Dabartinis „Vilkmergės“ alaus daryklos someljė V.Čičelis užtikrintai sako: daugelio lietuvių požiūris į alų yra neteisingas, ir jis pasiryžęs jį po truputį keisti. Alus, anot someljė, turi būti ne geriamas, o ragaujamas, o alaus mėgėju save turėtų laikyti ne tas, kuris keliskart per savaitę išgeria kelis butelius pigaus alaus, o tas, kuris ragauja įdomių skonių alų ir stengiasi pažinti turtingą alaus pasaulį.
15min su V.Čičeliu kalbėjosi apie alaus kultūrą Lietuvoje, tendencijas pasaulyje ir tai, kokias klaidas lietuviai daro gerdami alų.
– Papasakokite apie save. Kaip tapote alaus someljė?
– Man visada norėjosi atrasti naujus skonius. Vaikystėje mama pykdavo ant manęs, kad to paties maisto nevalgau tris kartus iš eilės (šypsosi). Bet tikriausiai būtent tai padėjo pasiekti, kad mano skonio receptoriai dabar šiek tiek jautresni.
Ir nuo draugų visada skyriausi tuo, kad nuolat mėgindavau naujas alaus rūšis. Norėjau bandyti, atrasti nepažintus skonius.
Alus buvo vienintelis alkoholinis gėrimas, kurio skonis man patiko. Stipriųjų gėrimų beveik nevartoju – galiu paragauti, bet jie man neteikia jokio džiaugsmo. Ir alų mėgstu bei vartoju dėl skonio, ne dėl laipsnių. Jausmas, kai tu „apsineši“ ir vaikštai kaip trenktas, man nepatinka. Alaus skonių esama pačių įvairiausių, ir jie patenkina visus mano poreikius.
Galiausiai pradėjau namie virti alų, eksperimentuoti. Po kiek laiko supratau, kad negaliu du kartus to paties alaus virti, nes man neįdomu. Ne visada eksperimentai pavyksta, bet tai kaip tik suteikia žavesio. Didžioji dalis žmonių bijo eksperimentuoti. Pripranta prie vieno skonio, galvoja, kad mėgsta tik tam tikrą alų, ir nebando kažko kito atrasti. Toks požiūris yra didelė bėda, nes tada skonio receptoriai pripranta prie bet ko ir žmogus nebejaučia alaus skonio ar kvapo niuansų.
Galiausiai vieną dieną pamačiau skelbimą, kad „Vilkmergės“ bravoras ieško alaus someljė. Dalyvavau konkurse ir laimėjau. Tada išvažiavau į Londoną ir baigiau mokslus – gavau alaus someljė diplomą. Lietuvoje dabar yra penki žmonės, kurie gali save vadinti alaus someljė, ir visi jie baigė tą mokyklą.
– Gal galite papasakoti plačiau, kaip vyksta mokslai?
– Svarbu suprasti – ta mokykla ruošia someljė, o ne aludarius. Someljė nėra aludaris. Taip, someljė turi mokėti išvirti alų, bet jis taip pat turi suprasti apie alų, viską apie jį žinoti. Someljė yra žmogus, kuris pasakoja apie alų, moka alų derinti su maistu.
Someljė egzamino išlaikyti nepadės vien teorinės žinios. Į egzaminą ateina visame pasaulyje žinomas alaus someljė ir tu su juo pusantros valandos sėdi vienas prieš vieną. Jis klausinėja ir neša tau alų, o tu turi pasakyti, koks to alaus stilius, kokie kvapai, kokie skoniai. Apibūdinti defektus, jei tokių yra. Po pusantros valandos jis nusprendžia, išlaikei ar ne.
Egzaminas yra susijęs su skoniu. Vadinasi, tu turi turėti gerai sukalibruotus tiek uoslę, tiek skonį. Vien tik paskaičius knygas egzamino išlaikyti neįmanoma. Būtina ir patirtis, ir geri skonio receptoriai.
