Natūraliausia – neperdirbta žuvis
„Pati natūraliausia yra neperdirbta ir neišdarinėta šviežia ar sušaldyta žuvis“, – paklausta, ką rinktis ieškant natūralumo, atsako Janina Kondrotienė,
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos skyriaus
vyriausioji veterinarijos gydytoja-valstybinė veterinarijos inspektorė.
Sūdyta žuvis, jos teigimu, jau perdirbtas produktas, todėl nėra pats sveikiausias pasirinkimas. „Sūdant visada naudojama druska, kurios rekomenduojama vartoti kaip galima mažiau, taip pat gali būti naudojamas cukrus, saldikliai ir maisto priedai“, – vardija ji.
Kuo trumpesnis sudedamųjų dalių sąrašas, tuo produktas sveikesnis ir vertingesnis.
Druskos kiekis teisės aktais nėra reglamentuotas, todėl jį nustato pats gamintojas. Pašnekovės pastebėjimu, pas mus dažniausiai parduodamos silpnai sūdytos silkės ar jų produktai, kur druskos kiekis mažesnis negu 7 procentai. Ji atkreipia dėmesį, kad fasuotų produktų ženklinimo etiketėje turi būti nurodytas druskos ir cukraus kiekis 100 g produkto. Tiesa, nefasuotiems produktams ši deklaracija nėra privaloma.
Tiesa, visų minėtų priedų su galvomis sūdytose silkėse vis tiek bus mažiau nei vadinamosiose silkių užkandose, kurios gaminamos dažniausiai iš silkių filė su daržovėmis, vaisiais, grybais bei įvairiais prieskoniais ir užpiltos įvairiais padažais. Todėl renkantis produktą J.Kondrotienė pataria gerai išstudijuoti sudėties aprašymą. „Kuo trumpesnis sudedamųjų dalių sąrašas, tuo produktas sveikesnis ir vertingesnis“, – apibendrina.
Naikina kaulus ir kvėpina
Menka paslaptis: kad parduodama silkė žadintų apetitą, gamintojai ją „patobulina“ įvairiais priedais. „Dažniausiai naudojamas aromato ir skonio stipriklis natrio gliutamatas, siekiant prailginti produkto vartojimo trukmę naudojami konservantai. Dažniausiai natrio benzoatas ir kalio sorbatas“, – vardija J.Kondrotienė.
Sūdant paprastai naudojama ne tik valgomoji druska, bet ir kitos medžiagos, pavyzdžiui, žuvies kaulams suminkštinti. Todėl dažnai ant silkės pakuotės galima pamatyti tokius skaičius kaip E331 (natrio citratas), E330 (citrinų rūgštis), E575 (gliukono-delta-laktonas), E300 (askorbo rūgštis). Tiesa, visi šie maisto priedai, specialistės teigimu, leidžiami naudoti ir nekenkia sveikatai.
Inspektorė sako, kad norėdami išgauti patrauklią spalvą, būdingą kvapą ir skonį gamintojai gali nenaudoti konservantų, bet įdėti dažiklių ar kvapiųjų rūkymo medžiagų.
Į ką atkreipti dėmesį
Komentuodama, kaip išsirinkti geriausią produktą, J.Kondrotienė sako, kad daug kas priklauso nuo silkės apdorojimo, išdarinėjimo ar paruošimo būdo.
Verčiau nepirkti silkių, kurių žuviena pageltusi, ištižusi, ant žuvies ryškiai matomas baltyminis apnašas. Nieko gero nežada ir plyšę neišdarinėtų silkių pilveliai ar jaučiamas nemalonus gedimo kvapas.
