Su Lina ir Vytautu susitikome, kaip jie sako, jų namuose, mat kavinėje „Kavos architektai“ bent vieną šios studijos šeimininką sutiksi visada. Jie mėgaujasi savo darbu, nori dalintis su lankytojais savo žiniomis ir dėmesiu.
Net ir rečiau kavą ragaujantys netruks pajusti, jog kava čia kitokia, gomurį lepinanti išskirtinėmis skonių natomis. Prie jos siūloma paragauti ir tikrų naminių ledų. Tai dar viena poros aistra, gimusi su nauju ženklu „Ledų architektai“.
Su Lina ir Vytautu kalbėjome apie kavą ir ledais kvepiantį jų gyvenimą, pagardintą architektūra.
– Keliaujant pro jūsų kavinę Klaipėdos centre, kur esate įsikūrę, žvelgiant į iškabą nori nenori kyla klausimas, kodėl visgi „Kavos | architektai“? Ir kam tas brūkšnelis viduryje?
Lina: Mūsų išsilavinimas toks, esame architektai, baigę abu Vilniaus dailės akademiją. Ilgą laiką darbavomės, aš kaip dizainerė, Vytautas kaip architektas, ilgą laiką iš to valgėme duoną.
Kaip jauni žmonės papuolėme geru laiku baigti, paragavome tikro savo darbo, pradirbome apie dešimt metų. Mano darbas varijavo nuo interjero iki audinių dizaino, platų spektrą turėjau. Esu baigusi ir tekstilę, kai atvažiavome čia, į Klaipėdą, nuėjau į Parodų rūmus, prisistačiau, tai iki šiol dirbame su įvairiais projektais.
Kai galvojome pavadinimą kavinei, galvojome, ką veiksime ir kas esame, o esame architektai, tai toks nesumeluotas pavadinimas. Iki šiol čia vis dar vyksta šiokių tokių architektūrinių reikaliukų. Tai išplaukia iš asmeninio būvio. Tai nėra suvaidintas, marketingine prasme suplanuotas pavadinimas. Kitaip kietą komandą turėtum turėti, kuri pateisintų tokį pavadinimą.
O brūkšnelis, tai priklauso, kaip kirčiuosite – kokie čia dar „Kavos architektai“, čia yra „kavos“ ir „architektai“ (juokiasi Lina).
Vytautas: Šis pavadinimas yra filosofinis atspindys to, kas mes tokie esame, ką veikiame. Į kavą galime žiūrėti romantiškai, chemiškai, optimistiškai. Architektūra yra profesija, gyvenimo būdas, tam tikrų normų, idėjų vedamas.
Norime pabrėžti savo asmenybę. Juk pradėjome dirbti studijų laikais, ilgą laiką gyvenome Vilniuje, į Klaipėdą grįžome maždaug prieš šešerius metus. Porą trejetą metų dirbome nuotoliniu būdu tą patį darbą, įmonė buvo ta pati. Tiesiog po studijų nusprendėme, kad važiuojame kitur. Bebūnant čia tam tikrų dalykų pasigedome, kad ir, pavyzdžiui, kavinės. Buvo jų, bet ateini kavos ir matai, kad yra daug galimybių, bet nesistengiama, nenorima, nereikia, o mums poreikis buvo kitaip gerti kavą kokybės prasme.
Mes daug gilinomės į kavą, namie ruošėme, tai buvo mūsų hobis. Išėjus į viešumą pradėjome jausti, kad giliau pradėjome matyti nei rinka teikia. Sutapo, jog ir darbuose nebematėme iššūkių, norėjome naujo pamėginti. Sakome, pabandysime, į darbus visada galime grįžti.
Architektūra galvose nesibaigė ir šiandien, visada gali naujai į tai pažiūrėti ir dirbti. Galime pabūti, uždaryti šią vietą ir išeit pakelta galva mokslo, patirties, asmenybės prasme. Daug dalykų čia kitaip nei tenai, tai nepamatuojami dalykai. Šiai dienai, mums patinka, tinka, yra erdvės, kur norėtume dar augti. Norėtųsi, kad svečias būtu labiau edukuotas.
