Vintažiniai drabužiai ir kiti lobiai, kuriuos Solveiga atranda antrų rankų parduotuvėse patraukia ne vieno akį, juolab, kad tokie rūbai žavi savo spalvomis, formomis, kirpimais ir siluetais.
Vilkėti tokius drabužius - tikras menas, kaip, beje, ir juos atrasti. Pakalbinime Solveigą apie tai, kaip atpažinti kokybiškus vintažinius drabžius ir kaip atrasti tuos lobius, kuriais ji dalinasi savo Instagram paskyroje „Vintažinė blondinė“.
– Papasakokite, kuo jus sužavėjo drabužiai iš antrų rankų? Ir kodėl būtent traukia vintažas? Galbūt tai svarbi jūsų asmenybės dalis, kurią kažkas įkvėpė?
– Į dėvėtų rūbų parduotuves mane mama nusivesdavo dar vaikystėje. Iš pradžių lūkuriuodavau kažkur parimusi kampe, kol ji ieškodavo perliukų, po to pradėjau ir pati ieškoti rūbų – sesei ir savo lėlėms. Tiesa, su lėlėmis mano visas žaidimas buvo tik toks, kad aš jas perrenginėdavau.
Vėlyvoje paauglystėje jau buvau kaip reikiant pamėgus perliukų paieškas – laisvalaikiu ieškodavau rūbų, susidėliodavau skirtingus derinius į mokyklą visai savaitei. Tai buvo didelis mano hobis ir saviraiška.
Man patinka ieškoti. Man neįdomu pagal dydžius ir stilius sukabinti vienodi drabužiai. Mėgstu tą per kūną perbėgantį šiurpuliuką, kai randu kažką ypatingo. Dėvėtų drabužių parduotuvėse galima rasti aukštos kokybės, nuostabių sudėčių, o kartais net dizainerių drabužių už žemas kainas.
Na o jei kalbant apie vintažą, tai šia kryptim pasukau dėl to, kad vintažiniai drabužiai turi charakterį. Anksčiau daug didesnis dėmesys būdavo skiriamas rūbo detalėms, kokybei – mada buvo „lėtesnė“. Tokie rūbai alsuoja tikrumu, išskirtinumu. Be to, mada sukasi ratu – vintažą imituojančių drabužių dabar pilnos greitosios mados parduotuvių lentynos. Tad kodėl gi geriau nepasirinkus originalo?
– Gal turite patarimų, kaip atskirti, kad drabužis (daiktas) yra vintažinis? Kaip pamatyti daikto kokybę?
– Yra daugybė niuansų, galinčių padėti atskirti vintažinį drabužį, bet, aišku, nėra taisyklių be išimčių. Kai kurie rūbai išsiduoda, jog yra vintažiniai vien savo modeliu ar, pavyzdžiui, siūlėmis, bet čia turbūt jau reikia būti „atidirbus akį“ ir tuo domėtis. Man asmeniškai lengviausia vintažinį drabužį atskirti pagal jo etiketes. Tiek pagal etiketės išvaizdą, tiek jos turinį. Anksčiau etiketėms buvo skiriama daug dėmesio – dažnai vintažinės etiketės yra storesnės, austinės, netgi su paveikslėliais, šriftas jose dažnai didesnis ir iš pirmo žvilgsnio neįprastas akiai. Retai būna blizgios, dažniausiai matinės.
Taip pat, jeigu neatpažįstate prekinio ženklo, esančio etiketėje, o internete apie jį nieko nerandate – labai didelė tikimybė, kad prekinis ženklas jau neegzistuoja, tad rūbas vintažinis. Yra ir net jau neegzistuojančių vietų, kuriose rūbai buvo pagaminti, tad jei, pavyzdžiui, matote, kad rūbas pagamintas Vakarų Vokietijoje – faktas, kad jis vintažinis.
