– Su tokiu diplomu, kaip jūsiškis, turėtų būti atviros daugelio prestižinių kavos namų durys visame pasaulyje. Kodėl nusprendėte pasilikti tėvynėje?
– Aš esu patriotė ir noriu dirbti savo šalies bei savo miesto žmogui. Taip pat noriu kurti Lietuvai – kad ir kur dirbu, visuomet mąstau ir apie savo pačios produktą, kurį galėtų ragauti mūsų visuomenė. Su kava pradėjau dirbti nuo tų dienų, kai Vilniuje duris atvėrė ir augo pirmoji vakarietiška kavinė. Daug „juodo“ darbo man pelnė profesionalumą, greitą mąstymą ir veikimą, bendravimo įgūdžius. Žinau, ką reiškia stovėti abejose baro pusėse. Man keista, kai Vilniuje atidaromos specializuotos kavinės, kurių savininkai neturi jokios patirties ir nuovokos šioje kultūroje. Taip elgtis man netgi atrodo nesąžininga.
Taip pat esu šeimos žmogus. Tai – mano laimė. Dalinuosi su ja ir kava: mano močiutė, kuri gauna minimalią pensiją, taip pat pajuto kokybiškos ir skanios kavos gėrimo džiaugsmą. Būna, paskambina, sako: „Goda, ar galėtum vėl atvežti tos Kenijos kavos, kurios ragavome praėjusį kartą?”. Man tai yra fantastika. Tiesa, vėliau ji nusipirko kavos aparatą su kapsulėmis, pradėjo kviestis drauges. Iš pradžių nesusimąsčiusi ją kritikavau, nes turėdama tokį aparatą ji negalės naudotis mano skrudinama kava... Bet, kai močiutė sušunka, koks mielas jos aparatas ir pasakoja, kaip nustemba visi jos svečiai pamatę ją, mažą moterytę, spaudžiančią mažyčio aparato mygtuką, negali nesižavėti. Noriu visa tai matyti, todėl pasilieku Lietuvoje.
– Kaip, jūsų akimis, šalies visuomenę veikia sparti kavos kultūros plėtra?
– Mūsų visuomenėje netrūksta žmonių, kurie atgavus Nepriklausomybę spėjo pralobti ir pakeliauti, pamatyti pasaulio ir, deja, manyti, kad tapo pranašesniais už likusius Lietuvoje. Šis reiškinys ypač ryškus sostinėje. Nors visažinio kompleksas dar yra gajus, šis po truputėlį nyksta. Užeina į kavinę aukštai iškelta galva, pasakoja, kad vakar grįžo iš Milano, sako: „Gėriau nuostabią espreso kavą, bet tu man tokios tikriausiai nepadarysi?“ Akimirkai pasijunti penkiolikmete ir atsakai tik tiek, kad tu paruoši jam... kitaip. Na o klientas, gurkštelėjęs tavo paruoštos kavos, susiraukia, gūžteli pečiais. Vyresni žmonės labai bijo pripažinti, kad jie kažko nežino. Būna, kavos virimo būdas ar pupelės yra nežinomos klientui, bet jis nenori išsiduoti, kad nenutuokia, apie ką eina kalba. Todėl tik pasako: „Duokit tą pirmą, kur sakėt“. O būtent tas žmogus, kuris susiraukia ir sako: „Ką tokį? Kas tai yra?“ ir yra tas norimas klientas. Tokių vis daugiau. Kavos kultūra auga ir plečiasi. Tai yra faktas.
Į Lietuvą po truputėlį ateina ta kultūra, kai žmonės pradeda kalbinti prekės atstovą, domėtis, kas tai, pradeda suvokti, kiek daug darbo įdėta. Auga lietuviškų produktų paklausa. Netgi ir kavos pupelių pirkimas lietuvių įkurtose kavinėse darosi vis populiaresnis. Kam pirkti tos masinės prekybos pakelius, dulkančius didžiųjų prekybos centrų lentynose?
– Užsienyje vyrauja kavos gėrimo pasirinkimo mados tendencijos. Ką nors panašaus pastebite ir Lietuvoje?
