Kauniečiai Sandris ir Aida Zandersai maitinimo srityje sukasi jau 15 metų. Pradėję nuo lietuviškų patiekalų kavinių, prieš metus jie pakeitė verslumo tėkmės kursą – susidomėjo sveika mityba.
„Žmona baigė biomedicinos mokslus – tapo dietologe, maisto technologe. Tad kurti receptus – jos arkliukas. Kadangi sveikas maistas – ant bangos, kiek daugiau nei prieš metus įkūrėme „Slimfood“, – patikino S.Zandersas, prisipažinęs, jog Kaune jie tokie – pirmi, bet ne vieninteliai.
Anksčiau jis neapsieidavo be padažuose skęstančių karbonadų, sriubą gardindavo šaukštu grietinės. Juk skaniausia nuo senų senovės tūlam lietuviui ir yra tai – riebalai. Tačiau pastebėjęs, kad, maitinantis subalansuotai, ima kristi svoris, grietinę iš šaldytuvo deportavo labai greitai.
Mūsų tikslas – padaryti sveiką maistą skaniu, – teigia „Slimfood“ vadovas.
„Per pusmetį numečiau apie 20 kg: nuo 106 iki 88. Stebėjausi, nes iš pradžių, kol organizmas priprato prie reguliaraus penkių kartų per dieną maitinimosi, jaučiausi persivalgęs, o svoris krito“, – tai, kad pats maitinasi tuo pačiu, kuo maitina klientus, patikino kaunietis.
Anot jo, moterims toks maistas – kaifas (net 75 proc. klientų sudaro dailiosios lyties atstovės), o štai nemažai daliai vyrų jį pamilti jau reikia prisiversti.
Kai kurie kauniečiai šį sveiką maistą renkasi, nes jis sveikas, kiti – nes yra priversti laikytis sportinio režimo. Treti siekia numesti svorio, išspręsti cholesterolio, cukrinio diabeto, odos ar virškinimo problemas. Nemėgstantiems ar neturintiems laiko gaminti – tai yra velnioniškai patogu: „Slimfood“ dienos daviniai pristatomi į namus.
„Mūsų tikslas – padaryti sveiką maistą skaniu. Cukrų keičiame agavų sirupu, grietinę – natūraliu jogurtu ar trintu avokadu, druska – tik Himalajų. Nesivaikome kraštutinumų: maisto racione rasite mėsos, paukštienos, žuvies, kiaušinių, varškės. Stengiamės patiekti kuo įvairesnį, subalansuotą maistą. Kai kurie klientai teigia, jog tokios įvairovės produktų, kokį jie suvalgė per savaitę, nebuvo suvalgę ir per metus“, – patikino S.Zandersas.
„Slimfood“ užmačiau „Facebook'e“ ir nusprendžiau: laikas leistis į šį sveiko maisto nuotykį ir man.
Savaitgaliai savaitgališki
Kaip visa tai veikia? Pagal iškeltus tikslus suskaičiavus reikiamą kalorijų, reikalingų suvartoti per dieną, skaičių, užsisakomas vienas iš siūlomų maisto paketų. Maniškis, žinoma, pats „kūdžiausias“ – 1 300 kCal. Iššūkis nenumirti per mėnesį iš bado išauga.
Apie 18 val. į mobilųjį telefoną atkeliauja žinutė su rytojaus valgiaraščiu. Netrukus į namų duris pasibeldžia pats S.Zandersas su šaltkrepšiu. Jame – atskirose dėžutėse sudėtas kitos dienos maisto davinys: ledu šaldomi pusryčiai, priešpiečiai, pietūs, pavakariai ir vakarienė. Kitą dieną apsikeičiame šaltkrepšiais: aš įteikiu tuščiąjį, jis – pilną. Maniškiai krepšeliai dažnai likdavo kaboti laiptinėje, ant laukinių durų rankenos – retai ankstyvus vakarus leidžiu namuose, tad sukdavausi iš padėties. Galima teigti, atlikau eksperimentą ir su kaimynais. Išvada: vagių tarp jų nėra.
Beje, maistą galima pasiimti ir patiems – sutaupomos atvežimo išlaidos.
Valgiaraštis ima kartotis kas 15 dienų. Visiškai keičiasi – kas sezoną. Tad, prabėgus 3 savaitėms, valgiau tai, kas jau pažįstama. Maistas keliauja nuo pirmadienio iki penktadienio O ką daryti savaitgaliais?
„Atsipalaiduoti. Nėra blogai, jei dieną ar dvi valgysite, ką norite. Išsiilgsti nesveiko maisto. Pažiūri į gruzdintas bulvytes ir seilė nuteka“, – tai, kad laisvomis dienomis bus tikrinama mano valia, perspėjo „Slimfood“ vadovas.
