Beje, ant knygos viršelio ir jos viduje vinguriuoja gražus raidžių šriftas. Dailininkė Rasa Špokauskaitė atkūrė M.K.Čiurlionio rašyseną, o N.Marcinkevičienė lankėsi tuose kraštuose, kur gyveno šis menininkas. Ji įsitikinusi, kad knygoje įamžino ir kokį nors Čiurlionio mamos ruoštą patiekalą iš laukinių augalų.
„Nijolė tą kultūrą perėmė iš savo šeimos, ją turi savyje iš prigimties. Ji gimė Varėnos rajone, gyveno kaime. Tad puikiai žino, kaip tuomet žmonės gyveno, kaip maitinosi, ką veikė. Nijolė yra puiki tautosakinės medžiagos rinkėja, ji apkeliavo visą Lietuvą. Atranda žmones, su kuriais susišneka. Daugelis mūsų, šiuolaikinių žmonių, nesugebėtų su jais susikalbėti. Ji gyvas tos tradicijos ir terpės žmogus, todėl žmonės mielai su ja šneka. O mums didžiulė laimė, kad ji geba tas žinias sudėti į knygas“, – pristatyme kalbėjo Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja, Etninės kultūros skyriaus vedėja Vida Šatkauskienė.
Man labai norėjosi sužinoti, ką senovės lietuviai laikė sveiku maistu, ką skynė, ką dėjo į puodą.
Paklausta, kaip gimė mintis rašyti tokia tema, etnologė N.Marcinkevičienė sako, jog priežastis buvo labai pragmatiška – tautinio produkto ženklo sertifikavimo teikėjams reikėjo išsiaiškinti, ar tikrai tam tikri patiekalai yra tradiciniai. „Yra visokios žolės, vaistažolės, reikėjo išsiaiškinti, ar jos naudotos senovės lietuvių. Tad aš pradėjau domėtis, pasidarė įdomu. Kaip sakė viena mano kalbinta moteris „piemenaudami visko iškaštavojom“, ir man teko piemenauti. Tie žmonės tikrai prisimena, tik reikia laiko su jais pasikalbėti, juos visus apvažiuoti. Patys nustebsime, kiek įdomių augalų lietuviai naudojo maistui ir buityje. Man labai norėjosi sužinoti, ką senovės lietuviai laikė sveiku maistu, ką skynė, ką dėjo į puodą“, – sakė knygos autorė.
N.Marcinkevičienė apgailestauja, kad knygoje aprašė gal tik penktadalį visų augalų, kuriuos lietuviai naudojo tradicinėje virtuvėje. Ji sako iš pradžių maniusi, kad žoles moterys dažniau kulinarijoje naudojo vargingoje Dzūkijoje, tačiau pasirodo, kad aktyviai tai daryta ir kituose Lietuvos regionuose, tiesa, labiau iš smalsumo, ypač plačiai kai kur naudoti laukiniai prieskoniai.
Vaikystės skoniai
Nemaža dalis knygoje aprašytų augalų, Lietuvos nacionalinio kultūros centro specialisčių teigimu, tikrai nėra naudojami šiuolaikinėje virtuvėje, nors galėtų, nes daugelis atitinka aukštus sveikai mitybai ir maisto funkcionalumui keliamus reikalavimus. Juk daug kas šiais laikais atsisako gyvulinio maisto, o ši knygą tampa atviru laišku-receptų knyga, iš kurios bus galima semtis įkvėpimo įvairiems patiekalams.
N.Marcinkevičienė įsitikinusi, kad būtent vaikystėje išbandomi visi augalai, nes tada yra be galo didelis smalsumas, noras pažinti, o Nijolės vaikystėje ragauti augalus vertė ir labai didelis vargas.
Labai anksti pradėjau piemenauti, gal 7 metų. Kiekviena žemuogė, laukinė avietė, laukinis serbentas – tai buvo toks džiaugsmas!
„Alkana vaikystė privertė. Tikrai, dabar kai pagalvoju, tai niekas taip vargingai negyveno, kaip aš gyvenau. Nebuvo sodo pas mus, mano, kaip vaiko, svajonė buvo sėdėti po medžiu ir pjaustyti obuolius obuolienei, man čia buvo viršūnė, kad galima turėti tiek obuolių, jog net galėtum išsivirti obuolienę... Tada tikras stebuklas buvo laukinės obels peršalęs obuoliukas, dabar vaikai nesuprastų. Paprastai kalbant, tai buvo vitaminų trūkumas, – karčiai šyptelėjo knygos sudarytoja. – Ragavau žliūgę, rūgštynės ne tik lapus, bet ir sėklų, kurios gražios, raudonos, vaiko akiai patrauklios. Su visu tuo susidūriau. Rašiau, ką žmonės sakė, nors ir mano pačios patirtis nemaža. Juk kokie vaikystėje žaidimai būdavo – sudedi lauko augalus, šaltinio vandeniu užpili ir valgai, tai čia būdavo balius vaikų. Labai anksti pradėjau piemenauti, gal 7 metų. Kiekviena žemuogė, laukinė avietė, laukinis serbentas – tai buvo toks džiaugsmas!“
N.Marcinkevičienė knygoje aprašo mažųjų piemenukų gardumyną – liepų žiedai, sumaišyti su varške pagardinant viską kiškio kopūstų lapeliais.
