– Gyvenate Anglijoje, gal galite papasakoti, kaip taip susiklostė?
– Ko gero, Anglijoje atsiradau taip, kaip ir visi lietuviai. Tik aš gal labiau buvau meilės emigrantė, nes mano tuomet dar vaikinas – dabar vyras – jau buvo išvykęs prieš 6 mėn. Kadangi jo neišėjo parsivilioti atgal į Lietuvą, teko man krautis lagaminą ir skristi pas jį.
Lietuvoje turėjau darbą aptarnavimo srityje, sekėsi gerai, tad niekada neplanavau emigruoti, bet... Net lankydama mokyklą, visada sakydavau: aš vis tiek niekur nevažiuosiu iš Lietuvos. Bet gyvenimas krečia pokštus.
– Kuo norėjote būti užaugusi?
– Tiesą sakant, labai nieko ir neplanavau, plaukiau pasroviui. Nebuvo tokių rimtų planų. Kiek save pamenu, vis svajojau būti istorijos mokytoja, o jau nuo 10 klasės save įsivaizdavau policininke. Bet labai bijau kraujo, tad tokių svajonių atsisakiau. Bet svajoti yra būtina, nes tik tada tu gyveni, judi tikslo link, nestovi vietoje. Aš ir dabar turiu svajonių, planų, tik, deja, laiko tam nėra tiek, kiek norėčiau (šypsosi). Mano patarimas visiems: būtinai svajokit!
– Ką šiuo metu dirbate ir kaip atėjote iki šio etapo, ar esate patenkinta savo veikla?
– Atvažiavus į Angliją teko dirbti įvairius darbus, bet visi skirtingo pobūdžio: teko darbuotis daržovių sandėlyje, ledų fabrike, picerijoje... O dabar dirbu kavinių tinkle „Pret a manger“. Pradėjau nuo paprastos darbuotos, pakilau į šefo (hot shef) poziciją, o šiuo metu esu komandos vadovė (team leader). Tiesa, dirbu naktimis, tad šis darbas šiek tiek skiriasi nuo dieninio, bet mėgstu veikti su komanda ir, jei tik pasitaiko galimybė, visada mielai aptarnauju klientus, priimu užsakymus. Kol kas esu patenkinta savo darbu ir tikiuosi dar kurį laiką jame likti.
– Esate minėjusi, kad jūsų tetos sakydavo: „Šita tai jau vyro nesusiras, nes nemoka gaminti.“ Kaip viskas taip apsivertė, kad dabar esate ir maisto tinklaraštininkė, ir dirbate virtuvėje?
– Taip, neslėpsiu: negaliu pasigirti tuo, kad plakiau tortų kremus nuo mažens ir padėdavau gaminti namuose. Oi ne. Buvau baltarankė, močiutės lepūnėlė. Geriausiu atveju daržoves susmulkindavau. Bet, kiek save pamenu, iš kaimynių parsinešdavau kulinarinių knygų, o patikusius receptus persirašydavau į sąsiuvinius. Dar ir dabar yra keli išlikę, mielai juos pavartau. Tik ten daugiausia desertai, o jų aš nei ruošti, nei valgyti nemėgstu.
Na, o gaminti pradėjau tada, kai mano gyvenime atsirado žmogus, kuriam norėjosi gaminti. Ir dabar pamenu, kaip buvo gėda prisipažinti, kad nemoku. Pamenu, svečiavausi pas savo būsimą vyrą, o jis nusprendė, kad gerai būtų išsikepti vištą. Tai laimė, kad jis turėjo kažkur trumpam išvažiuoti! Puoliau skambinti tetai ir klausti, kaip ir kas daroma. Nuo to karto pradėjau gaminti.
Sukūriau tinklaraštį, kad nepamirščiau, ką ir kaip gaminau.
