Kai su Aurimu tariamės dėl pokalbio, jis prisipažįsta dažną dieną esantis „laisvas kaip vėjas“ – kol restoranai lankytojų nepriima, gyvena žymiai laisvesniu ritmu nei įprastai. Įtemptu metu šefas dirbdavo nuo 8 ryto iki 23 val. vakaro, o dabar jis turi galimybę kad ir vidury dienos pasivaikščioti prie jūros, daugiau dėmesio skirti savo tinklaraščiui „Aurimėlio virtuvė“.
Rodosi, tokios laisvės beliktų pavydėti, tačiau A.Alionis prisipažįsta darbo restorane pasiilgstantis. „Labiausiai pasiilgstu emocijos, kurią atsineša restorano klientas. Juk jie paprastai ir patvirtina, kuris patiekalas pavyko, o kuris galbūt nelabai, tad ilgainiui jo ir neliks meniu“, – sako pašnekovas.
Biurokratija mokykloje nukapojo sparnus
Jau beveik šešerius metus uostamiestyje gyvenantis vyras kilęs iš Alytaus, kaip pats sako, „esu dzūkų dzūkas“, klaipėdietė yra jo žmona Giedrė, su kuria jie šiuo metu laukia pirmosios atžalos. Nors dabar poros gyvenimas sukasi apie maistą, įdomu, jog A.Alionio studijos nieko bendra su tuo neturėjo – jis studijavo biologiją, o magistro laipsnio siekė gilindamasis į mikrobiologiją.
Po studijų Vilniuje, porą metų gimtajame Alytuje A.Alionis dirbo mokytoju, tačiau mokykla jį nuvylė. Biologija visada „sirgęs“ pašnekovas vaikus norėjo mokyti inovatyviai, į pamokas atsinešdavo ir gyvą gyvatę, ir papūgą, nereikalavo nešiotis į mokyklą vadovėlių, tačiau, pasak jo, tokie metodai ir užsidegimas gana provincialiame mieste, kokiu jis laiko Alytų, neprigijo. „Per porą metų biurokratija man nukapojo sparnus. Žinote, yra tokia graži daržovė artišokas, tai aš likau lyg koks artišoko stagaras...“ – sako jis.
Kurti tinklaraštį paskatino žmona
Be aistros biologijai, A.Alionis taip pat turėjo kitą aistrą ir pomėgį – kepti kibinus. Nuo pat 18-os metų jis juos puikiai gamino, vaišino mamos kolegas ligoninėje, savo bendradarbius, draugus... Būtent tie kibinai lėmė, jog kartą padėti savaitgaliais jį pasikvietė vienas restoranas Alytuje, vėliau sekė darbai vaikų vasaros stovyklose, o jau persikėlęs į Klaipėdą A.Alionis visa galva nėrė į profesionalią virtuvę.
Pirmiausia jis dirbo viename italų restorane, kur, kaip pamena, „buvau įmestas į jūrą nemokėdamas plaukti“, vėliau perėjo į restoraną, kuriame dabar darbuojasi jau beveik 5 metus. Įdomu, jog į restorano virtuvę jis atviliojo ir savo žmoną, iki tol sėkmingai dirbusią teisininke. „Gal kiek egoistiškai pasielgiau, tačiau mes vieną kitą suprantame iš žvilgsnio“, – šypteli jis.
Būtent žmona Aurimą paskatino imti dalintis savo namuose gaminamo maisto receptais feisbuke. Šis užsiėmimas taip įtraukė, jog profilis „Aurimėlio virtuvė“ gyvuoja jau daugiau kaip 6 metus ir turi virš 20 tūkst. gerbėjų, o pastaraisiais mėnesiais A.Alionis galėjo jam skirti daugiau dėmesio, nei kokiu kitu laiku.