– Kelių skirtingų rūšių alaus paragavote per gyvenimą?
– Kelių tūkstančių – tai tikrai. Turiu parsisiuntęs programėlę, kurioje alaus mėgėjai žymisi, kokį alų geria ir kur, ir vertina alų. Gali matyti, kokį alų tavo draugai gėrė, kur ir ar jiems patiko. Kai tenka rinktis iš kelių negirdėtų alaus rūšių, tai praverčia.
Šią programėlę turiu dvejus metus, tad žinau, kad per dvejus metus paragavau dviejų tūkstančių alaus rūšių. Pavyzdžiui, neseniai buvau didžiausiame Belgijos alaus festivalyje. Ten per dieną paragavau maždaug šimto alaus rūšių.
Išgirdę tokį skaičių visi klausia – tai prisigėrei? (juokiasi) Ne, neprisigėriau. Visų pirma, ten gauni tik 100 mililitrų alaus. Visų antra, mes buvome penkiese. Visi pasiimdavome po 100 ml alaus ir keisdavomės, ragaudavome. Juk tam, kad pajaustum alaus skonį, nebūtina išgerti bokalo ar net 100 mililitrų – užtenka paragauti.
Tam, kad pajaustum alaus skonį, nebūtina išgerti bokalo ar net 100 mililitrų – užtenka paragauti.
– O tokie festivaliai yra atviri visiems?
– Įvairiai. Bet dažniausiai būna atviri. Nusipirkęs bilietą, tu gauni taurę. Ir, pavyzdžiui, mano minėtame Belgijos festivalyje nusipirkęs žetonų krūvelę, tu už tuos žetonus paskui perki kokį nori alų. Daugelio alaus rūšių 100 ml kainuoja vieną žetoną, kai kurios rūšys – du žetonus.
Gegužės pradžioje buvau Taline, didžiausiame Baltijos šalyse alaus festivalyje. Ten įėjimas kainavo 60 eurų, bet viduje jau galėjai ragauti tiek alaus, kiek norėjai – už nieką mokėti nereikėjo. Kiekvienas norintis nepateko – bilietų skaičius buvo ribotas, ir jie buvo greitai išpirkti. Šiemet festivalis vyko dvi dienas, ir, kiek žinau, apsilankė 11 tūkstančių žmonių. Bilietus prekybon paleido prieš pusmetį, bet jie buvo išpirkti per savaitę. Įspūdingi rezultatai.
– Kiek skirtingų bravorų dalyvauja tokiame festivalyje?
– Tikslaus skaičiaus nežinau, bet labai daug. 40, gal net daugiau. Taline dar yra tokia taisyklė – kiekvienas bravoras atsiveža 8 skirtingų rūšių alaus, bet gali siūlyti tik dvi rūšis vienu metu. Ir kiekvienos dienos viduryje tos rūšys keičiasi – alaus statinės yra pakeičiamos, nesvarbu, ar visas alus buvo išpilstytas, ar ne. Tada siūlomos naujos rūšys. Taigi, per vieną dieną gali išragauti 4 skirtingas vieno bravoro alaus rūšis.
– O Lietuvoje tokie festivaliai vyksta?
– Vyksta, bet juose alaus kultūros lygis tikrai nėra toks, koks turėtų būti. Tai yra bėda. Rudenį aš pats organizuosiu festivalį Vilniuje. Tai bus kokybiško alaus, aukšto lygio festivalis. Nes pavažinėjus po Belgiją, Lenkiją ar Estiją ir tada grįžus bei pamačius mūsų alaus kultūros lygį verkti norisi. Festivalis bus ne pelno siekiantis – juo sieksime parodyti, kad alų galima gerti kultūringai, o jo skonis gali būti įspūdingas. Noriu Lietuvoje kelti alaus kultūrą.
– Kaip jūs pats suprantate „alaus kultūros“ sąvoką? Ir kas Lietuvoje su ja blogai?