– Kaip Jūs atsidūrėte šiame kavos pasaulyje? Teko girdėti, jog esate dalyvavę ir kavos čempionatuose.
Vytautas: Esame entuziastai, kurie geria kavą kavinėj, patys mėgsta ruošti kavą, pradeda vis daugiau klausimų kilti.
Tiesiog hobio tikslais prieš ketverius metus dalyvavome čempionate. Tai paprasta – užpildai paraišką, susimoki startinį mokestį ir dalyvauji. Toks akibrokštas buvo, kad nuėjome puikiai iki finalų. Lina buvo trečia, o aš ketvirtas ar penktas. Tiesiog turi vadovautis savo skoniu.
Tuomet buvo draugų aiškiai iškeltas klausimas – jei patinka, domitės skoniu, puikiai susitvarkote, kodėl nieko nedarote? Gal turėtumėte pabandyti?
Mūsų draugai, partneriai buvo pradėję skrudinti, mes lygiagrečiai domėjomės, kavos ieškojau, jie pasiūlė, kai susitikome tiesiog gatvėje. Taigi, balandį sudalyvavome čempionate, rudenį pradėjome veiklą. Tai buvo vienas impulsų. Norėjome pasitikrinti, gal nėra blogai mūsų hobis, kurį kultivavome savo malonumui.
Lina: Vilniuje vyksta kavos savaitė ir vienu metu vyksta keli nacionaliniai čempionatai, tai ir ragavimo, ir piešimo su puta, baristų, „Aeropresso“. Mes dalyvavome, kur yra „Aeropresso“ aparatėlis.
Daug nulėmė atsitiktinė pažintis su „Taste map“ kūrėju Domu Ivoniu, kuris yra vienos pirmųjų mažųjų skrudyklų įkūrėjas. Kava jau buvo tapusi mūsų hobiu, daug domėjomės, namų sąlygomis iš tiesų galima nuostabių dalykų padaryti , jei stengiesi. Kaip pianinu groti, sportinius šokius šokti būnant vyresnio amžiaus, taip ir čia. Jei visi siektų dirbdami namuose, būtų nuostabus kavos pasaulis.
Čempionatuose nutarėme nedalyvauti. Esame nusistatę kryptį – įtraukti bendruomenę ir turėjome tris kavos mėgėjus vienais metais, vieną mėgėją kitais metais. Treniruojamės, ruošiame. Turime konkursą, kur namų sąlygomis galima ruošt kavą, be didelės mašinos, su mažu aparačiuku. Iš vidaus auginame tuos žmones, kurie skleidžia žinią.
– Kiek daug lietuviai žino ar nežino apie kavą, be kurios, panašu, jau neįsivaizduoja savo rytmečių, popiečių, o neretai ir vakarienės?
Lina: Mūsų darbas dar nepadarytas, nes net ir po trejų metų sulaukiame tokių klausimų, kurių jau gal ir neturėtų būti. Tarkime, ekologiška vištiena ir konservai – žmonės skiria, kas yra viena ir kita. Kol kas didelio nematome suvokimo, kuo kava skiriasi žmonių akimis. Tai kasdienis produktas ir jau būtų galima sakyti „kavos kasdieninės“, o ne „duonos kasdieninės“, nes tiek daug vartojame, bet taip mažai žinome, net sunku patikėti.
Esame reiklūs, sunkiai pinigus išleidžiame visose sferose, tik ne čia. Yra dar daug erdvės skoniui formuoti, suvokimui, kad gali būti taip ir kitaip. Akivaizdu, žmonės jau daug yra pažengę įvairiose srityse, kalbant apie vynus, prieskonius, aliejų, šokoladą, o čia yra dar daug švietėjiško darbo.
– Pavaišinote mane kapučino puodeliu. Prisipažinsiu, nesu iš tų kavos aistruolių, kurie neįsivaizduoja be jos savo dienos, tačiau ši kava tiesiog kitokia, dovanoja kitokių skonio natų. Kuo gi skiriasi „Kavos architektų“ kava nuo tiesiog kavos eilinėje uostamiesčio kavinėje?
Vytautas: Mūsų draugai sako, štai stebėjome jus, vienas ateina, prašo juodos kavos, kitas, trečias, visiems davėte skirtingas ir visi liko patenkinti. Kaip nusprendžiate?
