Prastas marcipano skonis reiškia, jog parinkti riešutai yra nekokybiški arba didesnę deserto dalį sudaro cukrus bei kiti priedai.
„Manoma, kad marcipanai pradėti gaminti maždaug prieš tūkstantį metų Artimuosiuose Rytuose, o XIII a. juos į Europą atgabeno arabai. Po trijų šimtmečių gaminys pasiekė ir mūsų šalį. Nors labiausiai šis skanėstas klestėjo Renesanso laikotarpiu, išlikusios tarpukario reklamos liudija, jog Lietuvoje marcipanai buvo vertinami ir tuo metu – pirkėjai jo pageidaudavo ypatingomis progomis, – pranešime spaudai cituojama su marcipano istorija supažindinanti Šiauliuose įsikūrusio šokolado muziejaus vadovė Odeta Kirnienė. – Šiandien marcipanai šiek tiek praradę savo populiarumą, tačiau visiškai nepagrįstai. Svarbiausia, rinktis kokybišką gaminį. O tokio sudėtyje ne mažiau kaip pusę masės turėtų sudaryti riešutai. Prastas marcipano skonis reiškia, jog parinkti riešutai yra nekokybiški arba didesnę deserto dalį sudaro cukrus bei kiti priedai.“
Pasak vieno seniausių Lietuvoje šokolado gamintojų, bendrovės „Rūta“, vyriausiosios technologės Danguolės Tamošiūnienės, ne veltui patariama dairytis būtent tokios sudėties marcipanų – didesnė kitų priedų dalis gali užgožti švelnų migdolų, pistacijų ar kitų, marcipanų gamybai naudojamų riešutų skonį. O ieškantiems šokoladinių saldainių su marcipanų įdaru ekspertė pataria pasidomėti ir šokolado sudėtimi bei rinktis tokius saldainius, kuriuose yra ne mažiau kaip 50 proc. kakavos. „Kuo šokolado gaminyje bus daugiau grynos kakavos ar riešutų, tuo jame bus mažiau pridėtinio cukraus. Be to, jame bus ir gausu skaidulinių medžiagų, kurias vartoti rekomenduoja mitybos specialistai. Pasirinkę tokios sudėties gaminį būsite patenkinti ne tik skoniu, bet ir organizmas gaus vertingų medžiagų“, – pataria D.Tamošiūnienė.
Mėgstantiems maistą, apipintą istorijomis, saldžiųjų gaminių ekspertė primena įdomų istorinį faktą. 1599 metais Sofijai Olelkaitei besiperšantis Jonušas Radvila ne kartą vežė marcipanų, o garsios giminės atstovui nepavykus susitarti dėl vedybų, liaudyje atsirado šmaikštus posakis, jog yra dalykų, kurių negali gauti „už jokius pasaulio marcipanus“. Beje, šis posakis buvo dažnai vartojamas dar iki praeito amžiaus.
Faktą, kad saldumynai, o ypač – marcipanai, užėmė ypatingą vietą ant Lietuvos didikų stalo, liudija ir speciali pareigybė. Saldžiųjų skanėstų gaminimu užsiėmė virtuvės meistrai, vadinamieji cukrininkai. Jų darbas buvo vertinamas ne ką mažiau, nei kitų kulinarijos meistrų.
Istorijų apie marcipanų atsiradimą yra kelios. Bene viena įdomiausių – apie XV a. Venecijoje gyvenusį konditerį Badrutt Marką. Jo maža dukrytė, besisukiodama virtuvėje, netyčia sumaišė trintų migdolų masę su cukraus pudra. Jai iš rankų išslydęs ir ant karštos krosnies paviršiaus nukritęs gaminys netruko paskleisti švelniai salsvą kvapą. Suprantama, konditeris iškart į jį atkreipė dėmesį, o ir paragavus masė buvo skani. Taigi, jis nulipdė šventų žvakių pavidalo skanėstą, pavadinęs jį Marko duona (it. marzapane), ir pradėjo ja prekiauti pagrindinėje miesto aikštėje. Kiek šioje istorijoje tiesos – sunku pasakyti, tačiau istorija neabejotinai suteikia marcipanui dar daugiau patrauklumo.
Dar keli įdomūs faktai apie marcipanus:
- 1407 m. dėl nepalankių oro sąlygų Europai grėsė badas. Vokietijos Liubeko uosto sandėlyje aptiktas migdolų ir cukraus krovinys miesto kepėjui pakišo idėją, kaip pamaitinti tautiečius – jis sukūrė saldžios duonos receptą. Taip atsirado vadinamieji „Liubeko marcipanai”, populiarūs ir šiais laikais;
- Vokietijoje ir Olandijoje marcipanai laikomi tradiciniu Kalėdų patiekalu;
- Viduramžiais marcipanai buvo parduodami vaistinėse ir rekomenduotini gydant fizinius bei protinius negalavimus;
- Rytų šalyse marcipanai vertinti kaip afrodiziakas.