– Lietuviai turėjo gilias alaus tradicijas, bet sovietiniais laikais jos buvo sugriautos. Atėjo sovietai ir padarė sovietinį alų. Kai viską sugriauna ir ilgai nieko neturi, kultūra išnyksta.
Paklauskite vyresnių žmonių, su kuo jiems siejasi alaus barai. Paminės smirdėjimą, purvinus stalus, alumi aplaistytas grindis ir taip toliau. O jei kalbėsime apie vynines, visi galvos apie staltieses, tvarkingą aprangą ir apskritai aukštesnį lygį. Bet juk alus visiškai nenusileidžia vynui – tai lygiaverčiai gėrimai! Tik pateikiami skirtingai.
Problemų yra ir su kontroliuojančia institucija – Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentu. Nėra jokių aiškių taisyklių, kas yra draudžiama reklamuojant alų ir kas ne.
Tarkime, žymių asmenų samdyti alkoholio reklamai negalima. Bet neseniai vieni aludariai pasamdė vieną geriausių Lietuvoje virtuvės šefų Deivydą Praspaliauską. Ir reklama „praslydo“. Turbūt žmonės departamente jo tiesiog nepažino, nors apskritai Lietuvoje su maisto sritimi susiję asmenys jį tikrai atpažįsta.
Tačiau departamentas nepripažino klaidos. Jie tiesiog pasakė, kad jis yra siauros srities specialistas, todėl nieko čia tokio. Bet, tarkime, Arvydas Sabonis irgi yra siauros srities – krepšinio – specialistas. Kodėl jam alaus reklamuoti negalima?
Departamentas taip sukūrė precedentą, ir, aš garantuoju, dabar žymūs žmonės ims lįsti į eterį. Ir čia tik vienas pavyzdys. Kai nėra aiškių žaidimo taisyklių, labai blogai.
Alaus daryklos net negali pristatyti savo kokybiško, gero produkto savybių ant etikečių, nes bijo būti nubaustos. Kaip manote, kodėl daugelio alaus rūšių apibūdinimai ant butelių skamba panašiai? Nes aludariai žino, kad, pakeitę vos vieną žodį, jie rizikuoja gauti baudą už gėrimo skatinimą. Čia yra visiška nesąmonė. Departamentas sako – tai, kas parašyta ant alaus butelio, skatina gerti. Bet juk to teksto mažomis raidėmis tu net nepamatysi, kol nepaimsi butelio į rankas.
Nesiginčiju – departamentas daro ir gerų darbų. Bet tai, kad žaidimo taisyklės nėra aiškios, yra blogai. Didiesiems aludariams paprasčiau – jiems viskas pigiau kainuoja, jų apyvartos didžiulės.
Tarkime, dabar uždraus visiškai alaus reklamą. Blogiausia bus „mažiukams“. Nes naujai atsidarantys bravorai tiesiog negalės pateikti apie save informacijos. Tie prekių ženklai, kurie dabar žinomi, net ir uždraudus reklamą ilgą laiką išliks atminty. Bet naujiems gamintojams įžengti į rinką bus labai sunku. Problemų smulkiajam verslui bus labai daug.
Sutinku – dalį reklamos reikia drausti. Bet taisyklės turi būti aiškios ir vienodos visiems.
Dar viena problema – Lietuvoje daug žmonių galvoja, kad alų iš taros, nesvarbu, stiklinės ar butelio, gerti yra normalu. Kaip alaus someljė, aš noriu aiškinti žmonėms, kad alus yra kultūringas ir tvarkingas gėrimas ir nereikia jo gerti iš skardinės ar butelio. Tai blogas įprotis – mes dėl to nejaučiame daug skonių. Juk vyno ar viskio iš taros negeriame.
Kaip alaus someljė, aš noriu aiškinti žmonėms, kad alus yra kultūringas ir tvarkingas gėrimas ir nereikia jo gerti iš skardinės ar butelio. Tai blogas įprotis – mes dėl to nejaučiame daug skonių. Juk vyno ar viskio iš taros negeriame.