– Tikrai taip, jos yra ir pasiekia mus iš užsienio. Kanalai, per kuriuos tai plinta, tikriausiai yra aktyviai keliaujantys Lietuvos žmonės. Ne tik kavos gėrimai, bet ir jų virimo būdai tampa mados klausimais. Šiandien apie kavą taip pat kalbėjau ir su vienos iš Vilniaus gimnazijų šešiolikmečiais dešimtokais. Jų įspūdžiai prasideda taip: „Kai aš namie geriu „Chemex...“, „Per mūsų espreso kavos aparatą namuose išspaudžiama tokia crema (liet. kavos kremas)“. Kai paklausiau jų, iš kur tai žino, jie pareiškė, kad tai jiems tiesiog labai įdomu. Galvoju, kai aš mokiausi, man skaniausia kava buvo su visais įmanomais priedais. Tai gėriau iki dvidešimt dvejų metų. Manoji mėtinė moka buvo kažkas kosminio, o pavasario šalta latte su šokoladiniu sausainių sirupu… Nuostabu! Dabar ir greito maisto kavinės, pajutusios rinką, tiekia tokius gėrimus. Tad šiandien žiūrėdama į dešimtokus stebėjausi, jog tai yra nauja karta, kuri jau geria juodą kavą, ir kad tokia brandi mada juos pasiekė taip anksti.
– Kaip manote, kodėl jaunimui kavos kultūra yra tokia įdomi?
Pirmieji kavos tinklai Lietuvoje pakeitė maisto įstaigų kultūros įvaizdį: mes pirmieji klientui pradėjome sakyti „Labas!“, o ne atstumą išlaikantį „Laba diena“.
– Anot vaikų, tai yra viena įdomiausių gėrimų ir maisto industrijų, nes joje dirba gražūs ir laimingi žmonės, neįstatyti į per daug griežtus rėmus. Pirmieji kavos tinklai Lietuvoje pakeitė maisto įstaigų kultūros įvaizdį: mes pirmieji klientui pradėjome sakyti „Labas!“, o ne atstumą išlaikantį „Laba diena“. Kai kuriuos lankytojus tai ir iš vėžių išmušdavo. Tam tikra prasme mes buvome užauginti hipių rėžimu, į visuomenę nešėme kitokią energiją.
Vienas dešimtokas uždavė klausimą, ar norėdamas būti barista turi turėti tatuiruočių? (pati Goda turi kavamedžio tatuiruotę – aut. past.) Pradėjau juoktis. Man labai patiko to jaunuolio humoro jausmas. Vaikinas sakė, kad niekada nėra matęs geros baristos, kuri būtų be tatuiruočių. Tai tam tikra šios industrijos liga, nes kavos vyrai labai dažnai yra barzdoti, o moterys – tatuiruotos.
– Pati barista dirbote šešerius metus, per kuriuos daug kartų teko keisti ir konkrečiose vietose esančius kavos barus. Ar yra klientų, kurie ją gerti nori tik paruoštą jūsų rankomis, todėl atseka paskui?
– Tikrai taip. Susidarė ir klientų būrys, kuris seka mano tvarkaraštį, ateina gerti būtent mano paruoštos kavos. Kai kuriuos klientus turiu ir feisbuke, jiems pranešiau, kad išėjau iš darbo tinkle ir mane galės rasti kitur. Taip mes ir vėl susitiksime. Pastaruosius keturis mėnesius aš nedirbau už baro, tik skrudinau kavą, todėl tai buvo didelis atotrūkis nuo klientų. Man iki šiol sunku suvokti, kad kaskart užėjus į kavinę aš matau žmones, geriančius kavą, kurios pupelės skrudinau aš pati savo rankomis. Tai panašu lyg taptum restorano vyriausiuoju virėju. Naujas santykis su klientu.
– Kalbant apie restoranus, kodėl vis dar net ir šalies geriausieji klientams tiekia vidutiniškos kokybės kavą?
– Esu kalbėjusi su geriausių Lietuvos restoranų vadovais. Pasak jų, lankytojams kavos kokybė ir skonis yra tiesiog nesvarbūs. O jei į meniu norėtume įtraukti ir filtrinę kavą, padavėjos tiesiog nebespėtų suktis. Taip pat reikėtų ir brangesnės rūšies pupelių. Yra vienas restoranas sostinėje, kuris naudoja tik rūšinę kavą bendradarbiaudamas su geriausiais Lietuvoje esančiais kavos pupelių skrudintojais. Bet tai itin retas atvejis. Norėdama pakeisti šalies šefų nuomonę minėjau jiems Danijoje esančio restorano „Noma“ pavyzdį: jie už restorano durų patys augina maistą, gavo „Michelin“ žvaigždę, o vienas iš pačių svarbiausių restorano pasiūlos komponentų yra būtent specifinė kava, kuria jie entuziastingai domisi.