Vėliau, gimus vyresnėliui, atsirado ir mano tinklaraštis. Augindama sūnų, radusi laiko, bendraudavau su kitomis mamomis viename forume. Aptardavome viską ir dažnas klausimas būdavo „O ką skanaus gaminsi šiandien?“. Pradėjome dalytis receptais, nuotraukomis. Sukūriau tinklaraštį, kad nepamirščiau, ką ir kaip gaminau. Palaipsniui pradėjo jungtis draugės, draugių draugės. Taip palaipsniui tinklaraštis ir užaugo.
– Vadovaujatės principu, kad patiekalai turi būti pagaminami greitai ir paprastai. Kodėl? Gal teko nusivilti labai sudėtingais receptais?
Man labai patinka paprastas, skanus maistas. Gal todėl pirmenybę skiriu lietuviškai virtuvei.
– Šiuo metu, kai gyvenimas taip greitai lekia, visi skuba, bėga, nuolat dirba, laiko gaminti tikrai daugeliui nelieka. Daug kas valgo kavinėje. O man norisi gaminti namuose, patinka žinoti, kaip ir iš ko viskas paruošta. Be to, nemėgstu labai mandrų skonių. Juokauju, kad mano receptai tokie paprasti, kad, norint paruošti patiekalus, visus produktus galima rasti mažoje parduotuvėlėje už kampo. Nereikia apibėgti kelių. Man pačiai labai patinka paprastas, skanus maistas. Gal todėl pirmenybę skiriu lietuviškai virtuvei. Ir, grįžusi į Lietuvą atostogų, kavinėje valgau tik lietuviškus patiekalus.
O nusivilti kitų receptais tikrai teko. Gal todėl stebiu mažai lietuviškų tinklaraščių, nes ten vis kažkas nepasakyta. Kiek kartų gaminau pagal vienos tinklaraštininkės nurodymus, tiek nieko neišėjo. Ir nors tiksliai sekiau receptu, viskas vis tiek būdavo sugadinta. Tad ilgo darbo reikalaujantys patiekalai, o ypač desertai, – ne man.
– Minėjote, kad saldumynų nemėgstate nei gaminti, nei valgyti. O kaip vaikai?
– Aš juokauju, kad man geriausias tortas – mėsa. Galiu saldumynų iš smalsumo paragauti, bet valgyti ne. Desertų ruošimas namuose yra mano sūnaus Granto reikalas. Jis rodo norą juos gaminti ir vis ragina: mama, kepkime keksiukus. Tad Grantas išsirenka receptą, o aš šalia geriu kavą ir sakau, ką ir kaip daryti. Čia mūsų toks tandemas (šypsosi) ir viliuosi, kad jo aistra gaminti niekur nedings.
Vyresnėlis nuo mažų dienų mėgo maišyti tešlą, o mažoji Ema norą padėti virtuvėje atrado tik visai neseniai. Dabar dažnai savaitgalio pusryčiams kepa tėtei omletą. Dar jai patinka pjaustyti daržoves. Ema pati atsisakė mėsos dar būdama antroje klasėje – pareiškė, kad bus vegetarė. Ir iki šiol mėsos valgo labai minimaliai.
– Ar dažnai gaminate lietuviškus patiekalus, koks jūsų mėgstamiausias?
– Seniau, kai nedirbau, lietuviškus patiekalus ruošdavau bent kartą per savaitę. Dabar mūsų namuose jų būna daug rečiau, bet tikrai nepamirštame. Išskirti vieno negalėčiau, tačiau niekada neatsisakyčiau cepelinų, o ypač su grybais. Vyras, ko gero, viską mėgsta, o va vaikai – su savo skoniais: Grantas dievina cepelinus ir balandėlius, Ema – varškėčių gerbėja. Varškę dukra pamėgo tik visai neseniai. Bet užtat dabar namuose jos visada turim, kaip ir juodos duonos.
– Jau ilgai gyvenate Anglijoje, kaip priimate anglų virtuvę?