Kartais girdime sakant: „Alus bare iš krano skanesnis.“ Taip nėra. Alus yra lygiai toks pats, kaip butelyje, bet teisinga temperatūra, graži aplinka ir taurė lemia, kad jis atrodo skanesnis. 80 procentų skonio žmogus jaučia per kvapą, o gerdamas iš butelio tu nepajausi kvapo. Taurė atskleidžia alų. Todėl visiems patariu, kad jie namie turėtų taures alui.
Ir geriau taurės, o ne bokalai. Alų dažnai siejame su bokalais, ir alaus gėrimas iš bokalų išties yra senas įprotis. Bet juk vyno iš ąsočių dabar jau niekas nebegeria, nors seniau tai irgi buvo normalu. Bokalai buvo sukurti dėl vienos priežasties – kad geriantys alų galėtų susidaužti be baimės, kad indas suduš.
– O ar yra skirtumas tarp skirtingų rūšių alaus taurių?
– Yra. Kai kurie alaus stiliai turi savitos formos taures, kurios padeda skoniui geriausiai atsiskleisti. Pavyzdžiui, kvietiniam alui labiau tinka aukštesnės taurės, nes kvietinis alus įprastai būna nefiltruotas. Aukštos taurės lemia, kad mielės nusėda ant dugno ir nepatenka į burną. Be to, tai apsaugo alų nuo putojimo.
Išplitus itin karčiam IPA alaus stiliui, JAV aludariai stengėsi sukurti būtent jam tinkančią taurę, daug eksperimentavo, kol sukūrė taurę, geriausiai tinkančią to alaus skoniui atsiskleisti.
Tačiau tikrai nesiūlau turėti po taurę kiekvienai alaus rūšiai. Yra tokia universali tulpės formos taurė, ji puikiai tiks įvairiam alui.
– Pakalbėkime apie alaus kultūrą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Kas lemia mažuose bravoruose verdamo alaus populiarėjimą?
– Šis reiškinys prasidėjo JAV maždaug 1970–1980 m. Tuo metu JAV buvo tokia tendencija, kad didieji bravorai supirkinėjo ir uždarinėjo visus kitus. Buvo prognozė, kad per artimiausius keletą metų JAV liks vos penki bravorai. Ir visi jie daugiausia darys „lagerius“.
Nesakau, kad amerikietiški „lageriai“ – „Budweiser“, „Coors“, „Millers“ ir panašiai – yra blogi. Jie yra savo stiliaus atstovai. Nėra taip, kad vienos ar kitos rūšies alus yra blogesnis už kitą. Blogas alus tik tas, kuris yra sugedęs, tokį reikia išpilti.
Nėra taip, kad vienos ar kitos rūšies alus yra blogesnis už kitą. Blogas alus tik tas, kuris yra sugedęs, tokį reikia išpilti.
Bet apskritai alus yra tiesiog skirtingų stilių, ir jei kažkoks stilius tau nepatinka, tu jo tiesiog neperki.
Tačiau amerikietiški „lageriai“ pasižymi tuo, kad yra labai švelnūs ir turi minimaliai skonio ir kvapo. Todėl jų galima išgerti daugiau. Todėl amerikiečiai ir pripratę gerti tokį alų iš butelių ar skardinių – jų skonis ar kvapas dėl to pernelyg nenukenčia. Svarbu tik, kad alus būtų gerai atšaldytas.
Tačiau prieš keliasdešimt metų daug žmonių vis dėlto suvokė, kad nori įvairesnio skonio alaus. Ir pradėjo plisti aludarystė namie. Galiausiai namų aludariai ėmė steigti bravorus ir pardavinėti alų. Pasirodo, to žmonėms reikėjo. Bravorai ėmė steigtis visoje Amerikoje. Šiuo metu toje šalyje yra per penkis tūkstančius bravorų ir kasdien duris atveria nauji. Konkurencija yra žiauriai didelė. Ir jei kada nors tektų rinktis šalį būtent dėl jos alaus skonių pažinimo, tai JAV pasaulyje dabar yra „numeris vienas“. Visos mados į Europą ateina iš JAV.
