Knygos „Istorinė Lietuvos virtuvė“ autorius R.Laužikas pasakoja, kad nors saldumas yra laikomas vienu iš pamatinių ir lengvai žmogaus atpažįstamų skonių, visgi senovėje jo lietuviams paragauti tekdavo kur kas rečiau negu šiandien. Anot jo, seniausių saldumynų gastronomijos istorijoje beieškant, pirmiausia atsigręžiama į medų, uogas bei vaisius.
„Senovės lietuviai, visai kaip ir mes šiandien, ieškodavo būdų, kaip labiau pasisaldinti savo kasdienybę. Tuo metu tam puikiai pasitarnaudavo vaisių ir uogų džiovinimas – šie tapdavo daug saldesni. Mūsų protėviai, ko gero, taip pat buvo smaližiai, ir seniausias to įrodymas – archeologės Rimutės Rimantienės radinys Nidos senovės gyvenvietėje – ten ji atrado prieš 4000–5000 metų kažkieno paslėptas džiovintų miškinių obuoliukų atsargas“, – pasakoja R.Laužikas.
Lietuviškos virtuvės tyrinėtojas kaip ypatingesnių saldumynų pradžią šalyje įvardija Viduramžius. Anot jo, jau XV a. pradžioje apsilankiusieji Lietuvos valdovų Jogailos ir Vytauto puotose galėdavo paragauti saldžių bandelių, vaflių, dabartinį obuolių sūrį primenančių sausųjų uogienių bei kitų gardėsių, tokių kaip sirupe virti vaisių kompotai, saldūs sūriai, meduoliai, saldusis Malvazijos vynas bei lietuviška klasika – šviežias agurkas su medumi.
Su Renesansu išpopuliarėjo ir kepiniai
Pasak R.Laužiko, Renesanso epocha Lietuvos vadovų ir didikų saldųjį stalą praturtino miltiniais kepiniais – tortais ir pyragais su saldžiais įdarais bei įvairiais sausainukais. Anot jo, jau tuomet išpopuliarėjo daugelis saldžių desertų, kuriuos šiandien vis dar būtų galima palaikyti nebūdingais lietuviškajam stalui.
Kaip vėliausiai Lietuvoje paplitusius saldymus pašnekovas išskiria ledus ir šokoladą, kuriuos diduomenė pamėgo tik XVIII a.
„XVI–XVII a. ant Lietuvos didikų stalų būdavo galima daug dažniau išvysti marcipanus, crème brûlée primenančius pieno ir grietinėlės desertus ar į morengus panašius kiaušinių baltymų kepinius. Taip pat vertėtų atsigręžti ir į kitus mūsų krašto skanėstus, tokius kaip varškės saldumynai – arkasai, pyragai-bobos arba skystieji konfitiūrai, kurie būdavo gaminami vaisius ir uogas užpilant karštu sirupu. Šie desertai iki šiol nėra populiarūs ant šiandieninio saldaus stalo, turbūt ne dažnas iš mūsų susigundytų šiandien išbandyti tokį skanėstą kaip, pavyzdžiui, ajerų šaknų cukatos“, – sako R.Laužikas.
Kaip vėliausiai Lietuvoje paplitusius saldymus pašnekovas išskiria ledus ir šokoladą, kuriuos diduomenė pamėgo tik XVIII a. Nuo XIX a. Vilniuje intensyviai pradėtos leisti kulinarinės knygos, kuriose atsirado ir daugiau iki tol neįprastais laikytų receptų, tarp jų – vokiški baumkuchenai ar angliškos popiečio arbatėlės įkvėpti įvairūs desertiniai sausainiai.
„Jeigu iki cukraus išplitimo Lietuvoje desertai dažniausiai būdavo saldinami medumi, tai šiandien irgi pastebime sugrįžimą prie natūralių saldiklių. Konditeriniuose gaminiuose saldumui suteikti vis dažniau yra naudojami natūralūs sirupai, datulės ir kiti įvairūs džiovinti vaisiais. Ieškome alternatyvų sveikiems saldumynams, pavyzdžiui, itin populiarėja Lietuvoje gaminamos saldžiosios vaisių juostelės, kuriose visiškai nėra pridėtinio cukraus, o saldumo suteikia tik vaisiuose natūraliai esantys cukrūs. Lietuvos gamintojai jau ir užsienio rinkas užkariauja liofilizuotomis, kitaip tariant, šaltyje džiovintomis uogomis“, – apie tai, kad ratas savotiškai apsisuko ir grįžome prie istorinių saldumynų, pasakoja pranešime žiniasklaidai cituojama „Maxima“ komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė
Jūsų dėmesiui – pora autentiškų senovinių lietuviškų desertų, kurie tiks minint lietuvišką meilės dieną, receptų:
Arkasas – desertas, nukeliantis į XVII–XIX a.
Ingredientai:
- 1,5 litro saldaus pieno;
- 0,5 litro rauginto pieno;
- 200 g grietinės;
- 4 kiaušiniai;
- 60 g cukraus;
- 100 g razinų;
- 200 g plakamos grietinėlės;
- šiek tiek cinamono ir rudojo cukraus.
Gaminimas:
1. Raugintą pieną išplakite su kiaušiniais ir grietine. Šį mišinį įmaišykite į saldų pieną, įdėkite cukraus, razinų ir vėl viską išmaišykite.
2. Gautą masę įkaitinkite bei nepamirškite nuolat pamaišyti, kad ši nepridegtų, kol atsiskirs varškė. Supilkite viską į skepetą ar koštuvą, kad masė nuvarvėtų ir atauštų.
3. Prieš patiekiant arkasą, papuoškite jį plakta grietinėle, pabarstykite cinamonu ir ruduoju cukrumi.
-
Autentiški lietuviški gardėsiai pagal Liudvikos Didžiulienės-Žmonos „Lietuvos gaspadinę“
-
Gastronomijos istorikas apie tradicinius desertus: agurkų su medumi skanavo tik didikai
-
Vilniuje vėl pakvipo autentiškais kepiniais – atidaryta atnaujinta žydiško maisto kavinė „Beigelių krautuvėlė“
-
Ne, Napoleonas „Napoleono“ neragavo: kas šio torto pirmtakai ir kokia jo lietuviška versija? Receptai
Alberto arbatiniai sausainiai iš XIX–XX a.
Ingredientai:
- 300 g cukraus;
- 240 g gerai susmulkintų migdolų;
- 180 g kvietinių miltų;
- 12 kiaušinių trynių;
- 14 kiaušinių baltymų;
- 60 g susmulkintų apelsinų žievelių cukatų;
- 1 arbat. šaukšt. malto cinamono;
- 0,5 arbat. šaukšt. maltų gvazdikėlių;
- šiek tiek tarkuotos citrinos žievelės.
Gaminimas:
1. Gerai sumaišykite cukrų, migdolus, trynius bei du baltymus ir viską palaikykite dvidešimt minučių.
2. Praėjus šiam laikui dėkite likusius 12 baltymų ir gerai išplakite, tuo pat metu į tešlą po truputį dedant miltus, karamelizuotas apelsinų žieveles ir prieskonius.
3. Iš tešlos suformuokite sausainukus, išdėliokite juos sviestu pateptoje ar miltais pabarstytoje skardoje ir kepkite orkaitėje, kol šie sukietės.
