Praskleisti šią paslaptingą uždangą ir papasakoti apie abiejuose „pasauliuose“ gaminamo vyno skirtumus paprašėme „Vyno klubo“ steigėją, „Vyno žurnalo“ vyr. redaktorių, Lietuvos someljė mokyklos studijų koordinatorių Arūną Starkų.
Nesikėsindami peržiūrėti visos žmonijos istorijos, vyno mėgėjai ir profesionalai Senuoju Pasauliu vadina Europą ir Artimuosius Rytus, o Naujuoju – likusį pasaulį. Po šiais terminais slepiasi ne tik europinio vynmedžio plėtros pasaulyje istorija, bet ir geografinės sąlygos bei vyno darymo filosofija, kas ir nulemia vyno skonį.
Istorinis Naujojo Pasaulio pavadinimo aspektas paaiškinamas paprastai – europinis vynmedis į abi Amerikas, Australiją, Pietų Afriką pajudėjo kartu su atradėjais, vienuoliais ir užkariautojais prieš penkis šimtus metų. Į Naująjį Pasaulį europiečiai vežėsi ne tik arklius ir patrankas, bet ir vynmedžius, iš kurių derliaus ruošėsi daryti vyną – būtiną mišių atributą.
Iš XVI–XVIII amžiais įkurtų vynuogynų šis tas liko tik PAR, tačiau antroji vynmedžių sodinimo banga, kuri vyko XIX amžiuje, buvo sėkmingesnė – kai kurie vynuogynai Kalifornijoje ir Australijoje tebeauga ir dabar, taip patvirtindami, koks naujas ten yra vyno pasaulis, lyginant su Europa. Čia pirmieji vyno darymo įrodymai – 6100 metų senumo vyno presas, fermentavimo indai, puodeliai, rasti Armėnijoje, antikos graikų poetų ir mokslininkų tekstai, finikiečių amforos ar iš tų laikų iki dabarties atkeliavę recinos – vyno su pušies sakais, arba qvevri – moliniuose induose brandinto vyno skonis.
Skonis bene labiausiai rūpi kasdien perkant vyną. O Argentina, Australija ar Kalifornija (a.k.a. Naujasis Pasaulis) mums asocijuojasi su saule, karščiu, sausra, kas raudonajame vyne pasireiškia uogienės aromatais, gilia spalva bei didesniu alkoholio kiekiu. Baltojo vyno iš šilto klimato kvape atpažįstame atogrąžų vaisius ir jaučiame švelnią rūgštį.
Brangesnis abiejų spalvų Naujojo Pasaulio vynas neretai turi išraiškingą skrudinto ąžuolo aromatą, atsiradusį pabrandinus naujose ąžuolo statinaitėse. Dažniausiai vynas padarytas taip, kad patrauktų dėmesį nuo pirmos pasirodymo prekyboje dienos, ant etiketės anglų kalba pateikiama išsami informacija: vynuogės, gamybos būdas. Jei jis dėl ekonomijos masto pataiko į neaukštą – vidutinį kainos lygį (4–12 eurų) – turime patrauklią prekę.
Tuo tarpu Naujojo Pasaulio vyno mėgėjo akimis, Europos vynas gali atrodyti per lengvas, nesuprantamai subtilus, kartais per rūgštus ir per sausas, gali būti sutraukiančių taninų, nepakankamai ryškaus aromato. Nepasikausčius sunku susigaudyti pavadinimų ir vynuogių veislių gausybėje. Kai kam Senojo Pasaulio vynas atrodo per brangus. Skonio reikalas, nes du trečdaliai pasaulio vartotojų vis dar mieliau perka Senojo Pasaulio vyną ir mano, kad jis pasižymi individualumu, atspindi kaimelių, regionų, šalių specifiką, kultūrą, gastronomines tradicijas.
Vyraujantis vėsus arba vidutinio šiltumo klimatas Europoje neleidžia taip lengvai pernokti, kaip šiltuose Naujojo Pasaulio regionuose, todėl raudonajame vyne dažniau užuosite uogas, žoleles, žemiškumą, o baltajame – obuolius, citrinas ir gėles. Europos vyndariai linkę vyną ilgokai pabrandinti prieš pateikdami į prekybą. Tačiau daugelis naudoja neutralias ir ne naujas statines, nes nenori užgožti vyne minerališkumo. Juk per tūkstančius metų išsiaiškinta, koks dirvožemis kuriai vynuogei labiau tinka ir vyndariai nerizikuoja, sodindami vynmedžius netinkamoje vietoje.
Europos vyndariams vyno ilgaamžiškumas – svarbi vertybė. Reikalavimu kelerius metus vyną palaikyti butelyje prieš parduodant remiasi kai kurių šalių kokybės klasifikacijos, ir tai reiškia, kad geriausias savo savybes – šilkiniais tapusius taninus, atsivėrusius tretinius aromatus aukščiausios kokybės europinis vynas parodys tik po 5, 10 ar dar daugiau metų. Per tą laiką jis dėl objektyvių priežasčių gali gerokai pabrangti.
Brandinti tam skirtą Senojo Pasaulio vyną verta, jei norite tobulai tinkančio gėrimo su trumais, laukine paukštiena, žvėriena, brandinta mėsa, džiovintais baravykais ir briedžiukais, foie gras, omaru ar juodaisiais ikrais, ar jei mėgstate vakarienę užbaigti sūrio lėkšte. Kita vertus, gaivus, kiek šiurkštokas, jaunas kai kurių Europos regionų vynas atrodo vienintelė išeitis su specifiniais, kaimiškais patiekalais: dešrelėmis, raugintais kopūstais, subproduktais, spirgučiais ir kiaulienos taukų užtepėlėmis, riebiais daržovių ir mėsos troškiniais, mėsa, troškinta raudonajame vyne ir pan. Su austrėmis taip pat nereikia perdėm išraiškingo vyno. Geriausiai tinka vėsių, lietingų Atlanto pakrančių regiono vynas arba kažkas iš pavasarinių šalnų pažeidžiamų vietovių.
Nupiešus tokį kontrastingą vaizdą būtina pripažinti, kad šiais laikais vynmedžių priežiūros, geologijos žinios, vyno gamybos technologijos leidžia Naujojo Pasaulio stiliaus vyną daryti Europoje, ir atvirkščiai. Senojo Pasaulio vyndariai savo vaikus studijoms ar praktikai siunčia į Australiją ir Kaliforniją, o Prancūzijoje, Italijoje ar Austrijoje sutiksi čiliečius, pietų afrikiečius ir naujazelandiečius.
Naujasis ir Senasis vyno Pasauliai artėja vienas prie kito ir didieji skirtumai nyksta. Vyno stilių šiandien vis labiau lemia vyndario siekiai ir filosofija, o ne vynuogyno vieta.
