Skanių kelionių po Lietuvą idėjomis Indrė Trakimaitė, gastronominio turizmo ekspertė, Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ Produktų rinkodaros skyriaus vadovė, pasidalijo Kauno Nemuno saloje vykusio „Laisvės pikniko“ metu. Apie sparčiausiai pasaulyje augančią turizmo rūšį – gastronominį turizmą, mintimis kartu su ja dalijosi ir žurnalistas bei keliautojas Vytaras Radzevičius.
„Pastaruosius penkerius metus lietuviai taip pat keliauja po Lietuvą ir ieško unikalių patirčių, naujų skonių. Keliaudami maistui mes išleidžiame daugiau nei trečdalį visų kelionės išlaidų. Tai atitinka visas pasaulines tendencijas. Pernai atlikome tyrimą. 35 proc. žmonių sako, kad tarp jų pagrindinių veiklų keliaujant yra ragavimas, ieškojimas kavinių“, – pristatė I.Trakimaitė, ėmusi kalbėti apie atskirus penkis Lietuvos regionus ir išskirtinį maistą juose.
Keliaudami maistui mes išleidžiame daugiau nei trečdalį visų kelionės išlaidų.
Dažnai lietuviškas maistas mums asocijuojasi su bulvėmis – cepelinais, plokštainiais, vėdarais, bulviniais blynais. Anot I.Trakimaitės, Lietuva kupina įvairesnių skonių. Regionuose galima paragauti visko: „Laumės košės“, abriedukų, duonsriubės, dzūkiško grikių pyrago, pagrabinių bandelių, Radvilų virtinių ir kt. Kaip vienas labiausiai lietuvių virtuvę ištyrinėjusių mokslininkų prof. Rimvydas Laužikas sako, labai svarbu yra nupūsti tą bulvių sluoksnį nuo mūsų kulinarinės istorijos. Lietuvių tradicinė virtuvė yra daug daugiau nei bulvių plokštainis.
Nuo gliumzinio iki dzūkiškų bandų
Lietuva, pasak I.Trakimaitės, turi daugiau nei 1000 kulinarinio paveldo patiekalų.
Mažoji Lietuva – nuostabus kraštas prie marių, garsėjantis ne tik žuvimi. Jame I.Trakimaitei teko ragauti gliumzinio – varškės pyrago.
Žemaitijoje, sodyboje „Pas tėvukus“, I.Trakimaitei teko dalyvauti žemaitiško maisto degustacijoje. Viską reikėjo skanauti mediniu šaukštu. Kaip juo nusilupti bulvę? Paaiškėjo, kad viskas įmanoma.
„Ten pirmą kartą paragavau gero tikro žemaitiško kastinio, cibulynės, apie kurią iki tol buvau skeptiškos nuomonės. Tai rytinė sriuba su silke ir svogūnais, skirta pagirioms“, – įspūdžiais dalijosi gastronominio turizmo ekspertė.
Suvalkijos, anot jos, išskirtinis patiekalas – krosnyje kepama mėsa prikimšta didžiulė kopūsto galva.
„Išplėstinis balandėlis“, – pajuokavo V.Radzevičius.
Dzūkijoje gaminamas unikalus patiekalas – dzūkiškos bandos. Tai tarkuotos bulvės, kurios dedamos ant kopūsto lapo ir kišamos į krosnį. Valgomos bandos su baravykų padažu.
Aukštaitija visiems labiausiai siejasi su virtiniais, įvairiausiais miltiniais patiekalais. Tačiau didžiausią įspūdį I.Trakimaitei iš šio regiono paliko žuvienė, kuri visiškai kitokia nei pamaryje.
„Pirmą kartą paragavau jos prieš 10 metų, kai dirbau Londone. Mano darbas tuomet buvo Jungtinės Karalystės žurnalistus vežti į Lietuvą. Aukštaitijoje mums virė šią žuvienę. Pirmiausiai puoliau į paniką, nes pamačiau, kad ji bus verdama iš ežero vandens. Britai pagalvos, kad mes laukiniai. Pylė į žuvienę degtinės, maišė su nuodėguliu. Tobuliausia žuvienė. Britų žurnalistams tai paliko didžiulį įspūdį“, – pasakojo I.Trakimaitė.
Bebras – žuvis?
V.Radzevičiui didžiulį įspūdį paliko prieš trejus metus ragauti ant medinių vytelių kepti žiobriai.
