsiėmęs kitais darbais, projektais, tad nelabai turėjau laisvo laiko, kurį galėčiau skirti laikrodžiams. Jei ne mano draugas Jonas, tas projektas veikiausiai būtų pasibaigęs ties pirmuoju ar keliais pirmaisiais laikrodžiais.
Tie mechanizmai panašūs, bet skiriasi jų struktūra, tai priklauso nuo gamintojų. Skiriasi metalo spalva, rodyklės, ratukų išdėstymas ir kita.
Jis sukūrė interneto puslapį, profilį socialiniame tinkle „Facebook“, surado, kas gamins, kolekcionierius, iš kurių perka mechanizmus. Jis su tais žmonėmis ir bendrauja, važinėja po sendaikčių turgus, renka, perka. Užsako korpusus, apyrankes ir perduoda gamybai. Mechanizmus perka čia, Lietuvoje, arba internetu.
Pats šio laikrodžio akcentas ir yra tas mechanizmas, todėl ir padariau, kad jis būtų permatomas, neteikiant pernelyg daug reikšmės jo rėmui ar apyrankei. Svarbiausia – matyti mechanizmą, kaip jis veikia, todėl ir sekundės rodyklėlės padarytos priekyje.
– Kaip garantuojate, kad tas senas mechanizmas, arba, kitaip tariant, šis naujai atgimęs laikrodis, tikrai veiks, ilgai tarnaus?
– Laikrodininkai tuos mechanizmus išvalo, peržiūri, sutepa, sutvarko, ką reikia. Klausiau kolekcionierių, ar jie tikrai veiks, juk jiems jau tiek daug metų. Man pačiam buvo aktualu, kad kitą dieną jis nesustotų. Tai jie man atsakė, kad savo klausimu pats ir atsakiau: jei veikė tiek dešimtmečių, veiks ir toliau (šypsosi).
– Iš kur atsirado ta idėja susikurti laikrodį sau? Gal jus kas nors paskatino ar įkvėpė?
– Man tiesiog gimė idėja susikurti laikrodį sau, taip nutinka ir su juvelyriniais dirbiniais. Norėjau apyrankės, tad ją susikūriau. Ji panaši į rožančių, atrodo taip, lyg būtų iškasta iš po žemių, pragulėjusi ten tūkstančius metus – sendintas sidabras sukuria tokį įvaizdį.
Neketinau daugiau tokių daryti, bet pamatė žmonės, užsinorėjo, paprašė, tad gaminau. Kalbant apie įkvėpimą, idėjas – tai jų pilna, galva dieną naktį nuo jų burbuliuoja, net sunku užmigti (juokiasi). Ir nežinau, iš kur jos.
– Kuo dar užsiimate, be laikrodžių kūrimo?
– Esu juvelyras, nors ir nesu baigęs juvelyrikos. Daug laiko dirbau savo tėvo, taip pat juvelyro, buvusio Lietuvos juvelyrikos asociacijos prezidento Vytauto Veršicko juvelyrinių prekių ir dirbinių parduotuvėje Šiauliuose.
Iš pradžių, kad užsidirbčiau pinigų, pardavinėdavau įrankius, tada daug apie juos sužinojau. Vėliau nutariau, kad ir pats noriu užsiimti juvelyrika. Taigi dabar taisau ir gaminu juvelyrinius dirbinius.
Laisvu nuo šių darbų laiku, nors jo ir neturiu daug, prisėdu prie savo fotografijos ir fotošopo meno, yra minčių dar šiek tiek eiti į mados pusę – vienas mano draugas nori gaminti marškinėlius su mano kurtais paveikslais. Idėjų daug, vis gimsta naujų, o viena jų ir buvo laikrodžiai.
– Jūsų laikrodžiai pavadinti „Deo Juvante Watch“. Ką reiškia šis pavadinimas?
– Šį pavadinimą, kurį net vadinčiau savo slapyvardžiu, visada naudojau ir tebenaudoju savo kūryboje. „Deo Juvante“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia „su Dievo pagalba“. Tikiu, kad viskas, ko pasiekiau, ką padariau, įvyko su Dievo pagalba.
– Teigiate, kad jūsų laikrodžiai vienetiniai ir daugiausia jie tokie dėl savo mechanizmo. O patys mechanizmai – ar jie skiriasi ir kuo?
Niekada neįvardijau, kad jie skirti tik vyrams. Beveik pusę sukurtų laikrodžių nupirko moterys ir, tiesą sakant, man jis gražiai atrodo ant plonos moteriškos rankos.
– Iš esmės jie panašūs, bet skiriasi jų struktūra, tai priklauso nuo gamintojų.
Skiriasi metalo spalva, rodyklės, ratukų išdėstymas ir kita. Iš pradžių žmonėms atrodo, kad jie vienodi, bet kai atidžiau įsižiūri, pastebi skirtumus.
Turėjome vieną laikrodį, kurio metalas kažkokiu būdu oksidavosi ir atrodė, tarsi ant mechanizmo būtų įvairiomis spalvomis pieštas meno kūrinys.
– Tęsiant kalbą apie skirtumus – vienų laikrodžių apyrankės juodos, kitų – raudonos. Koks buvo jūsiškis, pirmasis laikrodis?
– Šis laikrodis yra išskirtinis, man norėjosi ir tokios apyrankės, tad sau kūriau jį su raudona. Kalbant apie išskirtinumą, net užsegimas yra ne įprastas klasikinis, o užspaudžiamas, kokio dar neteko matyti.
Sau rinkausi raudoną apyrankę, nes norėjau, kad laikrodžiui suteiktų daugiau modernumo. Tačiau įvyko taip, kad parduotuvės, kurios priėmė šiuos laikrodžius, perdavė žinią, jog dauguma susidominčių laikrodžiais prašo juodos apyrankės. Tad teko pradėti gaminti ir su juoda.
– Laikrodžiai masyvūs, natūralu, juk pirmąjį kūrėte būtent sau. Ar jie skirti tik vyrams?
– Niekada neįvardijau, kad jie skirti tik vyrams. Beveik pusę sukurtų laikrodžių nupirko moterys ir, tiesą sakant, man jis gražiai atrodo ant plonos moteriškos rankos.
– Jums pačiam laikrodis yra būtinybė ar tiesiog puošnus aksesuaras?
– Nėra būtinybė. Dabar visur turi laikrodį – telefone, kompiuteryje, tad valandas šiaip ar taip žinai.
Kai kūriau sau, galvojau ir kaip apie laikrodį, ir kaip apie aksesuarą. Turiu du laikrodžius – elektroninį ir šį susikurtą, tačiau nuolat jų nenešioju, nes tiesiog būna dienų, kai nesinori nei laikrodžio, nei apyrankės, kad rankos būtų laisvos.
– Užsiminėte, kad apie tuos senus mechanizmus galima prikurti įvairiausių istorijų. Galbūt teko išgirsti, sužinoti bent dalį kurio nors mechanizmo istorijos – iš kur jis, kam priklausė ir pan.?
– Būtų labai įdomu. Deja, dar neteko. Teko girdėti, kad pavyksta rasti kišeninių laikrodžių, kurie dažniausiai būna auksiniai, ir būna surašyti visi to laikrodžio savininkai ir jų istorija. Mums tokio rasti dar nepavyko. Tačiau galime sukurti laikrodį žmogui, kuris, tarkime, turi seną senelio laikrodį ir norėtų prikelti jį naujam gyvenimui.
– Jūsų nuomone, kas svarbu lietuviams, renkantis laikrodį, – aktualesnė kaina ar pats dizainas?
– Kiek pastebėjau mugėse, kainos pasiteirauja tik po to, kai visko išklausinėja apie patį laikrodį. Pirma apžiūri, domisi, pagiria už šią išskirtinę idėją. Kai pasakome kainą, žmonės tikrai neišsigąsta ir nesako, kad tai labai brangu. Vertina ją kaip protingą – nei per brangią, nei per pigią (laikrodis kainuoja 250 eurų – past.).
Kartą Jonas dalyvavo rinkodaros mokymuose, ten pagal tam tikrą daiktų gaminimo formulę buvo galima apskaičiuoti, kiek toks laikrodis galėtų kainuoti. Pasirodė, kad mūsų prašoma kaina yra perpus mažesnė, nei galėtų būti (šypsosi).