Paklausta, kuo gardina patiekalus, kad jie nebūtų prėsko skonio, receptus kurianti jo žmona A.Zanders atsakė: „Įdedi šiek tiek fantazijos, daug meilės ir tai – puikiausias prieskonis.“
Pavasarį atėjo Kalėdos
Eksperimentą skelbiu pradėtu.
Pamenate tą jausmą, kai Kalėdų išvakarėse tiesiog norėdavai, tikriausiai vienintelį kartą metuose, greičiau nueiti miegoti, nes pabudus skuosi prie eglutės tikrinti dovanų? Ir tuos rytus, kurie prasidėdavo labai anksti, tykant paslaptingojo senio su raudonu maišu? Būtent toks jausmas užplūdo belaukiant pirmojo savo „Slimfood“ krepšelio. Ar bus skanu? Ar įstengsiu bent jau 5 d. per savaitę nepaslysti į nuodėmių liūną?
SMS žinutė. Pusryčiai (262 kCal) – avižinių dribsnių košė su riešutų sviestu. Priešpiečiai (130 kCal) – jogurto pudingas su ispaninio šalavijo sėklomis (chia), agavų sirupu ir spanguolėmis. Pietūs (520 kCal) – vilkžuvės kepsneliai su įvairių sėklų padažu ir žaliuoju kuskusu. Pavakariai (255 kCal) – salotos su pomidorais, mocarela ir balzamiko padažu. Vakarienė (255 kCal) – vištienos ir kalafiorų apkepėlės su špinatais. Atrodo, maisto išties daug. Ir jis įvairus.
Netrukus visa tai atkeliauja į namus. „Slimfood“ vadovas palinki skanaus, o aš, kaip tas mažas vaikas Kalėdų išvakarėse, nekantrauju pažvelgti vidun. Tiesa, apdoroti vaizdą gali tik akys, skonio receptoriai turės palaukti iki ryto.
Visi patiekalai sudėti į juodas vakuumines dėžutes, kurias itin patogu įsimesti į rankinę. Prisipažinsiu, kartą per eksperimentą teko lankytis kavinėje. Džiaugiuosi, jog padavėjas suprato iššūkio esmę ir sutiko „svetimą“ maistą pašildyti mikrobangų krosnelėje. Mano padėka jam buvo menka – tegalėjau užsisakyti arbatos. Taigi sėdėjau kavinėje su „savu“ maistu. Šis eksperimentas išbando ne tik mane ir mano kaimynus.
Pietūs atrado naują laiką
Pirma diena. Bandau išlikti kantri. Pavartau pusryčių dėžutę. Firminės etiketės, estetiška išvaizda, ne tokie įprasti lietuviams ingredientai. Kalbu, pvz., apie ispaninio šalavijo sėklas. Šildomi produktai sudėti atskirai nuo tų, kuriuos reikia valgyti šaltus. Apgalvota. Plėšiu plėvelę ir skanauju pirmąjį patiekalą. Esu pratusi pradėti rytą, kaip čia išsireiškus, valgydama vaikiškai – koše, sausais pusryčiais su migdolų pienu ar glaistytu varškės sūreliu. Avižinių dribsnių košė – gardi ir labai soti. Pliusas už tai, kad kone kiekvieną įprastą patiekalą „Slimfood“ sugeba pagardinti kažkuo mažiau įprastu. Pvz., riešutais.
Kadangi pusryčius suvalgiau pusę 9 ryto, priešpiečius – apie 12 val., pietums sėdau tik apie 15 val. Sotumo jausmas vidurdienį – kažkas naujo. Nesu pratusi valgyti penkiskart per dieną.
Jei kuris patiekalas ir ne toks skanus, pvz., kaip orkaitėje kepta žuvis (jos visos, išskyrus lašišą ar tuną – panašios, sausokos), tai situaciją gelbsti gardus, tačiau sveikas salotų padažas.
Trečiąją eksperimento dieną atkeliavo įrodymai, kad kraštutinumų čia nebus – pietums kapojau jautienos troškinį.
Antrąją dieną pusryčiams suruoštas kuskusas su jogurtu priminė mokyklą, o gal net darželį, kai makaronai buvo patiekiami miltais sutirštintame piene. Geri prisiminimai.
Trečiąją eksperimento dieną atkeliavo įrodymai, kad kraštutinumų čia nebus – pietums kapojau jautienos troškinį. Imbieras suteikė jam „šviežumo“. Tuomet tik susimąsčiau, jog mėnesį nereiks plauti indų – pavalgai ir išmeti dėžutę šiukšlinėn. Sutaupai vandens, laiko. Prie gero priprantama.