JAV iškilti padėjo tai, kad ši šalis neturėjo gilių alaus tradicijų. Daugelyje Europos šalių alaus virimo tradicijos siekia šimtmečius: viena vertus, tai yra gražu, antra vertus, riboja, nes aludariai įprato dešimtis ar šimtus metų alų virti taip pat, nenori eksperimentuoti.
Ilgą laiką JAV tiesiog kopijavo alų nuo Europos, bet mažieji aludariai, pradėję virti alų, norėjo išsiskirti ir pradėjo jį virti savaip. Ir dabar amerikiečiai nuolat kryžmina, keičia, maišo skirtingus alaus stilius. Jie yra atviri. Taip atsiranda nauji stiliai, nauji alūs. Anksčiau stilių nebuvo daug, ribos buvo aiškios, visi žaidė pagal tas pačias taisykles. JAV padarė sąmyšį ir dabar viskas kitaip.
Beje, situacija su vynais yra panaši – tarptautiniuose konkursuose dažnai laimi Kalifornijos vynai. Kodėl? Nes ten vyndariai atviresni naujovėms.
Iš JAV polinkis eksperimentuoti galiausiai atėjo ir į Europą bei į kitus žemynus. Ir dabar pasaulyje jaučiamas alaus bumas. Turiu omeny ne tai, kad daugiau alaus išgeriama, bet kad visiems pradėjo labiau rūpėti skonis. Net Italijoje ar Ispanijoje, kurios tradiciškai garsėjo vynu, dabar bravorų yra šimtai, jie auga ir plečiasi.
– O kaip į šią tendenciją reaguoja Europos valstybės su giliomis alaus vartojimo tradicijomis – Belgija, Vokietija ir t. t.?
– Vokiečiai ilgai turėjo tokį „alaus grynumo“ įstatymą. Jis kadaise gimė norint apsaugoti duonos kepėjus – siekta užtikrinti, kad aludariai negalėtų savo veikloje naudoti kviečių. Pagal tą įstatymą aluje privalo būti trys ingredientai – miežių salyklas, apyniai ir vanduo. Vėliau šį sąrašą papildė mielės. Todėl Vokietija ėmė garsėti tik dviejų tipų alumi – kvietiniu ir „lageriais“.
Tik pernai metais vokiečiai atsivėrė ir pripažino, kad be minėtų ingredientų, gaminant alų, galima naudoti ir kitus natūralius ingredientus. Jie suprato, kad tradicijos yra gerai, bet iki tam tikros ribos. Negali būti gyvas vien tik tradicijomis. Juk arklių traukiamais vežimais niekas kasdien nebevažinėja. Tas pats ir su alumi – smagu paragauti tradicinio alaus, bet reikia žengti į priekį.
Belgijoje situacijoje įvairi. Esama ir tradicinių bravorų, kurie verda alų senoviniais metodais, ir naujoviškų bravorų, kurie atsisako tradicijų ir verda alų naujai.
Pavyzdžiui, Belgijoje populiarus Lambic stiliaus alus. Tai rūgštus alus, kurį Lietuvoje daug kas paragavęs pasakytų, kad jis tiesiog surūgęs. Bet jis toks turi būti. Tokiame aluje naudojamos laukinės mielės ir seni apyniai. Kodėl seni? Nes jie turi mažiau kartumo. Todėl tokio alaus gamintojai perka kokių trejų metų senumo apynius, kurių kaina, žinoma, yra didesnė, ir tada verda alų.
Yra ir bravorų, kurie patys alaus neverda, bet perka ką tik išvirtą Lambic alų, tada išpilsto jį į statines ir brandina dvejus, trejus ar penkerius metus. Yra toks Gueuze alaus stilius, kurį gaminant maišomi metų, dvejų ir trejų senumo alūs, iki tol laikyti statinėse. O sumaišius naujai gautas alus brandinamas toliau, bet jau buteliuose. Toks alus galiausiai gali būti ir 10 ar 20 metų senumo.