Arba, tarkime, jeigu ant drabužio priežiūros etiketės randate tik užrašus kaip jį prižiūrėti, o ne simbolius (lygintuvas ir kt. simboliai) – galit būti tikri, kad radote vintažinį rūbą. Ir tai tik keletas niuansų.
Na o kokybę aš JAUČIU ir nemoku paaiškint kaip – tiesiog žiūriu į drabužių sudėtis, bendrą rūbo vaizdą bei ar tvarkinga „blogoji“ pusė. Bet labiausiai padeda nuojauta ir išlavinta akis.
– Žmonės dažnai sako – įeinu į parduotuvę ir niekada nieko nerandu. Tad kaip išugdyti „tą uoslę“ geram drabužiui? Kokie jūsų tipsai?
– Na, sėkmingas paieškas manau lemia patirtis, domėjimasis prekiniais ženklais, medžiagomis, mados tendencijomis. Kai 20 metų tai yra tavo didžiausias hobis, viskas pavyksta gan natūraliai, tačiau be abejonės yra ir „tipsų“, kurie gali pagelbėti čia ir dabar.
Visų pirma – perliukai patys į glėbį nesušoks vien įėjus į parduotuvę. Dažnai žmonės įeina, atsainiai pakilnoja keletą drabužių, jiems pasirodo, kad nieko gero nėra, ir išeina. Visgi, tokioms paieškoms reikia laiko ir kantrybės. Aš asmeniškai įėjus į dėvėtų rūbų parduotuvę kartais užtrunku ten ir dvi, ir tris valandas, priklauso nuo parduotuvės dydžio. Visada patikrinu visus iki vieno drabužius. Kartais perlai gali būti labai užsislaptinę.
Pavyzdžiui, vienoje krūvoje kabo 20 juodų megztinių ir dažnai vienas iš jų bus, pavyzdžiui, kašmyrinis arba kokio garsaus prekinio ženklo. Reikia netingėti ne tik pakelti kiekvieną rūbą, bet ir perskaityti prekės ženklo bei sudėties etiketes. Aišku, būna ir taip, kad rūbai jau iš tolo „rėkia“, jog yra ypatingi.
Kita gudrybė norint pasilengvinti paiešką, yra prieš pat einant į dėvėtų rūbų parduotuvę panaršyti online savo mėgstamų parduotuvių kolekcijas. Žinosite, kas dabar ant bangos bei tikrai nueisite į dėvėtų rūbų parduotuvę jau įsikvėpę. Man asmeniškai labai patinka ieškoti naujausių tendencijų atitikmenų antrų rankų parduotuvėse.
Ir galiausiai – kai kurios moterys sako, kad būdamos blogos nuotaikos jos eina apsipirkti. Kažin ar tai gera idėja, jei apsipirkti einate į antrų rankų parduotuvę. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jeigu „medžioti“ perliukų einu blogai nusiteikus – labai mažas šansas, kad kažką surasiu. Geriausia į paieškas leistis pailsėjus ir geros nuotaikos.
– Kokiu laimikiu džiaugiatės labiausiai? Koks buvo brangiausias/pigiausias?
– Labai džiaugiuosi jau senokai surastais vintažiniais Yves Saint Laurent ir Jil Sander diržais. Dėviu juos nuolat ir, nepaisant to, kad jiems apie 30 metų, vis dar atrodo kaip nauji. Apskritai labai mėgstu išskirtinius vintažinius diržus, tad juos kolekcionuoju.
Kalbant apie pigiausią ir brangiausią pirkinius, tai tikrai per tiek metų būta pirkinių, už kuriuos mokėjau 50 centų ar eurą. Taip pat būta ir tokių pirkinių, kurie kainavo daugiau nei nauji drabužiai iš kokios nors greitosios mados parduotuvės.
Tiesa, dėvėti drabužiai brangsta, tai akivaizdu.