Ketvirtąją dieną nustebau atradusi riekelę savo mėgstamiausios juodos duonos su sėklomis. Ko jau ko, bet jos, maniau, neregėsianti visą mėnesį. Pagavau save mąstančią, kad emigracijoje sunkiai tverčiau be jorių, beatų ir sūrelių su aguonomis. Dar neemigruosiu.
Tiesa, mylimų makaronų (ryžių) teko ragauti tik kartą. Ištvėriau. O štai mėgstamu sūriu: fetos, kietuoju ar dar kokiu, sveikieji patiekalai gardinti pakankamai dažnai. Ir tuo džiaugiausi. Kodėl kalbu būtent apie šiuos tris produktus (duoną, makaronus ir sūrį)? Nes be jų mano valgiaraštis sunkiai įsivaizduojamas. O ištverti be to, prie ko esi pratęs, sunkiausia.
Susipykau su paprikomis ir svogūnais
Galvojate, kad sveikas maistas – daug kas, tik tikrai ne mėsa? Galvojau ir aš, bet klydau. Jautiena tai jau įrodė. Kažkurią eksperimento dieną sulaukiau ir vištienos šašlyko. Tarp paukštienos gabalėlių įsiskverbusi buvo ir paprika. Tą dieną įsitikinau, jog tam tikri produktai, nesvarbu, kokie sveiki jie bebūtų, tinka ne visiems organizmams.
Valgant sveiką maistą, kai gaminant patiekalą panaudojami tik keli produktai, išties išsigrynina tai, ką tu gali kramsnoti, o ko ne. Štai iš graikiškų salotų teko pašalinti raudonąjį svogūną, o iš vištienos šašlyko – paprikas. Mano skrandis jų netoleruoja. O jei jau prakalbome apie daržoves, reikėtų paminėti, kad tiek daug jų valgyti nebuvau pratusi. „Slimfood“ krepšeliuose jų – kalnai.
Vienintelis minusas, kurį galima paminėti, tai rūkyta lašiša užkandžiuose. Norėtųsi šviežiai sūdytos, nes rūkytoje apstu druskos. Tačiau lašišą užgulusi plona citrinos skiltelė su žievele – atradimas.
Antrąją savaitę ėmiau patiekalus valgyti kiniškomis lazdelėmis. Tokiu būdu visas procesas užtrunka ilgiau, tačiau greičiau pasisotini, ilgiau kramtai, o ir mažiau oro burbuliukų papuola į žarnyną. Tačiau labiausiai eksperimento metu mane nustebino saldžiųjų patiekalų asorti.
Šeštąją dieną pusryčiams valgiau blynus, aštuntąją – varškės keksiukus su spanguolėmis. O kai vieną ir tą pačią dieną dar sulaukiau mėgstamų braškių pudingo, originalios burokėlių užkandėlės su viso grūdo tortilija, jaučiausi palaiminta.
Buvo dar ir grikių vafliukai. Išvaizda labai panašūs į širdinius blynus. Tačiau tik išvaizda. Skoniu jie – tikrųjų saldėsių muliažas. Vis dėlto natūralių desertų sveiko maisto krepšeliuose netrūko: valgai keksiukus, blynus, vaflius, kalvą primenančius avinžirnių sausainius, trapučius su riešutų sviestu, migdolų drožlėmis, obuoliu bei mėta ir lieknėji? Būna ir taip.
Per eksperimentą tikriausiai sunkiausia yra ištverti cukraus detoksikaciją. Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta sluoksniuoti: pavalgau sūriai, reikia bent kąsnio saldžiai, po to kąsnio pasidaro per saldu, tada jau privalu į burną įsidėti kažko sūraus.
Iškęsti cukraus detoksikaciją
Per eksperimentą tikriausiai sunkiausia yra ištverti cukraus detoksikaciją. Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta sluoksniuoti: pavalgau sūriai, reikia bent kąsnio saldžiai, po to kąsnio pasidaro per saldu, tada jau privalu į burną įsidėti kažko sūraus. Skonių sluoksniuotis. Toks sunkiai užsibaigiantis sluoksniavimo procesas.
Nors jau daug metų negeriu nei kavos, nei vaisvandenių, nei jokių sulčių (pernai „Coca Colos“ įsigijau tik susigundžiusi patarimu, jog ji puikiai panaikina rūdis – nenuvalė), cukraus trūkumą, kaip kokia narkomanė reabilitacijos centre, jaučiau.