Tai, kad alus yra skirtas greitam vartojimui – mitas. Net ir populiariausias parduotuvėse parduodamas alus, jei jį išlaikysite ilgiau, negu nurodo galiojimo data, nesuges. Tiesiog jo skonis pasikeis.
Į tradicinį belgišką stiprų alų dėl skonio savybių yra dedamas cukrus. Toks alus irgi gali geriausias savo skonines savybes įgyti po 8 ar 10-ies metų.
Beje, mūsų higienos institucijos visus iki vieno Belgijos bravorus uždarytų. Nes pas mus Lietuvoje tos pačios taisyklės galioja visiems, nesvarbu, ar tu gamini mėsą, ar verdi alų. Tai yra nesąmonė. Pas belgus aludarystei, kadangi senos tradicijos, galioja kiti reikalavimai.
– O vis dėlto, ar Lietuvoje populiarėja mažų bravorų verdamas alus?
– Tikrai taip. Užeikite į prekybos centrą – alaus pasirinkimas jame didesnis negu bet kada. Ir tas alus vis keičiasi, atsiranda kažkas naujo. Atsiranda naujų bravorų, kai kuriuose miesteliuose ar kaimuose laikosi ir senesni. Padaroma daug naujų alaus rūšių – skirtingai negu didžiosios alaus daryklos, „mažiukai“ turi nuolat keistis, kad nepralaimėtų konkurencijos ir judėtų į priekį.
Vis dėlto erdvės kilti dar yra daug. Dėl didelių ribojimų naujiems bravorams žengti į rinką yra sunku. Net mūsų kaimynystėje – Lenkijoje – bravorų yra gerokai daugiau. Ten kas pusmetį vyksta vien tik mažų bravorų festivalis ir jame pristatoma per 100 naujų alaus rūšių. Net išragauti spėti neįmanoma.
Dar Lietuvoje, kaip, beje, ir visame pasaulyje, pastebima tokia tendencija, kad didžiosios daryklos bando žengti į tą „kraftinio“ alaus rinką. Nes mato, kad žmonės to nori. Lietuvoje, tiesa, nėra aiškaus apibrėžimo, kas yra „kraftinis“ alus, ir tą žodį visi gali naudoti kaip patinka.
JAV tai, kas yra „kraftinis“ alus, apibrėžia įstatymas. Tiesa, ten yra savų absurdų – dėl vienos alaus daryklos, kuri stipriai išaugo, bet vis dar nori būti laikoma „kraftinio“ alaus darykla, per metus išverdamo alaus riba, kurios negali viršyti „kraftinio“ alaus gamintojai, yra nuolat keliama. Pagal JAV dabartinius įstatymus vienas didžiausių jų „kraftinių“ bravorų išverda beveik tris kartus daugiau alaus negu visa Lietuvos rinka.
Aš „kraftiškumą“ apibrėžčiau ne per daryklos dydį, o per inovatyvumą. Turi būti įdomūs skoniai, turi būti eksperimentuojama, turi būti einama prieš vartotoją. Jei tu eini paskui vartotoją ir bandai siūlyti tai, kas atitinka jo jau susiformavusį skonį – tu nesi „kraftas“. „Kraftinis“ alus turi edukuoti žmones. Aišku, priekyje eiti sunkiau, nes turi įtikinti klientą, kad tavo alus yra geras.
Yra dažnas mitas, kad didžiųjų daryklų alus būtinai yra blogas. Taip nėra. Jie tiesiog turi parduoti alų ir stengiasi daryti tokį, kuris būtų perkamas. Bet jie turi naujausią įrangą, pas juos dirba aukščiausio lygio aludariai ir jie tikrai gali padaryti kokybišką alų. Tiesiog jie dažniausiai eina paskui žmogų.
