– Kalbant apie knygas, jums taip pat labai svarbi estetika. Bet ar vadovaujatės patarle, sakančia, kad nereikia spręsti apie knygą iš jos viršelio?
– Visada. Ir kai pats kuriu knygas, savo komandai sakau – jei ant viršelio yra autoriaus nuotrauka, kažkas yra blogai. Man atrodo, jei kalbame apie kulinarines knygas, žmogus turi jas pavartyti, pažiūrėti ir suprasti, kas parašė tokią gerą, įdomią, estetišką knygą.
Savo komandai esu sakęs, kad jei kada nors užsidėsiu savo nuotrauką ant viršelio, man laikas į pensiją arba kažkas psichologiškai negerai. Bet kuriuo atveju, pardavinėti turi ne žmogaus atvaizdas, o pati knyga.
– Šioje laidoje knygų estetikai skiriame mažai dėmesio. Vertindami ką nors pagal grožį, rizikuojame būti paviršutiniški. Kiek jums, renkantis knygą, svarbi jos išorė?
Jei kalbame apie biografines, psichologines, grožinės literatūros knygas, svarbiausias yra turinys. Tačiau jei knygą dovanojame, daugeliui žmonių imponuoja ir viršelis.
– Panašiai kaip ir kalbant apie patiekalus – ar svarbu jų estetika? Ir kas svarbiau – estetika ar skonis? Atsakymas paprastas – kaip ir teatre ar kine, svarbu visuma. Žinoma, daugeliui knygų taikomos rinkodaros gudrybės.
Tačiau leisdami „Virtuvės mitų griovėjų“ knygas, visada stengiamės, kad jos būtų tam tikro vieno atspalvio. Kiekviena knyga turi savo atspalvį. Stengiamės nedaryti rinkodaros triukų, bet sukurti knygą, turinčią išliekamąją vertę.
Man svarbu, kad mano vaikai ir mano vaikų vaikai kada nors rastų tą knygą, kad ir su pelėsiu, ir sakytų – oho, koks įdomus viršelis, kokia įdomi knyga. Jei kalbame apie biografines, psichologines, grožinės literatūros knygas, svarbiausias yra turinys. Tačiau jei knygą dovanojame, daugeliui žmonių imponuoja ir viršelis. Žinoma, jei turinys blogas, joks viršelis nepadės.
– Autoriaus nuotrauka ant viršelio nėra gerai. Ko dar negalima daryti?
– Žinoma, tai – tam tikri mano stereotipai. Apie tai reikia svarstyti. Pavyzdžiui, esu sukūręs dviejų dalių knygą. Pirmoji – estetiška, kurią galima tiesiog vartyti ir ją mėgautis. Antroji dalis – receptai. Galima ją neštis į virtuvę, atsiversti ir gaminti, nebijant knygos ištepti.
Viena knyga skirta tam, kad būtų estetiška, kad ja galima būtų mėgautis akimis, o kita tam, kad būtų galima gaminti. Bandžiau padaryti tai, kad žmogus jaustųsi saugus. Nes kartais sakoma – nenešiu knygos į virtuvę, tegul būna svetainėje, pasigrožėkime ja.
Dabar yra įvairių knygų ir jų viršelių. Kai kurie jų tokie, kad matomas visas gamybos procesas. Galima išvysti, kaip knyga surišta. Manau, kad jei mano močiutė pamatytų taip parengtą knygą, ji galvotų, kad pritrūko pinigų jos ruošimui. O tai dabar madinga.
– Renkatės knygą ar elektroninę skaityklę?
– Kas yra knyga? Sakyčiau, kad tai dovana – tiek sau, tiek kitam. Sakoma, kad knygos išnyks, kad televizija ir seni medijų kanalai išnyks. Tačiau manau, kad knygos liks. Ypač turinčios išliekamąją vertę. Nežinau nė vieno žmogaus, kuriam patiktų skaityti iš elektroninės skaityklės, o ne knygą.
– Ar prisimenate save vaikystėje, neatsiplėšiantį nuo knygos, kuri labai graži?
