Krizė stipriai supurtė verslą
Savo verslą Daiva pradėjo kurti prieš 30 metų – pirmiausia ji atidarė parduotuvėlę, po kurio laiko duris atvėrė viešbutis, o tuomet eilė atėjo ir kavinei. Tiesa ją, kaip šypteldama sako moteris, atidarė „geriausiais laikais“ – 2007-iais, prieš prasidedant krizei.
„Tuo metu meniu buvo toks, kaip ir visoje Lietuvoje. Siūlėme daug visko: mėsą, žuvį, kepsnius, troškinius, salotas. Standartiškai. Kaip dabar pasijuokiu, turėjome vištienos krūtinėlę su grybų padažu“, – prisimena D.Žiupsnienė.
Anot Daivos, pirmaisiais metais kavinė sulaukė daugybės lankytojų, darbuotojai dirbo dviem pamainomis. Vis dėlto jau netrukus prasidėjo krizė, kuri verslą stipriai supurtė ir privertė viską permąstyti.
„Prasidėjus krizei, smuko prekyba, perėjome prie vienos pamainos, mažinome etatus. Tai truko 4–5 metus“, – pasakoja D.Žiupsnienė.
Kaip teigia Daiva, krizės būna skausmingos, bet kartu jos duoda spyrį, po kurio turi arba atsistoti, arba išeiti iš žaidimo. Būtent tuo metu ji suprato, kad nebegali toliau žmonėms siūlyti anksčiau turėtų patiekalų ir turi sugalvoti ką nors naujo.
Labai sunku išsilaikyti, jei nori siūlyti viską. Tai reikalauja didelių kaštų, nes nežinai, ką žmonės valgys.
„Gerai, jei meniu turi 15 patiekalų ir visus juos gali pasiūlyti žmonėms. Tačiau nieko nėra blogiau, kai ateini į kavinę, paprašai lašišos ir tau atsako – neturime. Tuomet pasirenki didkepsnį, bet išgirsti, kad jis pasibaigė. Galiausiai turi valgyti karbonadą. Labai sunku išsilaikyti, jei nori siūlyti viską.
Tai reikalauja didelių kaštų, nes nežinai, ką žmonės valgys. Vieną dieną jie labiau norės žuvies, o antrą – ko nors kito. Praeina para ir nepanaudotus maisto produktus dėk, kur nori“, – aiškina D.Žiupsnienė.
Taip Daivos galvoje ėmė suktis mintys, ką kito galėtų pasiūlyti kavinės klientams. Moteris neslepia, kad toks nuolatinis galvojimas sukūrė nemenką spaudimą, o prie to prisidėjo ir aplinka.