Lygiai taip pat ir mažas bravoras nereiškia kokybės. Lietuvoje yra ne vienas mažas bravoras, kuris tiesiog nesugeba išvirti skanaus alaus.
– Kaip atrodo „kraftinio“ alaus kūrimo procesas? Ar tiesiog susėdate prie stalo ir svarstote – o gal pabandote derinti tokį ir tokį ingredientus?
– Tiesą sakant, panašiai ir būna (šypsosi). Vieni bando daryti tokį alų, koks jau yra lietuviškoje rinkoje, bet stipresnio skonio. Kiti žiūri, kas vyksta užsienyje, ir bando užsienio inovacijas pritaikyti Lietuvoje. Treti bando atgaivinti senus receptus. Pavyzdžiui, yra toks lietuviškas keptinis alus, tai jis pagamintas pagal seną receptą – salyklas užmerkiamas, iš to salyklo kepama duona, ta duona laužoma ir grąžinama atgal į salinimą. Labai daug darbo, bet rezultatas yra atgaivintas lietuviškas tradicinis alus.
Tačiau bet kokiu atveju tai yra bėgimas priekyje: virdamas alų, tu nežinai, kas bus, ar pavyks. Reikia suprasti ir tai, kad nors vaikštant po Vilniaus centrą atrodo, kad „kraftinis“ alus jau stipriai įsitvirtino baruose, daugelyje parduotuvių jo rasti vis dar sunku.
Džiugu, kad judėjimas jaučiasi mažesniuose miestuose. Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje jau atsirado ne vienas baras, kuris prekiauja įdomesniu alumi. Tas judesys gana lėtas, bet jis yra. Aišku, Vilnius yra pirmoje vietoje, bet ir mažieji miestai eina į priekį.
Daug žmonių galvoja, kad 2 ar 3 eurai už buteliuką alaus yra dideli pinigai. Bet geriau išgerti vieną tokį buteliuką su pasimėgavimu, negu išgerti 4 butelius pigaus alaus ir apsvaigti.
Daug žmonių galvoja, kad 2 ar 3 eurai už buteliuką alaus yra dideli pinigai. Bet geriau išgerti vieną tokį buteliuką su pasimėgavimu, negu išgerti 4 butelius pigaus alaus ir apsvaigti.
Tačiau smagu, kad žmonių, kurie perka bet ką ir žiūri į kiekį, mažėja. Ant manęs net draugai pyksta, sako: anksčiau gerdavom bet kokį alų ir nesukdavom galvos. Dabar ateinam į parduotuvę ir nežinom, ką išsirinkti... (juokiasi).
Aš visiems patariu – kai atsiranda naujas alus, jį reikia ragauti. Tai nekainuoja daug ir leidžia atrasti skonius. Pavyzdžiui, būna, kad žmonės sako: nemėgstu kvietinio alaus, nemėgstu tamsaus alaus, nemėgstu šviesaus alaus ir panašiai. Taip nėra. Tiesiog tas žmogus dar neatrado jam tinkančio alaus. Juk tamsus alus gali būti ir rūgštus, ir saldus, ir net rūkytas. Paletė yra be proto didelė.
– Koks alus jums yra pats skaniausias?
– Negaliu atsakyti į tokį klausimą. Kai manęs klausia, koks alus skaniausias, aš atsakau – tokio nėra. Jei jums ir dar keliems žmonėms parodyčiau tūkstantį merginų ir klausčiau, kuri gražiausia, ar jūs visi pasirinktumėte tą pačią? Tai juk neįmanoma. Tu gali pasakyti, kuri tau gražesnė iš dviejų, gal iš penkių, bet ne iš tūkstančio. Kiekviena kažkuo graži.
Taip yra ir su alumi – daugelis gyvenime ragautų alaus rūšių yra kažkuo skanios.
– Gerai, tada paklausiu kitaip: kokio įdomiausio skonio alaus esate ragavęs?