– Ir dabar visada atkreipiu dėmesį į „Mažojo princo“ viršelius, kaip knyga išleista skirtingose šalyse. Kai kuriose šalyse į šią knygą pažiūrėta kitu kampu. Kalbant apie mano vaikystę, tačiau taip yra ir dabar, – negaliu gyventi be kulinarių knygų ar žurnalų.
Į mano studiją ar namus kiekvieną dieną atkeliauja po du kulinarinių leidinių egzempliorius. Taigi per metus perverčiu apie 700 leidinių, susijusių su kulinarija. Peržvelgiu tiek knygų, kad kai kurių nepastebiu, nes ieškau to, kas nauja ir padaryta kitaip.
Viso to tikslas yra kulinarinių knygų muziejus. Jau dabar pačios įdomiausios ir naujausios knygos eksponuojamos VMG studijoje. Kitos yra sandėlyje, mano ar tėvų namuose, sudėtos į dėžes. Tikiuosi, kad ateis laikas ir galėsime atidaryti pirmąją kulinarinę biblioteką Lietuvoje ir Baltijos šalyse.
Vaikystėje kaupiau net lenkiškus kulinarinius žurnalus. Mano auklėtoja draugavo su lenku, aš prašydavau, kad man atiduotų lenkiškus žurnalus. Kartais neidavau į pamokas tam, kad galėčiau gaminti plikytus pyragaičius ar eklerus. Po pamokų susirinkdavo dalis mano klasės draugų ir tai degustuodavome. Taigi su kulinariniais žurnalais susiduriu nuo 7–8 metų, kai visi kiti užsisakinėdavo „Naminuką“.
– Ar lietuviškiems kulinarijos žurnalams yra kur tobulėti?
– Žinoma, kad yra. Išdrįsiu pasakyti, kad prieš 5–6 metus pakeitėme kulinarijos fotografijos situaciją Lietuvoje, nes ėmėme daryti fotosesijas žurnalams. Kai kuriems atrodė, kad viską reikia fotografuoti lėkštėse, mes parodėme, kad nebūtinai. Galima fotografuoti iš viršaus, šono, apačios. Fotografija labai patobulėjo, žurnalai tapo labiau estetiški. Fotografo profesija tapo gerbiama ir gerai apmokama.
Dar ne visos technologijos pasiekia Lietuvą, tačiau, pavyzdžiui, didžioji dalis skandinaviškų knygų spausdinamos kai kuriose Lietuvos spaustuvėse. Tai pigiau, o padaroma kokybiškai. Tačiau kai kurios technologijos mūsų auditorijai tiesiog per brangios.
Svarbu paminėti ir tai, kad internete itin daug informacijos, todėl yra ir nemažai netikslumų. Receptai kopijuojami, pakeičiami. Kas kaip išmano, tas taip daro. Kulinarinėse knygose esanti informacija yra tikslesnė.
Mes pradėjome leisti VMG knygas anglų kalba, kad pasaulis pamatytų, jog yra lietuvių, mokančių kai ką daryti, norinčių parodyti, kokia lietuviška virtuvė ar produktai. Tikrai yra kur stengtis ir tobulėti, ribų nėra.
– Yra daugybė vaizdo įrašų svetainėje „Youtube“, kuriuose virtuvės šefai parodo net tai, kokios konsistencijos tešla turi būti. Kam tuomet reikalinga knyga?
– Abu variantai yra geri. Mes taip pat turime VMG svetainę, į kurią dedame vaizdo receptus ir patarimus. Kaip ir minėjau pradžioje, knyga yra dovana, turi išliekamąją vertę. Vaizdo įrašo nuorodą galima turėti arba ne, bet turėti kulinarinių knygų kolekciją visada smagu. Svarbu paminėti ir tai, kad internete itin daug informacijos, todėl yra ir nemažai netikslumų. Receptai kopijuojami, pakeičiami. Kas kaip išmano, tas taip daro. Kulinarinėse knygose esanti informacija yra tikslesnė.
Mano komandos ir mano paties tikslas – pateikti receptą su tokiais sudedamaisiais produktais, kuriuos galima nusipirkti Lietuvos parduotuvėse. Rengdamas paskutinę knygą stengiausi naudoti produktus, kuriuos mėgstu ir aš pats, ir kuriuos perka lietuviai.
