Senesniais laikais egzistavo gana griežtas uogienių virimo kanonas – cukraus paprastai būdavo beriama daug, verdama ilgai, stiklainiai būdavo išvirinami, o tada rezultatas keliaudavo į rūsį.
Su pasirodžiusiais naujais ingredientais – uogienių cukrumi, saldikliais, – sveikesnio maisto tendencijomis atkeliavo ir daugiau improvizacijų. Neretai uogienes verda ir tie, kam smagu išbandyti naujus derinius – pavyzdžiui, uogas pagardinti prieskoniais, žolelėmis, net šokoladu.
Štai 10 patarimų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:
Patarimas Nr. 1: atidžiai perrinkite uogas
Jei norite, kad uogienė pavyktų, būtina uogas perrinkti. Vos viena kita gestelėjusi uoga gali sugadinti visą uogienės porciją, pavyzdžiui, net tokios gana ilgai išsilaikančios uogos, kaip mėlynės, ilgainiui ima drėkti, įgauna kartumo, uogienėje jis irgi gali jaustis. Pageidautina, kad uogos būtų vienodo sunokimo lygio – t.y. gerai sunokusios, bet nepernokusios, tuomet jos ir išvirs vienu metu.
Patarimas Nr. 2: apsispręskite, kuo saldinsite
Vengiantieji cukraus imasi eksperimentų ir išsiverda uogienių net visai be jo. Kartais eksperimentas pavyksta, kartais ne. Vis tik cukrus uogienei reikalingas – ir dėl skonio, ir dėl to, kad jis yra konservantas. Galima pabandyti cukrų pakeisti tokiais natūraliais saldikliais, kaip medus, datulės, klevų ar agavų sirupas. Žinoma, tai vis tiek bus saldus produktas, o ir jo savikaina žymiai išaugs.
Patarimas Nr. 3: žinokite, kiek uogos turi natūralaus tirštiklio
Pastaraisiais metais išpopuliarėjo uogienių cukrus, kuris sutirština bet kurią uogienę. Tiesa, jis brangesnis nei paprastas. O ir ne visada verta jo berti, nes kai kurios uogos natūraliai turi tiek ypatingo angliavandenio – pektino, kad verdamos sutirštėja tikrai pakankamai.
Daug pektino turi avietės (vėlyvosios daugiau nei vasarinės), juodieji ir raudonieji serbentai, nemažai – kai kurių rūšių agrastai ir slyvos. Mažai pektino turi braškės, vyšnios, raudonosios slyvos. Joms pravers uogienių cukrus, jei norite džemo konsistencijos.