-
Po motinystės atostogų į darbą su apskaita negrįžo: sužavėjo duonos su raugu stebuklas
-
„Aurimėlio virtuvės“ receptas: puikūs tarkuotų ir virtų bulvių blynai
-
„Aurimėlio virtuvės“ receptas: uogomis įdaryti varškėčiai
-
„Aurimėlio virtuvės“ receptas: kalakutienos kotletai, troškinti su įvairiaspalvėmis daržovėmis
Nors apie maistą socialiniuose tinkluose rašo daugybė žmonių, „Aurimėlio receptai“ išsiskiria žemiškumu, paprastumu, o žaidžiama įdomesniais akcentais, naujomis žinomų receptų interpretacijomis, patraukliu patiekalo patiekimu. Nors Aurimas sako, jog dabar pažvelgus į pirmųjų įrašų nuotraukas jam gal ir norėtųsi jas ištrinti, specialiai to nedarantis, nes tinklaraštis yra lyg evoliucijos veidrodis. „Matau, kaip per tuos 6 metus išaugau“, – sako jis.
Buitinės virtuvės receptai su žvaigždute
Aurimas teigia, jog ir restorano, ir namų virtuvėje jį pirmiausia žavi paprastumas, juolab, jis įsitikinęs, jog ir žmonės to itin išsiilgę. Žinoma, sako jis, restorane patiekalai būna technologiškai sudėtingiau paruošti, juk ten kito lygio įranga, daugiau dėmesio skiriama patiekimui. O štai namų virtuvei, į kurią tinklaraštis ir orientuotas, jam svarbu pasiūlyti receptus, kurie visų pirma neišgąsdintų, sudomintų.
Ir restorane pastebiu, kad žmonės pirmiausia nori tikro, gero, šviežio, gražiai patiekto maisto.
„Jei žmogus matys tokius ingredientus, kaip kilogramas maltos kiaulienos, svogūnas, jam skambės žemiškai, paprastai. Kitas reikalas, jei prašysi įsigyti kokių nors strazdo liežuvėlių nuopjovų...“ – ironizuoja pašnekovas. Jis juokauja savo tinklaraštį netgi vadinantis „vienos žvaigždutės buitinės virtuvės receptai“ ir yra įsitikinęs, jog visas patiekalo gerumas dažnai ir slypi paprastume. „Ir restorane pastebiu, kad žmonės pirmiausia nori tikro, gero, šviežio, gražiai patiekto maisto“, – sako jis.
Paklaustas, kokius ingredientus labiausiai mėgsta, A.Alionis vardija bulves, mėsą, žuvį. Jam nepatinka gaminti iš žvėrienos – ir dėl kvapo, ir dėl tekstūros, nesižavi ir itin prabangia mėsa, tarkime, brandinta jautiena. Štai, pavyzdžiui, ir jautiena, ir antiena jam turi būti visiškai iškeptos, nors, kaip pats sako, yra kas alpsta dėl šios mėsos su krauju. Pašnekovas sako galintis tai suprasti, žinantis, kad tai tinka restorano meniu, tačiau namie jam tinka ir „paprasta lietuviška karvutė. Ir jos mėsą galima paruošti ypatingai“.
Karantino metais – daugiau laiko ir meilės maistui
Lietuvoje yra maisto tinklaraštininkų, kurie imasi įvairiausių reklaminių projektų, tačiau A.Alionis savo tinklaraščio nė neketina komercializuoti. Kartais, gavęs dovanų vieną ar kitą produktą, jį pamini, tačiau imti už tai pinigus, rašyti reklaminius tekstus neketina. Beje, pasiūlymų teigia sulaukiantis dažnai, ypač nuo rudens, kai „Aurimėlio virtuvė“ atsirado ir instagrame.
„Tinklaraštis man yra laisvalaikis ir malonumas, neketinu iš to gyventi. Maistą gaminti tik namie, sėdėti prie kompiuterio, brukti reklamą – tai ne man. Jausčiausi apribotas, o bet kokie rėmai gyvenime man nepatinka, – aiškina A.Alionis. – Be to, niekada nenoriu skaitytojams primygtinai brukti konkretaus gamintojo. Galiu paminėti, ką naudojau pats, tačiau žmogus gamins iš to, kas prieinama jam.“
Neturi Aurimas ir kokios nors ypatingos strategijos, kaip puoselėti tinklaraštį, auginti gerbėjų būrį, sako, jog jų daugėja natūraliai. Tiesa, per pastaruosius metus, pažymėtus pandemijos, užklausų, patarimų prašymų ir džiaugsmo žinučių jis sulaukia dar dažniau nei iki tol. Aktyviai su sekėjais bendraujantis A.Alionis džiaugiasi, kad jam rašo ir labai jauni žmonės, ir senjorai, pastarųjų aktyvumas socialiniuose tinkluose jį net stebina. O su nemaloniais komentarais jam yra tekę susidurti gal tik porąsyk.