Manau, kad knygoje netikslumų gerokai mažiau nei internete. Rengdamas kulinarinį vadovėlį Lietuvos mokykloms, rašiau, kad vaikai atsineša receptą, rastą internete, gamina ir jiems nepavyksta. Todėl norėjau, kad būtų parašytas toks vadovėlis ir padovanotas Lietuvos mokykloms. Kas norėjo tokio vadovėlio, tiems jis ir buvo nuvežtas.
– Kaip keičiasi kulinarinių knygų paskirtis?
– Kai kurie leidžia paprastas knygas – receptas, nuotrauka, aprašymas. Mano tikslas buvo papasakoti žmonėms apie tai, kaip atsiskleisti virtuvėje, kaip nebijoti, kaip išdrįsti kūrybiškai mąstyti. Kai kas man sako – tau gerai, Alfai, tu kūrybiškas, o aš nežinau, ką man daryti su tuo kopūstu. Tad šioje knygoje ir pasakoju, kaip sugalvoti iš kopūsto kažką padaryti, kokius daryti pratimus, kad būtume drąsesni. O kai mes tampame drąsesni, atsikratome baimių, tada ir visos „čakros“ atsidaro, tampame žingeidūs ir darome įvairiausius keistus dalykus, dėl kurių gimsta įdomūs receptai.
– Pagal ką, be viršelio, renkatės knygą?
– Jei viršelyje yra kažkoks veidas, tai jau rinkodaros būdas pritraukti pirkėjus. Tai nėra blogai, bet tarp mano knygų tik Jamie Oliverio knygos su veidais. Jis nėra mano autoritetas, bet man patinka jo požiūris, jis vienas pradininkų tiesioginio, laisvo bendravimo virtuvėje. Visos kitos knygos, kurias turiu, be veidų.
Renkantis knygą, reikia pasižiūrėti, kiek receptas sudėtingas. Kasdienai skirtas receptas neturi būti ilgesnis nei 10 žingsnių. Jeigu tai yra, tarkim, profesionalaus virtuvės šefo pasakojimas, kaip pasigaminti restoraninį patiekalą namuose, tada taip, tas receptas gali užimti ir vieną lapą, ir kelis lapus. Todėl renkantis knygą reikia galvoti apie tai, kur ją naudosite, koks jūsų įdirbis ir kokie įgūdžiai. Aš renkuosi pagal tai, kas man aktualu. Gaminu 26 metus, todėl kasdieniai receptai neįdomūs. Kulinarinė knyga man – inspiracija: kaip pateikti, kaip kitaip nufotografuoti.
Be to, knyga turi būti labai suprantamai parašyta. Nes būna, kad kai kurių produktų negali nusipirkti. Tai nervina, bet geras autorius parašo, kuo produktą galima pakeisti. Labai nemėgstu rėmų – jeigu jau nėra ingrediento, patiekalas bus prastas. Pavyzdžiui, man rašo: „Alfai, pagaminau jūsų krevečių salotas. Nuostabios salotos, tik vietoj kopūsto įdėjau burokėlį, vietoj krevečių – midijų, vietoj garstyčių padažo – baziliko.“ Ir tada suprantu – vau, visiškai naujos salotos. Tai ne mano, bet man labai patinka, kai žmonėms tai yra inspiracija. Taigi sakau, kad grikiai puikiai tinka su varškės sūriu arba su miško uogomis ir nebūtina grikių valgyti su sviestu, pienu ar lašiniais.
– Kokioms knygoms tikrai ne?
– Nemėgstu skaitomiausių, populiariausių. Taip pat – fantastinių, nes manau, kad pats turiu tiek fantastikos, jog bijau, kad tos knygos sukels dar daugiau fantazijų ir tada išvis niekas su manimi nesusikalbės. Bet grįšiu prie to, kad knyga – ugdymo priemonė ir galimybė atsipalaiduoti, išmokti. Tik skaityti dar nėra viskas – yra praktika.