Vargo duona
Klestinti šių dienų visuomenė sunkiai suvokia, kokia buvo pokario laikų žmonių kasdienybė. N.Marcinkevičienė naujoje knygoje pateikia ne vieną tų laikų „duonos“ receptą. Išlikę liudijimai, iš ko nepritekliaus metais žmonės kepdavo duoną, verčia ne tik užjausti, bet ir žavėtis, nes tie receptai byloja apie didelį išradingumą, paprastą išmintį, kūrybiškumą, turtingą žmogaus dvasią.
„Pati nustebau, kad į duoną dėta visko, net medžio pjuvenų. Tą dažniausiai žmonės mini, aš jau nekalbu apie pušies žievę: požievę nuskusdavo, džiovindavo, maldavo ir dėdavo. Viskas buvo dedama į duoną. Tik vėliau sužinojau ir knygoje to neaprašiau, kad labai dažnai į duoną būdavo dedamos gudobelės. Visgi pati tikriausia buvo ruginė duona, kuri yra iš grynų rugių, o jeigu dėta, kaip suvalkiečiai sako, kručkų, runkelių ar bulvių, tai jau ta duona nėra pati tikroji“, – pasakojo etnologė.
Vargo duona buvo vadinta ta, kuri kepta tik iš laukinių augalų. Balandos, viržiai, rūgštynių sėklos, net smulkiųjų takažolių sėklos buvo malamos ir naudojamos jai kepti. „Stebuklas, kad sauja rugių tuomet pateisindavo tam kepiniui suteikiamos duonos vardą. Kartais ji būdavo kaip košė, sakė, kad išimdavo kepalą iš pečiaus, kaip ir cielas, bet ant stalo negali dėt, nes jis tuoj pat išbyra, bet vis tiek duona, nes sauja rugių įdėta“, – kalbėjo knygos autorė.
„Rūgštyniniai“ ir „škliumpiniai“
Paklausta, koks augalas jai yra brangiausias, N.Marcinkevičienė visus užbūrė ir prajuokino vaikystės prisiminimais: „Laukinės rūgštynės, čia jau buvo mano augalų augalas. Nuo ankstyvo pavasario, kai jos prasikala iš tos sausos, pilkos žemės, jos būdavo kiekvieną rytą. Nuo balandžio iki Joninių virdavom rūgštynių sriubą. Kopūstai jau būdavo baigęsi, žirnių nepasisėsi – arų tarybiniais laikais davė tik 60, o rugių ir bulvių reikėjo kiaulėms bei paršiukams. Mano kaime, kitoj upės pusėj, žmonės buvo išsiskirstę į vienkiemius, mes juos vadinome turtuoliais. Jie turėjo daržus. O jie mus „rūgštyniniais“ vadindavo, nes mes tas rūgštynes išrinkdavome, kur tik rasdavom. Mes juos vadindavome „škliumpiniais“, nes mes nuo ankstyvo pavasario basi, o jie su škliumpėm (klumpėm) ir vasarą. Būdavo ir karai tarp vaikų dėl rūgštynių rinkimo teritorijos, nueidavome po kelis kilometrus rinkdami rūgštynes. Taip mes maitindavomės. Rūgštynės – tai visa mano kultūra.“
Etnologė atkreipė dėmesį į faktą, kad pastaruoju metu iš pasaulyje žinomų 350 000 žydinčių augalų rūšių žmonės maistui ir kitoms reikmėms naudoja tik apie 3000 rūšių. Arti gamtos negyvenantis žmogus sunkiai gali įsivaizduoti, kad didžioji varnalėša, krūminis builis, balinis ajeras, paprastasis kietis – tai augalai, kuriuos galima naudoti maistui. N.Marcinkevičienė apgailestavo, kad daržų kultūrinimas, nuolatinis vadinamųjų piktžolių naikinimas privedė prie to, kad dalies senovės lietuvių naudotų augalų kai kuriose sodybose jau ir nepamatysi.