Žmonės manęs klausinėja net apie paprasčiausius receptus, pavyzdžiui, kotletų. O juk juos paruošti tai tas pats, kas sumirksėti, jei tik yra noro, pavyksta kiekvienam.
„Pastebiu, kad karantino metais atsirado daugiau laiko ir meilės maisto gaminimui, – teigia jis. – Žmonės manęs klausinėja net apie paprasčiausius receptus, pavyzdžiui, kotletų. O juk juos paruošti tai tas pats, kas sumirksėti, jei tik yra noro, pavyks kiekvienam. O jei ne, tuomet žmogus tiesiog arba tingi, arba nenori gaminti.“
Kur A.Alionis semiasi įkvėpimo savo tinklaraščio receptams? Jis teigia neretai naujus derinius sugalvojantis tiesiog pasivaikščiojimų metu, dar labai mėgsta gaminti iš to, ko turi šaldytuve, kūrybiškai pasukti galvą priverčia ir tie maisto produktai, kuriuos kaip tinklaraštininkas gauna dovanų. „O dabar mano įkvėpimo korifėjus yra žmona. Štai, tarkime, ryte sutariame, jog pietums valgysime lietinius, o paskui ji užsinori cepelinų... Gerai, bus cepelinai! – šypsosi pašnekovas. – Daug kas juokauja, kad netrukus prasidės tyrelės, ką gi, neatmetu ir to.“
Sprogusi žuvis ir kiti nuotykiai
Ar restorano šefui ir maisto tinklaraštininkui vis dar nutinka nesėkmių virtuvėje? A.Alionis sako, jog tos nesėkmės net būtinos, nes „jei jų nebus, vėliau ir džiaugsmo nepatirsi“. Jis papasakoja apie ne vieną kuriozišką situaciją ir restorano, ir namų virtuvėje. Štai kartą darbe jam sprogo orkaitėje kepama farširuota žuvis. Visa laimė, liko sveikos galva ir uodega, buvo kitokios žuvies, tad A.Alionis sukūrė ir patiekė žuvies teriną.
Kitąsyk namie jis virė cepelinus, tačiau pamiršo sumažinti kaitrą, o cepelinams, kaip žinia, aktyviai kunkuliuojantis vanduo nepatinka. „Pažiūriu į puodą, o ten cepelinai man šypsosi“, – juokiasi jis. Kitąsyk mylimas labradoras, kurio pašnekovas jau porą metų nebeturi, suvalgė kibinams skirtą sviestą, paliktą jam pasiekiamoje vietoje. „Buvo vėlus vakaras, sviesto jau nenupirkti, o tų kibinų reikėjo ryte...“ – prisimena A.Alionis.
Vėl paminėjus kibinus smalsu sužinoti, ar į profesionalią virtuvę pasukęs buvęs mokytojas juos vis dar kepa? Pasirodo, taip, tai vis dar yra vienas iš jo firminių patiekalų. „Panašu, kad jie niekada ir nebus nustumti į šoną. Kas mane pažįsta, žino ir Aurimėlio kibinus. Esu atidirbęs savo receptą, kuriam jau 13 metų, nėra ten jokių paslapčių ir tikrai pavyksta“, – sako A.Alionis, prieš naujuosius metus šiuo receptu pasidalinęs ir su savo „Aurimėlio virtuvės“ sekėjais.
Receptais iš tinklaraščio „Aurimėlio virtuvė“ A.Alionis dalijasi ir su 15min skaitytojais – jų ieškokite kiekvieną penktadienį.