Šiokią tokią saldumo dozę suteikdavau sau apgaulingaisiais savaitgaliais, kai sveikas maistas trumpam nugrimzdavo į antrąjį planą. Nuodėmių būta. Būta ir itin sūrių dienų. Čia kreipiuosi į visokius silkės mėgėjus. Ta diena būtų jūsų. Ta diena – mano dešimtoji eksperimento diena.
Rytas prasideda su rikotos užtepėle, ančiuviais, alyvuogėmis ir saulėje džiovintais pomidorais. Sūrumo bomba. Per pietus nustebino itin gardžiai paruoštas šamas su lęšiais. Pamenate, sakiau, kad visos žuvys – panašaus skonio. Įsitikinau, kad gali būti ir kitaip.
Sudie dviem kilogramams ir tinguliui
Aš, maisto fanatikė, leisdamasi į šį eksperimentą, neturėjau tikslo numesti svorio (tačiau numečiau: 22 dienos – minus 2 kilogramai). Tiesiog maistą laikau vienu didžiausių savo gyvenimo malonumų. Koks jis didelis? Toks, kad ekskursiją su vietiniu maisto guru po vietinį turgų, ragaujant vietinį neatpažįstamą kinų maistą (taip taip, tas kirmėles), pasirinkčiau pirmiau nei pasivaikščiojimą Didžiąja kinų siena.
Pamenu, kai paauglystėje alergologė išpyškino ilgiausią sąrašą produktų, kurių nebegalėsiu valgyti. Maniau, kad tuomet prasidėjo pasaulio pabaiga. Iki tol, kol tėtis, pamatęs ašaras akyse, pasiūlė nuvažiuoti cepelinų porcijos. Ačiū jam už tai.
Kadangi dažnai kovoju su streikuojančiomis kepenimis (nustatytas Žilbero sindromas), šio nuotykio metu įsitikinau, kad subalansuotas maistas padeda paskelbti šiokias tokias paliaubas. Grįžus į senąjį režimą, vėl ėmė varginti seni negalavimai, kurių iš paskos sekantys draugai – nuovargis ir tingumas.
Supratau ir tai, kad sutaupytas laikas – naudingas laikas. Gera buvo pailsėti ir nuo maisto ruošos, nors eksperimentuoti virtuvėje man visai tinka ir patinka. Vis dėlto, smagu, kai tavimi kas nors pasirūpina. Ir tas kas nors – ne devyndarbė mama ar mylintis vyras. Juk jiems taip pat reikia poilsio.
Suveikė šis eksperimentas ir kaip puikiausias maisto netoleravimo testas, už kurį klinikose klojami nemaži pinigai: išgrynino produktus, kurių tavo skrandis nepriima, kad ir kokie „šventi“ jie bebūtų.
Gyventi be grietinės – galima
Taigi 1 300 kCal per dieną merginai pakanka, vadinasi, gyventi be grietinės – galima. Ir net būtina. Gal man buvo lengviau dėl to, kad ne vieno „blogo“ produkto jau buvau atsisakiusi iki tol (triskart džiūvėsėliuose apvoliotu karbonadu, kad ir su sūriu, manęs nesugundysi). Keisčiausia, kad tuomet, kai atsisakai tos, rodos, ant kiekvieno lietuviško patiekalo drebiamos grietinės, imi ją labiau vertinti. Tarsi po pasakiškų ilgų atostogų Maldyvuose trumpam grįžtum į močiutės kaimo klėtį.
Daugiau nei 80 proc. krepšeliuose atkeliavusių patiekalų (kalbu iš moteriškų receptorių perspektyvos) – gardūs ne tik gomuriui, bet ir akims: estetiški, paruošti su polėkiu. Apie ką aš? Šio eksperimento metu įprastai plokščias omletas atkeliaus keksiukų formos. Apie tai.
O kokie minusai, paklausite? Keletas yra. Privalai kiekvieną vakarą būti namuose ir priimti krepšelį arba labai pasitikėti savo kaimynais. Taip pat reikia priprasti prie keistos savijautos, kai nori, o negali, pvz., sėdėdamas prie vaišėmis nukrauto stalo svečiuose. Be to, krepšelių kaina įkandama ne visiems.
Vis dėlto, prie kokybės ir geros savijautos greitai priprantama. Užtenka net ir tos 21 dienos. Tad kiekvienam palinkėčiau nenustoti ieškoti ir atrasti savo kokybę. Gal tai ne „Slimfood“, gal tai jūsų pačių virtuvė, pilna sveikesnių produktų. Ne nuo rytojaus. Nuo šiandienos.