„O dar bebro uodega... Tikras delikatesas. Klausiau mokslininkų, kaip gimė šis skanėstas, tačiau jie legendos negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti. Pasakojama, kad kai vienuolynuose laikydavosi pasninko, o tų pasninko dienų Lietuvoje per metus būdavo daugiau kaip 150, vienuoliai sugalvojo, kad bebras yra žuvis, juk ant uodegos žvynų yra. Susitvarkydavo taip prieš Dievą reikalus, – šyptelėjo V.Radzevičius. – Beje, Lietuvoje yra vienas neįveikiamas maisto kelias – Biržų krašto alaus kelias. Pats nesu įveikęs. Du vyrai yra pasiekę 12 stotelę. Net NATO kariai krinta trečiojoje ar ketvirtojoje“.
Vytarui prakalbus apie alų, ekspertė priminė, kad egzistuoja Lietuvoje ir alaus vonios: maudaisi aluje ir ragauji šalto alaus iš vietinės daryklos.
Vienuoliai sugalvojo, kad bebras yra žuvis, juk ant uodegos žvynų yra
„Šį pavasarį apie tokias vonias gastroturizmo forume užsiminiau Belgijos ministrui. O juk Belgija – alaus kraštas. Tai jis išpūtė akis. Negirdėjęs, – nusijuokė I.Trakimaitė. – Man didžiausią įspūdį paliko pieno kelias Žemaitijoje. Taip pat ir žuvies kelias. Plauki keturiais skirtingais vandenimis ir ragauji skirtingais būdais paruoštos žuvies“.
Lietuvoje siūloma ir įvairiausių degustacijų. Štai Biržų pilyje vykdomos programos metu galima paragauti prezidentės pyrago. Daliai Grybauskaitei taip patiko šis pyragas, kad jį nuspręsta pavadinti jos garbei. Plaukiojant Rubikių ežere vykdoma vyno degustacija.
Anot ekspertės, lietuviai pamėgę vyno gamybą. Ir iš ko tik jie negamina jo – net iš bulvių ar burokėlių. Lietuvoje galima paskanauti ir įvairiausių, pvz., pagamintų iš šoninės, spanguolių, jūros dumblių, baravykų, duonos ar su samane, ledų.
O kur dar su maistu susiję unikalūs muziejai: šalia Druskininkų –šakočių, Kaune – stipriųjų alkoholinių gėrimų, Šiauliuose – šokolado.
„Ar žinojote, kad šokoladas iki praėjusio amžiaus pradžios buvo tik skystas – kaip gėrimas. Nebuvo kieto jo varianto. Netgi buvo specialūs puodeliai, kurie geriant uždengdavo ūsus, kad jų neišsitepliotum šokoladu“, – šyptelėjo I.Trakimaitė.
Daugiau obelų rūšių nei Ispanijoje apelsinmedžių
Maistas, anot I.Trakimaitės, yra unikali kalba, galinti papasakoti apie vietos tradicijas, žmonių gyvenimo būdą.
„Vadinamieji foodies atsirado 2000 metais, kai maisto ragavimas tapo pagrindiniu keliavimo tikslu. Be to, maisto nuotraukas myli socialiniai tinklai“, – patikino ji.
O kaip Lietuvos tradiciniai patiekalai atrodo pasaulyje? Ekspertė įsitikinusi, kad mes turime visko, ko reikia, norint pritraukti užsienio foodies į Lietuvą.
„Ar žinote, kad mes turime daugiau obelų rūšių nei Ispanijoje yra apelsinmedžių? Ar kad mūsų šalyje gyvena laimingiausios pasaulyje bitės? Daugelyje sodybų vyksta medaus degustacijos. Plungėje galima išbandyti ir apiterapiją – atsiguli tinkle, o aplink tave dūzgia bitės. Jos sukuria vibraciją, analogišką mūsų sveikų ląstelių kuriamai vibracijai.
Beje, lietuviško alaus DNR yra unikalus ir neturi atitikmens. Esame vieninteliai pasaulyje, kurie gamina saldaus pieno sūrį. Turime geriamą duoną – girą. Galima užsisakyti vakarienę rugių lauke ar oro balione. Tai skraidantis restoranas, kuriame telpa 16 žmonių. Rusnėje galima patirti ir „pietus po paklode“. Maistą degustuoji galvą užsiklojęs paklode, – turi atspėti, ką valgai.