– Oi, jų daug! Pavyzdžiui, šį pavasarį Lenkijoje ragavau alaus su raugintais agurkais. Rudenį ragavau alaus su krienais. Su burokėliais, su mėlynėmis, kitomis uogomis yra tekę ragauti. Su daržovėmis, dabar ir su agurkais viena darykla padarė alų. Egzistuoja alūs, kurie kvepia kaip ananasų ar persikų sultys, bet kai geri, supranti, kad geri alų. Apskritai aluje galima panaudoti viską – reikia tik nebijoti eksperimentuoti.
Rudenį ragavau alaus su krienais. Su burokėliais, su mėlynėmis, kitomis uogomis yra tekę ragauti.
– O kokio stiprumo alų patartumėte gerti?
– Kalbėdami apie stiprumą, lietuviai yra labai konservatyvūs. Jie mėgsta 5–5,5 laipsnių stiprumo alų. Padarai mažesnio stiprumo – ir masės neperka, nes per lengvas, padarai stipresnį – neperka, nes per stiprus. Per renginius visi klausia: „O kokio čia stiprumo alus?“ Ne skonio klausia, o stiprumo.
Aš visiems patariu – keliaudami po užsienį rinkitės kuo stipresnį alų. Pas mus Lietuvoje toks alus siejamas su „bambaliais“. Tai yra blogai. Stiprus alus negali būti pigus. Jei jis toks yra, jo nereikia pirkti. Geras stiprus alus turi būti brangus ir jo kaina nėra aukšta šiaip sau: jo gamyboje naudojama daug medžiagų.
Tarkime, Belgijoje su draugais teko gerti alų, kurio butelis kainuoja 35 eurus. Aišku, vienas tokio butelio nenusipirksi, bet su draugais paragauti gali sau leisti.
Išvirti alų, kuris turėtų daug skonio ir būtų lengvas, yra labai sudėtinga, todėl tokį alų sutiksime retai. Aišku, pasitaiko išimčių.
Dar, tiesa, nederėtų kreipti per daug dėmesio į epitetus „filtruotas“ ar „nefiltruotas“ arba „gyvas“ ir „negyvas“ etiketėse. Šitie žodžiai yra burtažodžiai, kurie nieko nepasako apie alaus kokybę, tik apie skonį.
Pavyzdžiui, nefiltruotame aluje yra paliktos mielės. Bet ir nefiltruotas alus gali būti pasterizuotas. Tai reiškia, kad pakėlus temperatūrą mielės žūva, nors ir nėra filtruotos. O jei mielės lieka gyvos, taroje toliau vyksta procesas – alus kasdien keičia skonį.
Kodėl alų filtruoja ar pasterizuoja? Todėl, kad mes, nuėję į parduotuvę, norime, kad mūsų mėgstamo alaus skonis būtų kas kartą toks pat. Jei alaus nepasterizuosi ar nefiltruosi, mielės liks gyvos, ir alaus skonis šiandien ir po savaitės skirsis. Tačiau tai nereiškia, kad „nefiltruotas“ ar „gyvas“ alus būtinai yra geresnis.
– Apibendrinant pokalbį: nuo ko siūlytumėte pradėti mažai žinančiam žmogui domėtis alaus kultūra?
– Siūlyčiau paprastą dalyką: pamatai naują alų – paragauk. Jei ateini į barą, kur yra daug skirtingo alaus rūšių – pasiimkite su draugu skirtingo alaus ir tokio, kurio nebandėte. Eikite į barus, kuriuose nebuvote. Pripratus prie vieno ar dviejų barų, nebematai, kas toliau darosi. O išėjus iš to burbulo tampa daug įdomiau.
Noriu, kad kuo daugiau žmonių suprastų – alų reikia ne gerti, o ragauti. Didelio kiekio nereikia, geriau išgerti mažą kiekį gero alaus negu didelį kiekį bet kokio alaus. Apsvaigti nėra tikslas – tada ir skonis nesijus.