Pasaulinė kavos bendruomenė šį restoraną laiko idealiu pavyzdžiu, kuriam kava yra tiek pat svarbi, kiek jų tiekiamas maistas. Jie argumentuoja taikliai: „Jei jau pagaminome geriausią desertą pasaulyje, kaip galime leisti klientui jį užpilti vidutinio skonio kava?“ Kodėl restoranai dažnai turi vyno kortą, o kavos beveik niekada? Kavos meniu pagal skirtingus regionus... Įsivaizduojate? Klientas paklaustų, kuri kava geriausiai atskleidžia deserto skonį ir jūs... galėtumėte atsakyti į šį klausimą! Čia yra mūsų rinkos spraga. Kažkas galėtų pasistengti ir užpildyti ją. Žinoma, pasiūla atsiras, kai bus paklausa...
– Ką manote apie kavinės ir joje esančio bevielio interneto derinį?
Pats nesmagiausias momentas būna, kai lankytojas, priėjęs prie baro, paprašo pritildyti muziką, nes štai jis turi „Skype“ konferenciją ir jam reikia aiškiai girdėti pašnekovą... Man tai yra neįtikėtina.
– Negaliu patikėti šiuo fenomenu, kurį, mano manymu, sukūrė būtent kavos tinklų ir bevielio interneto atsiradimas tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Valandą kavinėje prie kompiuterio prasėdėjęs klientas vos kartą pakelia galvą baro link, galbūt užsisako vieną puodelį kavos. Jei bandai jam kažką papriekaištauti, dažnai sulauki nemalonaus atsako, mat jį trukdai. Pats nesmagiausias momentas būna, kai lankytojas, priėjęs prie baro, paprašo pritildyti muziką, nes štai jis turi „Skype“ konferenciją ir jam reikia aiškiai girdėti pašnekovą... Man tai yra neįtikėtina. Visuomet tiek aš, tiek kolegos, atsakome, kad ne, negalima. Tada teiraujasi dėl tylesnės vietos, o tu tiesiog nori pasiūlyti jiems eiti namo. Dar baisiau, kai laisvai samdomų žmonių grupė nusprendžia, kad mūsų kavinė yra tinkama jų projektams aptarti ir vykdyti. Turime tokią kompaniją jau vienerius metus. Vos įžengus į jų erdvę, sulaukiu nemalonių žvilgsnių ir taip jaučiuosi išprašoma laukan.
Žmonės pamiršta kalbėtis gerdami kavą. Juk tai mus jungiantis dalykas. Žinoma, yra toji kultūros dalis, kuomet gatvėje sutikus seną pažįstamą mes kviečiame jį kavos, o tai – kvietimas pokalbiui. Kai kuriose Berlyno kavinėse ant staliukų būna lipdukai, kuriais perduodama žinutė, kad negalima naudotis kompiuteriais. Kaip aš norėčiau tai padaryti... Bet labai abejoju, kad mūsų miestas būtų tam pasiruošęs. Galbūt reikėtų apriboti bevielį internetą bent valandai. O norint jo ilgesniam laikui, jau turi pirkti kavos. Tie klientai, kurie sėdi su kompiuteriais, turi suprasti, kad neneša pelno įstaigai. Ypač jei tai vyksta kavinėse, kurios priklauso šeimoms, o ne tinklams. Pavyzdžiui, Paryžiuje vyksta nuolatinė klientų rotacija. Tiek savininkai, tiek lankytojai suvokia, kad negalima valandų valandas tupėti kavinėje jau pavalgius ir atsigėrus, nes įstaigai netrukus tiesiog reikėtų užsidaryti. Todėl vos prarijus paskutinį kąsnį buvome padavėjos paklausti, ar dar kažko norėsime. Iškart gavome sąskaitą. Tai manęs nė kiek neįžeidė, nes puikiai suprantu, jog tai yra vienetinė kavinė visame Paryžiuje. Turime suvokti, kad kavinė nėra namai. Žinoma, galime sėdėti ir plepėti valandų valandas, bet turime duoti kažką už tai ir pačiai kavinei. Pilnas buvimo kavinėje komplektas yra ir žvilgsniai tarp abiejų baro pusių, šypsenos...