Atgimsta pas mus ir didikų maisto tradicijos. Tai silkių paštetas, žvėrienos patiekalai, juodos žuvies spurgos, baravykų ledai bei kt. O kur dar unikalus lietuviškas desertas – agurkai su medumi. Maisto kritikai, užsienio žurnalistai tai labai vertina. Kai kurie šefai stebisi, kaip patys nesugalvojo tokio derinio“, – mūsų šalies išskirtinumą pristatė I.Trakimaitė.
V.Radzevičius prisipažino, kad vienas keisčiausių patiekalų, kokius jam teko ragauti, tai Švėkšnoje ruošiamas karpis, įdarytas žirniais, spirgais ir svogūnais.
Instagramiškiausi užsieniečiams – šaltibarščiai
Vis dėlto topų topas I.Trakimaitei – šaltibarščiai.
„Nemačiau nė vieno užsienio turisto, kuriam jie nesukeltų nuostabos. Pirmiausiai klausia: ar tai yra natūralu? Užsienio žurnalistai šaltibarščius net pristato kaip radioaktyvios spalvos sriubą. Šią vasarą priėmėme žurnalistus, kurie maisto tema rašo didžiausiems pasaulio leidiniams. Tai jie šaltibarščius pavadino instagramiškiausia sriuba pasaulyje“, – džiaugėsi I.Trakimaitė.
V.Razdevičius papasakojo, kaip kartą su Martynu Starkumi gamino šaltibarščius JAV paplūdimyje. Parduotuvėje jie rado visus ingredientus, kurių reikėjo. Jų gamybos procesą stebėjo bronziniais kūnais įdegę amerikiečiai. Vienas išdrįso prieiti ir paragauti. Verdiktas: geros salotos, tik kiek per daug padažo ant jų.
„Šaltibarščiai atsirado XV a. pabaigoje. Juos gamino Radvilos savo dvaruose. Buvo skaninami šaltibarščiai vėžių uodegėlėmis, žvėriena ar žuvimi. Vaišindami svečius juokaudavo, kad nespėjo sriubos pašildyti. Kartą buvome paleidę Romoje kelis tramvajus, papuoštus šaltibarščių nuotrauka. Sulaukėme didžiulio susidomėjimo. Rašė visi Italijos leidiniai“, – šyptelėjo I.Trakimaitė.
Daug patiekalų, anot jos, gimė Lietuvoje ir vėliau išpopuliarėjo kitose šalyse. Pvz., beigeliai. Šiuo metu jie itin populiarūs Niujorke, Londone.
Žemėlapyje – 24 įdomūs patiekalai
Norint paskatinti lietuvius keliauti po Lietuvos regionus, neseniai pristatytas GASTROliavimo po Lietuvą žemėlapis. Jame – 24 įdomūs patiekalai, tokie kaip „Meškos šūduks“ Šilalės krašte. Jis gaminamas iš kanapių, duonos minkštimo ir smulkiai pjaustytų obuolių. Ruošiamas „Meškos šūduks“ Kūčių stalui.
Tame pačiame žemėlapyje ir vietos, kuriose galima paragauti mėlynių giros, kibinų su sraigiena, penkias dienas aluje brandinto kumpio, gintaro arbatos, kvadratinių cepelinų su morkomis, stručių ir fazanų kiaušinių kiaušinienės, cepelinų su grikiais, saldainių su alumi, ledų su dilgėlėmis, „vereščiako“ (duonos inde patiekami dešros griežinėliai su grikiais tirštame svogūnų padaže) ir alaus sriubos, varškės sūrio su šienu, kiaulpienių šaknų kavos, vėžių uodegėlių sriubos, grikių blynų su lepeškomis, agurkų džemo, pieno šampano, fazanų suktinukų, virtinių su šamu, kukuliukų su medaus kisieliumi, garšvų sklindžių su ančių kiaušiniais, rūkytos šoninės kresnų šokolade, baltų šaltibarščių su kanapių sėklomis ir grafo Tiškevičiaus apelsinų sriubos.
„Zyplių dvaro restorane galima paskanauti ir karvelio, užkepto druskos apvalkale“, – sąrašą papildė V.Radzevičius.
GASTROliavimo gide pateikiamas ir Lietuvoje vykstančių maisto festivalių sąrašas.