Stengiamės žmogišką dėmesį skirti. Žmogus ateina, sako, nežinau, ko noriu. Mes pagalvojame, pajaučiame psichologiją. Matome pagal žmogų, kažką, be jokios matematikos. Tai labai svarbu kavos puodeliui, nes jei būtų sukeista, ir antras, ir trečias klientas būtų nepatenkinti. Čia prasideda įdomus kavos pasaulis, tampi padėties šeimininkas, kūrėjas. Tai galima būtų palyginti ir su vynais, sūriais, bet kuriuo produktu, kur daug dedamųjų dalių.
Gali nežinoti, nesuprasti, ką geri, bet vis tiek turi turėti galimybę pasirinkti vieną, antrą atvejį ir kuris labiau patinka. Jei žmogus pajuto skirtumą, tai jau vienas laiptelis ir galima toliau padiskutuoti. Čia sudėtas trejų metų darbas ir iki tol dvejų metų, kad žmogus jaustų skirtumą.
Yra technologinė įranga, kuri leidžia pasiekti daugiau nei kiti, investuoji į aparatą, kuris didžiulius pinigus kainuoja. Mašina, malūnai, vienas, antras, čia prasideda tavo kokybės gerinimas, turi įdėti ir daugiau darbo.
Lina: Yra labai svarbus suvokimas, jog kava kaip bandelė turi būti šviežia, dėmesingai padaryta, yra kasdienio vartojimo prekė, ne kruopa, kuri gali metų metais stovėti. Labai svarbu, kokia skrudykla, jos politika, vizija, iš kur gaunama kava. Net ir mažoje skrudykloje kava gali būti paruošta nedėmesingai, atmestinai, greitai sugadinama.
Mes suformuojame, kad norime tokio kavos pupelės skonio, čia tarsi obuolio ar saldaus, ar rūgštaus antaninio, dirbame, žiūrime pieno kiekį. Bet kokia gera technika neatstos prastos žaliavos. Yra lygios dedamosios – žmogaus darbo ir žaliavos.
– Kavą, kavos pupeles visi žino, tačiau koks jų kelias iki mūsų puodelio? Jūsų meniu yra ir kavos uogų arbata. Papasakokite apie kavos kelionę iki mūsų stalo.
Lina: Štai pora knygų pradžiai, kad būtų aiškiau. Kava auga, panašiausias palyginimas būtų, kaip mūsų šilauogės. Krūmas įdomiai elgiasi – ir žydi, ir gali turėti subrandintų uogų.
Kavos medis nėra amžinas kaip alyvmedis, dešimt metų ir viskas. Keletą metų intensyviai veda uogas, vėliau pradeda mažėti ir viskas. Tai vadinamoji „coffee cherry“ ( kavos vyšnia).
Ši uoga turi du kauliukus, dvi pupas susiglaudusias, o aplink yra raudonoji žievelė, kuria galima užplikyti arbatą. Žmonės senovėje ją gėrė, žinojo, kad tonizuoja, bet kas vyksta su kauliukais – nežinojo. Ši iš kauliukų malama kava yra vienas naujausių produktų maisto istorijoje ir jos poreikis milžiniškas. Anksčiau jų nevartodavo, kaip mes slyvų, vyšnių sėklų nevartojame.
Kavos krūmas panašus į šilauogę tuo, kad yra ir prinokusių uogų, ir žalių. Norint gauti skaniausią kavos puodelį turi skinti tik sunokusias uogas. Pramoniniu būdu purtomos visos uogos, visas mišinys, tikslingai neskirstoma. Kas renkama rankomis, tas skaniausia, to rinkai pasiūloma labai nedaug, tik apie 12 proc. pasaulyje, su šita kava mes dirbame.
Rankomis perrūšiuojama, skirstoma pagal dydį. Panašu, kaip pasakoje apie grūdą, kad jau jį turiu ir jau duoną valgysiu, bet dar daug dalykų reikia padaryti. Todėl mažai pasaulyje įmonių, kurios procesą valdytų nuo ūkio iki svečio. Specializuojamasi – kas ūkyje, kas skrudinime, kas ruošime, kas namuose didelį indėlį įdeda, kad paruoštų.
Vytautas: Labiausiai reiktų paminėti skrudinimo momentą. Kai pupelė išeina iš skrudinimo aparato, prasideda gyvenimas. Svarbi data, tarsi vaiko gimimas, datuojama gimimo diena. Kava laikoma šviežia iki mėnesio po paskrudinimo dienos ir vėliau jos kokybė po truputį leidžiasi. Po mėnesio vyksta labai didelis lūžis, staiga vertė, skoninė puokštė krenta, o po pusės metų ši kava nieko bendro neturės su tuo, kas buvo. Tai tarsi bandelė – pirmą dieną skaniausia, trečią dieną jau turbūt nebevalgoma. Jei įmanoma, kavą reikėtų susimalti konkrečiam puodeliui, jei esi įstaigoje – neštis tik tai savaitei.
– Jūsų meniu – naminiai ledai ir jų skonių gama neįprasta – kokosų, šaltalankių, mėlynių, mango. Ar tai jūsų pačių pagaminti ledai?
Lina: Tai mūsų ledai. Pirmoji mūsų aistra, ankstesnė už kavą. Receptai sukurti visiškai nuo nulio. Šiandien dar reikia daug namų darbų, kad jie plačiau pasklistų. Turime idėją, bandome ją vystyti.
Vytautas: Turime įvairių – yra be gyvulinės kilmės produktų ir su jais. Kolekcijoje turime gal 24 rūšis, net nebeskaičiuojame, tai ir šaltalankių, kokosų, kavos ir kiti ledai. Ledų architektai – jau yra ir šis ženklas. Norime stipriai judėti su juo, o kaip seksis – pamatysime.
– Grįžkime prie kavos. Lietuvoje bene labiausiai paplitęs kavos gėrimo metodas – maltos kavos užpylimas karštu vandeniu. Koks jūsų požiūris į tokį kavos vartojimą, ar jis teisingas?
Lina: Pasaulyje pats profesionaliausias degustavimo metodas yra plikyta kava, ką Lietuva pasisavino ir vadina nacionaliniu gėrimu. Taip profesionalai ragauja, tačiau pas mus tuoj prasideda klaidos, kai užpilama verdančiu vandeniu. Tai nėra bloga kava, galbūt tingima pereiti prie kitų metodų.
Vytautas: Ant tirščių pilamas neverdantis vanduo, ne aukščiau 94 laipsnių. Paliekama pastovėti 3-4 min, su šaukšteliu pajudinus tirščiai lengvai nusėda į apačią.
– „Kavos architektai“ dirba trejus su puse metų. Sakoma, jog klaipėdiečiai turi kitokią vartojimo kultūrą, mėgsta susibūrimus namie, pas draugus. Ar jūsų lūkesčiai išsipildė?
Lina: Mus tokiu fonu visi vedė, kad apskritai sudėtinga, pasverkit, pamąstykit. Buvome susikūrę kuklią viziją, tad ji, mano akimis, viršija mūsų lūkestį. Susikūrė labai didelis ratas žmonių, kuris ateina nuolat, ne kasdien, bet pažįstame iš veido.
Vasarą kartais iš kitų miestų atvažiuoja ir sako: O, jūs dar esat? Būna atvažiuoju dukart iš eilės, trečiąkart nebūna“. Pasipildymas kavinėje vyksta. Iš lūpų į lūpas suveikia metodas. Turime žmonių, kurie trečią vasarą iš Niujorko atvažiuoja, Lietuva jų masteliu maža, tad kai atvažiuoja, užsuka. Jau ketvirtą vasarą laukiam, kad užsuktų.
Turbūt yra tekę girdėti apie kavos turizmą. Tai tam tikras keliautojų segmentas, kai važiuojama, ieškoma kavinės. Yra miestų, kurie kuria žemėlapius, supjausto kavines tam tikrais pjūviais.
Mes neseniai turėjome atostogas Kipre, aplankėme 8 tam tikras kavines, specialiai, nors šimtas kilometrų iki jos, tačiau ji kažkuo įdomi – gal ten koks čempionas dirba, gal inovatorius, gal tos vietovės aspektu žmogus daro kitaip nei likę.
