Iš nedidelio Baltarusijos miesto kilusi Alena sako visada buvusi tikra, kad negyvens gimtinėje, jautė, kad jos vieta yra kažkur kitur. Su savo vyru lietuviu ji susipažino būtent savo gimtinėje, kai šis čia atvažiavo į sanatoriją. Tad galima sakyti, jog moteris yra meilės emigrantė.
Dabar Lietuvoje ji gyvena jau daugiau kaip 10 metų, su vyru augina dukrelę bei pasakoja, jog Vilniuje jaučiasi nepaprastai gerai. „Miestas toks modernus, patogus, o lietuviai man labai patinka savo konkretumu, žinojimu, ko jie nori. Šia prasme jaučiuosi sava, man irgi artimos tokios savybės, nemėgstu ilgų kalbų, dvejojimų“, – sako Alena.
Nors universitete ji studijavo biochemiją, pasakoja pagal specialybę nedirbusi nė dienos, o domėtis konditerija ėmė jau gyvendama Lietuvoje. Tiesa, pradžioje ji kurį laiką dirbo įmonėje, užsiimančioje logistika.
Sužavėjo prancūziška konditerija
Labiausiai mane sužavėjo prancūziška konditerija – savo išvaizda, skonių deriniais, tekstūromis.
Metas, kai laukėsi ir augino pirmagimę, jai tapo lūžio tašku – moteris labai susidomėjo konditerija. „Aš beveik iš karto žinojau, kad kepsiu ne šiaip sau naminius kepinius, bet nersiu visa galva, o labiausiai mane sužavėjo prancūziška konditerija – savo išvaizda, skonių deriniais, tekstūromis. Nė neabejoju, kad tokie tobulai atrodantys tortai, pyragėliai yra ateitis“, – užtikrintai sako puikiai lietuviškai kalbanti Alena.
Beje, paklausta, ar sunkiai įkandama buvo lietuvių kalba, ji apie tai net nesvarsto, sako, jog buvo savaime suprantama, jog jei čia gyvena, kalbos privalo mokytis iškart, kitaip nė negali būti.
Žinių apie konditeriją Alena sėmėsi iš daugybės pripažintų konditerių, ją nepaprastai džiugina, jog šiuolaikiniame pasaulyje daugybė vertingų mokymų yra prieinami internetu, tiesa, šypteli, tam tenka skirti daug lėšų. „Aš mokiausi ir praktikavausi ilgai, nuosekliai ir atkakliai. Kadangi konditerijos pasaulis toks platus, krypčių, stilių tiek daug, nutariau susikoncentruoti į tai, kas man artimiausia, kas mane traukia – prancūzišką konditeriją“, – sako pašnekovė.
Džiugina vėl ir vėl grįžtantys smaguriai
Prieš kurį laiką sostinėje ji įkūrė konditerijos studiją „T.A.I.P. cake“, į kurią užsakyti ar atsiimti jau pagamintų tortų atvyksta žmonės ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų miestų. „Kartą mūsų tortas keliavo net į Norvegiją“, – šypteli saldėsių meistrė, studijoje besidarbuojanti su dviem kolegomis. Savo mažytę komandą ji labai vertina – gražu žiūrėti, kaip jie darniai dirba, o fotosesijos metu Alena būtinai prašo įamžinti juos visus tris.
Ją nepaprastai džiugina, kad, kartą išbandę jos studijos desertus, žmonės grįžta vėl ir vėl, sako, jog tai suteikia jai pasitikėjimo ir skatina dar labiau stengtis. „Esu perfekcionistė – viską stengiuosi daryti tobulai, o šiuo metu kartais pasijuntu dirbanti visą parą. Tačiau tai tiesiog toks etapas, vis tiek esu laiminga“, – sako ji.
Perfekcionizmas reiškia ir tai, jog desertams moteris užsako aukščiausios kokybės ingredientus, įrangai, įvairioms konditerijos priemonėms irgi skiria didžiulį dėmesį.
Tobulo deserto paslaptys
Puiki išvaizda ir nuostabus skonis – toks turi būti tobulas prancūziškas desertas, anot pašnekovės.
Prancūziški konditerijos gaminiai ypatingi tuo, jog iškart patraukia akį. Alena sako, kad estetika – spalvos, forma, netikėtumo efektas – jai labai svarbu. Tačiau tai dar ne viskas – pasigėrėjus tuo nuostabiu konditerijos gaminiu, jis ragaujamas, tad skonis taip pat turi būti ypatingas. Puiki išvaizda ir nuostabus skonis – toks turi būti tobulas prancūziškas desertas, anot pašnekovės.
Alena nepaprastai džiaugiasi, jog jos skanėstų užsakovai yra drąsūs – jie išbando ir klasikinius, ir netikėtesnius derinius. Kaip vieną mėgstamiausių ji įvardija tortą, kuriame pirmu smuiku griežia mangai ir pasiflorai, taip pat itin mėgstami aviečių ir šokolado, aviečių ir kokosų, vyšnių ir pistacijų deriniai. Ji sako, jog kai kurie duetai yra tiesiog tobuli. Pavyzdžiui, gianduja, kur susitinka kepinti lazdyno riešutai ir pieniškas šokoladas. Ne veltui šis derinys toks dažnas konditerijos pasaulyje – naudojamas ir saldainiams, ir tortams paskaninti.
Moters galvoje sukasi nemažai planų, tačiau ji vadovaujasi nuostata, jog kartais verta neskubėti – svarbiausia iš visos širdies stengtis, nedaryti kompromisų kokybei, o aplinkiniai tai tikrai įvertins. Bent jau tą byloja jos ligšiolinė patirtis.