Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos priežiūros departamento Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas teigia, kad žmogaus kūne yra iki 35 mg aliuminio. Apie 50 proc. jo yra plaučiuose, taip pat nemaža dalis susikaupusi skelete. Biologinė šio metalo reikšmė nėra žinoma. Dėl to, kad aliuminis labai greitai oksiduojasi ir tampa neaktyvus, žmogaus organizmas beveik nepasisavina metalinio aliuminio – pasisavinimas neviršija 0,001 proc.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vaikų gydytoja A. Medzevičienė: ką reikia žinoti apie itin pavojingą ligą – meningokokinę infekciją?
Aliuminio į maistą patenka tiek mažai, kad reikšmingo neigiamo poveikio sveikatai jis negali sukelti.
Aliuminio junginiai su organinėmis medžiagomis pasisavinami geriau, pavyzdžiui, aliuminio citrato absorbcija yra 0,1–1,0 proc. Tačiau tai, kas patenka į organizmą, greitai pašalinama su šlapimu. Smegenys yra jautrios aliuminio, kaip ir kitų metalų, poveikiui. Tačiau kraujo ir smegenų barjeras trukdo aliuminiui patekti į smegenis ir apsaugo nuo žalingo jo poveikio. Sveiko žmogaus organizme aliuminis nesikaupia.
Esant aliuminio pertekliui, sunkėja fosfatų asimiliavimas, mažėja hemoglobino lygis kraujyje, didėja kraujo krešumas. Literatūroje buvo keliama hipotezė, kad aliuminio sankaupos smegenyse yra viena iš galimų Alzheimerio ligos priežasčių, tačiau yra ir tai paneigiančių mokslinių tyrimų.
Aliuminio suvartojimas su maistu per parą svyruoja nuo 2,5 iki 13 mg. Pagrindiniai šaltiniai – aliuminio turintys maisto priedai, aliuminio įranga žemės ūkyje bei maisto pramonėje, aliuminiai indai, kepimo folija.
Lietuvos gyventojų maiste aliuminio yra labai mažai, nes valgiui ruošti naudojami indai ir priemonės yra pagaminti iš specialaus aliuminio. Tik labai nedideli šio metalo kiekiai patenka į produktus. Didesniame maisto tūryje aliuminis stipriai prasiskiedžia ir jo aptikti beveik neįmanoma.
TAIP PAT SKAITYKITE: Neįprasti būdai panaudoti aliuminio foliją buityje
VšĮ „Sveikatai palankus“ direktorė, maisto technologė Raminta Bogušienė teigia, jog ruošiant maistą retkarčiais naudoti aliuminio foliją saugu.
Maisto kepimas folijoje turi ir pranašumų ir trūkumų. Taip gaminamas patiekalas būna sultingesnis, išlieka malonus skonis ir kvapas. Nereikia naudoti papildomų riebalų, maistas nepridega, neapskrunda, yra apsaugomas nuo tiesioginės ugnies. Dėl to nesusidaro kancerogeninės medžiagos. Be to, folijoje maistas gaminamas trumpiau, nes temperatūra viduje būna daug aukštesnė.
Tačiau folijoje yra cheminio elemento – aliuminio. Jo gali patekti į maistą. Gaminant rūgštų ar aštrų patiekalą vyksta cheminės reakcijos ir susidaro aliuminio druskos. Šios medžiagos galime gauti ne tik su maistu, pagamintu folijoje, bet ir verdamu ar kepamu aliuminiuose induose, gerdami filtruotą vandenį.
Visiškai išvengti šio elemento nėra galimybių. Tačiau nėra ir mokslinių įrodymų, kad aliuminio folija būtų tokia žalinga, jog reikėtų ją visiškai išbraukti iš maisto ruošimo proceso.
Jei maistą gaminame orkaitėje, pirmenybę turėtume teikti konvekciniam režimui, produktus dėti į stiklinius indus ar ant kepimo popieriumi išklotos skardos.
Tačiau, jei mėsą, daržoves, vaisius, žuvį planuojate kepti ant atviros ugnies, grilio, aliuminio foliją geriau naudokite – produktai neapdegs. Taip maistas ruošiamas ne kiekvieną dieną, todėl minimalus folijos naudojimas yra naudingas ir neturėtų sukelti sveikatos problemų.
Parengė Raminta Bogušienė