„Jeigu silkė šviežia ar atšildyta su galva (neišdarinėta), apie šviežumą galima spręsti iš šių pagrindinių kriterijų: neturi pašalinio kvapo (amoniako, puvimo), akys iškilios, ragena skaidri, žiaunos nuo šviesiai iki tamsiai raudonos spalvos, žiauniniai dangteliai standžiai suglausti, nesusiklijavę, oda blizganti ir stangri, gleivės skaidrios, žvynai tvirtai laikosi. Žuvies raumenys turi būti standūs, elastingi – paspaudus pirštu duobutė nedelsiant išsilygina“, – išorinius kokybės požymius vardija ji.
Išdarinėtos žuvys ar filė, anot gydytojos, vertinamos daugiausia pagal kvapą, odos ir raumenų būklę. Ji nepataria pirkti silkių, kurių žuviena pageltusi, ištižusi, kai ant žuvies ryškiai matomas baltyminis apnašas. Nieko gero nežada ir plyšę neišdarinėtų silkių pilveliai ar jaučiamas nemalonus gedimo kvapas.
Liesos – tamsesnės
Paklausta, kaip atpažinti riebią silkę, pašnekovė sako, kad išoriškai tai padaryti sunku. „Ypač kai žuvis su oda. Nebent iš spalvos, kuri liesų žuvų tamsesnė, tačiau fasuotų produktų ženklinimo etiketėje maistingumo deklaracijoje visada yra nurodytas riebalų kiekis“, – kalba J.Kondrotienė.
Riebiausios Lietuvoje populiarėjančios matjes silkės. Tai jaunos Atlanto vandenyne sužvejotos silkės be ikrų ir pienių, gaudomos gegužę ir vasaros pradžioje. Veterinarijos specialistės teigimu, tuo metu jų riebumas pats didžiausias (21–22 %). Be to, palyginti su įprastomis, šios silkės sūdomos labai silpnai (druskos kiekis sudaro 2–3 %) ir yra ypač švelnaus skonio. Tiesa, kur kas aukštesnė ir jų kaina.
Nemalonu, bet nepavojinga
Silkės vartojimo tinkamumą, specialistės aiškinimu, nustato patys gamintojai, ir jis gali būti labai skirtingas, todėl visuomet patariama skaityti prie produkto pridedamą etiketę. Ji pabrėžia, kad bet kuriuo atveju silkė – greitai gendantis produktas, todėl parsinešus ją rekomenduojama sunaudoti kaip galima greičiau ar laikyti gamintojo nurodytomis sąlygomis.
Perkantys nedarinėtas gėrybes, ko gero, yra susidūrę ar bent jau girdėję atvejų, kai skrodžiant žuvį jos viduriuose aptinkama kirmėlių. Kad ir kaip nemaloniai tai atrodytų, J.Kondrotienė aiškina, kad į Lietuvą atvežamos paprastai tik sušaldytos silkės, jos atšildomos ir perdirbamos, todėl pavojaus užsikrėsti parazitais nėra, nes šaldymo metu jie žūsta. „Pašalinus parazitus produktas yra tinkamas vartoti“, – ramina inspektorė.
Patarimai:
- druskos perteklių pašalinsite keletui valandų pamerkę silkę į šaltą vandenį, pieną ar arbatą. Piene mirkyta žuvis bus minkštesnė, o juodojoje arbatoje – standesnė.
- darinėdami žuvį nepamirškite nupjauti plonojo, vidurius dengusio kraštelio. Jis nereikalingas, nes yra kietas ir kaulėtas. Likusius kauliukus šalinkite aštriu peiliuku.
Turime ir savos silkės
Ar žinojote, kad Baltijos jūroje gaudomos strimelės taip pat yra silkės? Dažnai jos taip ir vadinamos – Baltijos silkėmis. Dėl mažai sūraus Baltijos vandens ir netinkamų sąlygų jos užauga kur kas mažesnės nei Atlantinės, bet yra labai skanios ir vertinamos, ypač Skandinavijos šalyse.
Kaip ir įprastos silkės, jos gali būti sūdomos, marinuojamos įvairaus skonio marinatuose žalios ar keptos.
Jūsų dėmesiui – keli tradiciniai silkės patiekalų receptai: