Man labai patiko šefo Jaroslavo Artiuko modernios nacionalinės virtuvės interpretacija – vietiniais ingredientais atnaujinti gerai žinomi tradiciniai patiekalai nepraranda savo autentiškumo, bet suskamba naujai. Tai vienas iš tų nenugludintų restoranų – unikalus ir savitas – tokio antro nėra.
Nėra jokių standartinių stalų, kėdžių, indų ir, kas svarbiausia, maisto. Ką įdomaus galima pagaminti iš vietinių ingredientų ir kaip pateikti tradicinius ukrainietiškus patiekalus? Daugelis šefų Lietuvoje yra modernios lietuviškos virtuvės identiteto paieškose ir jo kūrime –restoranas „Sweet Root“ naudoja tik lietuviškus ingredientus ir kuria naujus patiekalus iš jų, restoranas „Ertlio namas“ skirtas istorinei lietuviškai virtuvei, kurios patiekalai mums nėra pažįstami, bet yra autentiški, restoranai „14Horses“ ir „Nineteen18“ pradžioje kalbėjo apie Nordic cuisine Baltijos šalyse, o, paskutinėmis žiniomis, susikoncentravo į 2 Lietuvos regionus, bet tik dalis naudojamų ingredientų yra lietuviški, restoranas „Džiaugsmas“ naudoja lietuviškus ingredientus, bet visi patiekalai yra kuriami naujai.
Panašiausias į tai, ką radome „Kanapa“ restorane, yra šefo Gerdvilo Žalio perdarytas „Stiklių aludės“ meniu, bet pačiame restorane nuotaika ir atmosfera yra visiškai kitokia. „Stiklių aludės“ aplinka yra iš ankstesnių laikų, o „Kanapoje“ – jauki ir moderni.
„Kanapa“ nebijo imti labai tradicinių patiekalų ir su vietiniais ingredientais, moderniomis technikomis bei idėjomis juos atnaujinti, tiesa, neprarandant paties patiekalo identiteto. Drąsus, bet labai pasiteisinęs sprendimas, kuris yra puikiai atliktas. Iš vienos pusės, vietinių ingredientų pasirinkimas yra daug platesnis turint Juodąją jūrą, iš kitos pusės – patiekalams, kurie mus labai nustebino, pagaminti reikalingus ingredientus galima rasti ir Lietuvoje.
„Kanapa“ restoranas įsikūręs legendinėje Kijevo vietoje, išlikusiame XIX a. mediniame pastate su akmenine sale. Restorano pagrindinė erdvė tikrai įspūdinga ir erdvi, su milžinišku šviestuvu per vidurį ir kelių medžių kamienais, kurių šakos žaliuoja lauke. Kitos erdvės rikiuojasi aplink ją pirmame ir antrame aukštuose.
Jausmas restorane labai geras, atrodo, kad atėjai pas kažką į namus ir tas neformalumas labai jaukus. Po pirmos vakarienės jausmas buvo toks geras, kad kitą dieną pietums nuėję į labai standartinį restoraną, kuris buvo šalia mūsų tos dienos vakarienės restorano, mes į jį užsukome, apsižvalgėme ir nusprendėme grįžti į „Kanapą“ vakarienės antrą vakarą iš eilės. Įdomūs, drąsūs deriniai, kuriuos sukūrė talentingas šefas Jaroslavas Artiukas nustebino ir privertė sugrįžti, nes norėjosi patirti tai dar kartą ir paragauti dar daugiau.
Restorano meniu vidutinio dydžio, pirmam vakarui pasirinkome degustacinį meniu, kurio neleido dalintis dviese per pusę, todėl papildomai dar pasirinkome karštą patiekalą.
Degustacinis meniu susideda iš 5 patiekalų.
Pirmasis užkandis – lydekos ikrai Odesos stiliumi. Svogūnų laiškais skaninta duonos kempinė, kuri atstoja duoną, sviestas su dilgėlėmis ir nuostabūs sūdyti lydekos ikrai. Puikiai pažįstamas ir lietuviams užkandis, kuris yra labai paprastas, bet kokybiški ingredientai jį paverčia ypatingu. Tai yra tas užkandis, apie kurį aš vis dar svajoju.
Antrasis užkandis – kiškio ir fazano šaltiena su krienais. Patiko konsistencija ir drebučių bei mėsos santykis. Krienai prie šaltienos, man privalomi, buvo pakankamai švelnūs ir patį užkandį ne tik papuošė, bet tai ir padarė žaismingai.
Sriuba – ukrainietiški barščiai su kiaulės ausimis, slyvomis, rūkytomis kriaušėmis ir virtinukais. Oho! Barščiai yra barščiai. Tai, kad ne! Saldžiarūgščiai su maloniu dūmo skoniu. Tiek daug skonio, tekstūrų ir gylio.
Pirmas karštas patiekalas – koldūnai su starkiu ir rūkytais lašiniais. Juoda virtinukų spalva iš sepijos rašalo. Labai patiko tešlos plonumas ir visiškas nedominavimas. Įdaras buvo skonių bomba – dūmas, žuvis ir lašiniai – kažkas nerealaus. Atrodo, tirpsta burnoje.
Antras karštas patiekalas – Kijevo kotletas. Aš turbūt nemėgstu šio kotleto, labai retai jį valgau ir tai nėra tai, ko aš užsimanyčiau. Iš visų kotletų aš labiau mėgstu „Astros“ kotletus, ruoštus mamos. Man ta Kijevo kotleto plutelė niekada nepatiko. Pati vištiena buvo sultinga, kauliukas irgi buvo kaip ir turi būti, sviesto tekėjimo kaip įprasta Lietuvoje, nebuvo.
Taip pat rinkomės nukaulintą karpį su saldžiais svogūnais, keptomis morkomis, burokėliu ir ridikėliais. Čia buvo dar vienas džiaugsmas gomuriui. Nėra lengva gerai paruošti karpį, bet aš jį mėgstu, todėl ir pabandėm ir kaip gerai, kad tai padarėm. Maloniai jautėsi ir riebumas, ir lengvas apskrudimas, kas labai gerai derėjo su saldžiais svogūnais ir keptomis daržovėmis.
Desertui – lašinių putėsis su slyvomis ir riešutais, padengtas šokoladu. Nedidelis gabalėlis – aš jame tikėjausi daugiau lašinių skonio, nes labiausiai dominavo slyvos. Jautėsi kreminė lašinių tekstūra. Įdomu buvo paragauti tokio neįprasto derinio.
Antrą vakarą rinkomės kitus patiekalus, nes norėjome išbandyti dar daugiau kitų derinių ir skonių.
Užkandis – pomidorų salotos su sūrio pudra, raudonuoju svogūnu ir kukūruzų aliejumi. Raudonas svogūnas šiek tiek pamarinuotas. Sūrio pudra daroma sumalus stipriai atšaldytą brinzos sūrį ir šis sprendimas užkandžiui suteikia naujos, neįprastos tekstūros. Paprasta, bet tuo pačiu labai gerai išpildyta.
Sriuba – okroška, šalta sriuba su kefyru, agurkais ir virtu jaučio liežuviu. Kaip čia tobulai tinka virtas jaučio liežuvis, kuris supjaustytas tokiais pačiais pailgais ir siaurais šiaudeliais, kaip ir agurkas. Karštą vasaros dieną – labai gera alternatyva šaltibarčiams.
Keptos veršiuko smegenėlės kiaušinio padaže su lydekos ikrais ir saldžiais kukurūzais. Aš nesu didelė gerbėja tokio tipo patiekalų, bet kartais noras paragauti nugali baimę. Tačiau valgant man buvo sunku atsiriboti nuo minties, ką aš valgau. Nedideli paniruoti aliejuje virti kamuoliukai buvo traškūs, kiaušinio padažas pridėjo kremiškumo, o kukurūzai – saldumo.
Kepta starkio filė su moliuskų ir vėžių uodegėlių padažu. Žuvis iškepta idealiai – neperkepta ir sultinga. Kreminis padažas dar pridėjo žuviškumo. Naudojamo moliusko tekstūra yra šiek tiek panaši į sraigę ir tai labai patiko, nes iš pradžių pagalvojau, kad ten grybas, buvo ką pakramtyti ir tai labai gerai konstrastavo su starkio tekstūros lengvumu.
Desertui – koldūnai su vyšniomis. Ir vėl tas pats – tešla yra tik kaip vyšnių laikiklis, bet skonyje jos tiek mažai. Nuostabus desertas!
Ir kitam desertui – pavlova su geltonųjų aviečių kompotu ir citrininiu kremu su aguonomis. Užsisakius padavėjas sako: „Patikrinsiu, ar dar turime.“ Tai patikrinti galėjo atidžiau ir nenešti man to paskutinio likusio deserto, nes morengas buvo jau nevalgomas. Bet pati deserto idėja atrodo įspūdingai – kiaušinis, sėdintis lizde. Pradaužus kiaušinį išteka kompotas, kurio viduje randi „trynį“ – citrininio kremo rutuliuką.
Abi vakarienės buvo fantastiškos, išėjome patyrę ne tik ypač smagų gastronominį nuotykį, bet labai gerai praleidę laiką, nes jauki pati erdvė, puikus aptarnavimas ir smagi susirinkusi publika. Jeigu vėl važiuočiau į Kijevą, tikrai vieną vakarą norėčiau praleisti „Kanapoje“.
Tik pridėsiu, kad restoranas 2016 metais buvo tituluotas kaip geriausias ukrainietiškas restoranas ir yra pelnęs tikrai ne vieną apdovanojimą, bet esmė yra ta, kad tai restoranas, kuris labai nustebino ir supažindino su ukrainietiška virtuve moderniai ir kūrybiškai, išlaikant pagarbą tradiciniams patiekalams.
Patirtis „Kanapa“ restorane dar kartą patvirtino, kad geriausia mes jau turime, tik reikia suprasti, ką su tuo daryti.
Mes ilgus metus Lietuvoje restoranuose bėgome nuo cepelinų, šaltibarščių ar šaltanosių – norėjosi visko naujo, visko kitaip, kažkada net „Maximos“ supjaustyta mišrainė būdavo geresnė nei naminė.
Patirtis „Kanapa“ restorane dar kartą patvirtino, kad geriausia mes jau turime, tik reikia suprasti, ką su tuo daryti. Nereikia kurti naujos modernios lietuviškos virtuvės, ją reikia atrasti mamų ir močiučių virtuvėse ir pripažinti, kad tai yra mūsų nacionalinė virtuvė, kurią galima atnaujinti ir pritaikyti šiuolaikiniam žmogui ir ji bus įdomi ne tik lietuviams, bet ir pasauliui.