– Kaip dažnai lankotės padėvėtų drabužių parduotuvėse? Ar turite savo taškus, kur visada galite atrasti kažką įdomaus? Gal net specialiai vykstate į mažus miestelius, kurie forumuose vadinami tikromis lobių skryniomis?
– Tokiose parduotuvėse lankausi dažnai – 3-4 dienas per savaitę. Aišku, būna daugiau, būna mažiau. Tikrai turiu savo mėgstamų vietų įvairiuose miestuose. Mažieji miesteliai dažnai žavi savo dėvėtų drabužių parduotuvėlėmis, jose galima rasti tikrų pasislėpusių ir laiko užmirštų lobių. Žiūrėk, kokia Birutė sugalvojo atnešti į Danutės komisą už kelis eurus parduot savo importinę mergautinę rankinę, o rankinė slepia kokį žinomą prekės ženklą, kuris nei Birutei nei Danutei nė motais.
– Kuo jus labiausiai žavi vintažinių drabužių hobis? Ar aistra jiems ir paskatino įkurti „Vintažinę blondinę“? Kaip manote, ar vintažiniai drabužiai ne kiekvienam, o gal visi gali pajusti tokio drabužio dvasią?
– Man vintažinių drabužių hobis yra tarsi savotiška meninė išraiška, savirealizacija. „Vintažinę blondinę“ įkūriau būtent vedina šito hobio – dabar galiu savęs neriboti, įsigyti atrastus perliukus, juos atnaujinti, sutvarkyti, stilizuoti ir ieškoti jiems šeimininkų. Anksčiau būdavo labai sunku parduotuvėje palikti surastus perlus, bet juk visų sau nesusipirksi, o ir dydžiai ne visi tinkami.
Manau, vintažiniai drabužiai ar jų stilius patinka ir tinka tikrai ne visiems. O ir ta vintažinio rūbo dvasia kitiems ne pliusas, o kažkoks atgyvenęs ar net atgrasus dalykas. Dėl to ieškau ir nebūtinai vintažinių, tačiau garsių prekės ženklų ar puikių sudėčių drabužių. Tiesa, tikrai ne visi vintažiniai drabužiai atrodo, kaip iš „anų laikų“ – labai daug rūbų yra visiškai aktualūs šių dienų mados kontekste ir aš stengiuosi tai parodyti savo kuriamuose deriniuose.
– Užsiminėte apie tvarumą. Kuo jums svarbus tvarumas jūsų gyvenime apskritai?
– Anaiptol negaliu savęs pavadinti šimtaprocentine tvaruole, tačiau su vyru stengiamės gyventi tvariau. Mūsų namai yra įrengti buvusiame ūkiniame pastate, daug mūsų buities daiktų yra iš sendaikčių, vasarą auginame savo maistą, rūšiuojame ir t.t. Tikiu, kad mano pasirinkimas rengtis dėvėtais rūbais bei mano versliukas taip pat kruopelyte prisidės prie tvaresnės aplinkos. Kaip ten sakoma – lašas po lašo…
– Na ir pabaigai – ar dažnai perkate naujus drabužius?
Na, žiūrint su kuo palyginsi. Meluočiau, jei sakyčiau, kad jų neperku, tačiau tai būna ganėtinai retai. Asmeninis stilius man yra savęs realizavimo būdas, aš seku tendencijas ir man norisi patikusias panaudoti savo įvaizdyje. Jeigu man reikalingo stiliaus drabužio aš niekaip neįstengiu surasti dėvėtų rūbų parduotuvėj – nusiperku jį naują.
Na arba visokius basic drabužėlius taip pat perku naujus. Procentaliai – sakyčiau kokie 85 procentai mano drabužių yra pirkti iš antrų rankų. Beje, dėvėtus rūbus perku nebūtinai fizinėse parduotuvėse – įsigyju ir iš savo kolegių internete, ir iš online dėvėtų rūbų platformų Lietuvoje ir užsienyje.