– Gėda sakyti, bet angliškos virtuvės taip ir nepamėgau, neprisijaukinau. Taip, galiu suvalgyti sočius angliškus pusryčius, nuo kurių net ir stipriausias vyras būtų sotus visą dieną, taip pat kartais mėgstu išsikepti įdarytą bulvę su lupena (Jacket potato) – dažniausiai su sūrio arba tuno, pupelių įdaru, bet tik tiek. Man anglų maistas neskanus, skurdus. Čia klesti šaldytų produktų parduotuvės, kur pilna jau pagaminto ir užšaldyto maisto. Ir, kas svarbiausia, žmonės tokioje parduotuvėje prisikrauna pilnus vežimėlius. Pati tokio maisto neperku.
– Turbūt anglės mažai gamina namuose?
Anglai apskritai nelinkę priimti svečių namuose, dažniausiai kviečia susitikti kavinėje.
– Jų įpročių net nežinau: bendrauju tik su saujele anglių, bet jos niekada nekviečia pietų. Anglai apskritai nelinkę priimti svečių namuose, dažniausiai kviečia susitikti kavinėje. Ten kartu pavalgome pusryčius, išgeriame kavos. Tiesa, teko lankytis šventėse, tai galiu pasakyti, kad anglai neapsikrauna taip, kaip mes. Tiesiog ant stalo padeda pusgaminių ir tiek. Jei vyksta vestuvės, svečiai pavaišinami pirma taure šampano, o toliau jau pats perki, kiek ko nori. Pas anglus nėra tokio maisto kulto – šventei jie tikrai neruošia valgių tris dienas kaip mes, lietuvaitės (šypsosi).
– Ką veikiate, kai nesisukiojate virtuvėje, negaminate ir negalvojate, ką pagaminti?
– Ko gero, didžioji laisvalaikio dalis vis tiek yra naujų skonių paieškos, produktų rinkimas. Net ir kelionėse ragauju naujus skonius ir grįžusi bandau atkartoti. O šiaip mėgstu skaityti, keliauti, bendrauti su artimais draugais ir leisti laiką su šeima.
– Kelerius metus organizavote knygų rinkimo akciją – dovanojote jas Lietuvos bibliotekai. Kaip kilo ši mintis?
– Akcijos idėja vieną dieną tiesiog gimė galvoje. Nešiojausi ją ilgai, net nedrįsau sakyti vyrui, bet kai papasakojau, labai palaikė. O mintis šovė paprastai: vaikystėje nuo mažens lankydavausi kaimo bibliotekoje. Kaime pramogų nėra, tad kas belieka – skaitymas. Grįžusi atostogų į Lietuvą, užsukau į ją ir supratau, kad kaimo bibliotekos nėra tokios dosnios kaip miesto. Norėjosi, kad žmonės skaitytų. Pasitariau su bibliotekininke Danguole ir nusprendžiau, kad reikia imtis akcijos. Taip gimė „Padovanok knygą kaimo bibliotekai“.
Pradėjusi akciją raginau žmonės padovanoti nors po vieną knygą. Atsirado daug norinčių prisidėti: vieni dovanojo mylėtas knygas, kiti norėjo atsikratyti makulatūra. Grįžusi į Lietuvą ragindavau atnešti knygas į tam tikrą rinkimo vietą arba jas siųsti. Paskui visas surinkdavau į vieną krūvą ir nuveždavau į biblioteką. Per kelerius metus buvo surinkta apie 1 500 knygų. Pernai savo krašte buvau apdovanota kaip „Eržvilko krašto spindulys“.
– Ar turite minčių grįžti gyventi į Lietuvą? Kokios ateities linkėtumėte savo vaikams?
– Minčių grįžti į Lietuvą buvo, yra ir, ko gero, bus. Bet vaikams Lietuva – tik atostogų kraštas ir, kol jie nebus savarankiški, tol tikriausiai negrįšim visam laikui. O paskui bus matyti. Kol kas planų taip toli į ateitį nekuriu.
Kalbant apie vaikų ateitį, man svarbiausia, kad jie būtų sveiki ir laimingi. Linkiu atrasti savo kelią. Noriu, kad užaugtų geri žmonės ir būtų laimingi.
