„Yra archeologinių duomenų, kad taip mėsa buvo kepama Skandinavijos šalyse, tikėtina, – ir Lietuvoje. Apie šį metodą yra rašęs istorikas dr. Rimvydas Laužikas medžiotojų žurnale. Taigi, artėjant gausiam giminės susirinkimui protėvių sodyboje, nusprendėme išbandyti, nes visiems – tai ir atrakcija, kažkas nematyto, ir, kiek teko girdėti, turėtų būti skanu“, – dalinasi 15min skaitytojas Benas.
Nusprendėme kepti trijų rūšių mėsą, po tris kilogramus avienos, jautienos ir kiaulienos, kurią padalinome mažesniais, maždaug 0,5-1 kg dydžio gabalais.
Visa mėsa marinavosi apie 12 valandų.
Mėsą marinavome skirtingai. Kiaulieną ir jautieną įtrynėme pipirais, česnakais, kitais prieskoniais, avienai panaudojome „Provanso“ prieskonių mišinį. Kiaulienos marinatui - sausą raudoną vyną, jautienai – greifrutų sultis ir skilteles. Atskirą gabalą avienos gausiau įtrynėme česnakais. Visa mėsa marinavosi apie 12 valandų.
Anksti ryte iškasėme 1 m ilgio, 50 cm pločio ir 1 m gylio duobę, pusę jos užvertėme lauko akmenimis (dėmesio - kalkakmenis netinka!) ir virš jų sukūrėme laužą. Jį kūrenome apie 3 valandas. Per tą laiką kūdroje prisirovėme ajerų, paraškėme klevo ir serbento lapų, prisiskynėme krienų.
Pirmas force majeure!
Sodyba – smėlingoje vietovėje. Iš pradžių – tai patiko, nes lengva kasti, tačiau užkūrus laužą, kaitra džiovino smėlį ir jis po truputį pradėjo iš kraštų byrėti į duobę.Kol laužas degė, duobė padidėjo maždaug dvigubai, tad juodžemis ar priemolis būtų buvęs daug patogiau.
Antras netikėtumas
Nei sodyboje nei aplink ją niekur neradom varnalėšų. Kitokių augalų dideliais lapais Lietuvoje beveik nėra, o smėlynuose, pasirodo, varnalėšos nėra labai išplitę, tad teko improvizuoti – gausiai priskinti ajerų ir krienų.
Augmenijos patale
Sudegus laužui iš duobės išsėmėme žarijas ir pelenus, ant įkaitusių akmenų gausiai priklojome ajerų, krienų bei kt. lapų.
Išmarinuotą mėsą nusausinome, padruskinome, aptepėme medumi ir suklojome per vidurį ant augmenijos pakloto. Ant viršaus vėl gausiai priklojome tų pačių ajerų, krienų, klevų ir serbentų lapų, kad nepribyrėtų smėlio. Ne pagal istorinį receptą, dėl visa ko mėsą žolėse pridengėme skepeta. Ją apdėjome iškastos velėnos gabalais, tarpus ir viršų užpildami likusiu smėliu.
Tas pats procesas, tik atvirkščiai
Maždaug po 2-3 valandų procesas pajudėjo atvirkštine tvarka. Duobę atkasėme, nukėlėme velėną, nuėmėme lapus. Smėlio nepribyrėjo! Mėsa atrodė skaniai, tačiau jos kvapą stipriai permušė sušutusių ajerų kvapas. Ne bėda – jų į stalą nepatiekėm.
Kritikai irgi šveitė
Mėsą sudėjome ant padėklų ir pristatėme į vaišių stalą. Per tą laiką talkininkų komanda išvirė bulvių, ryžių, gausiai pasirūpino šviežiomis daržovėmis.
Mėsa buvo puikiai iškepusi arba išsitroškinusi, minkšta ir sultinga, skirtingų skonių tiek dėl sudėties, tiek dėl marinavimo būdo. Iki vėlyvos nakties buvo visa suvalgyta, neatsispyrė jai ir jaunieji patiekalo kritikai.
Antros dienos force majeure
Antrasis force majeure ištiko kitą dieną. Jau skanaudami mėsą atkreipėme dėmesį, kad tarp mėsos neradom avienos skonio. Kokia buvo nuostaba pora jos gabalų rasti vis dar besimarinuojančių, ieškant visų tiems tikslams panaudotų indų. Iškepėm ją orkaitėje šiuolaikiniu būdu. Nors irgi buvo skani ir sultinga, tačiau archainiam ruošimo būdui niuansais neprilygo! Tad siūlom išmėginti!
Reziumė
Kaip sumanyta, girdėta, skaityta, taip ir pagaminta. Viskas pasitvirtino. Improvizacijos į vieną ar kitą pusę patiekalų nesugadintų. Tačiau, kitą kartą kepant mėsą duobėje smėlynuose, kraštus tvirtintume molinėmis plytomis arba akmenimis.
Improvizacijos į vieną ar kitą pusę patiekalų nesugadintų.
Klausimas dėl varnalėšų? Jei iš kito Lietuvos krašto jų nieks nepristatytų, susukimui panaudotume drobės gabalą. Degimo procesas užkasus duobę nevyksta, drobė nesudega.
Per gausus ajerų naudojamas nepasitvirtino. Mėsa ne tiek kepė, kiek troškinosi ne savo, o ajerų sultyse – tai nepakenkė, bet tikėjomės šiek tiek kitokio, labiau keptos, nei troškintos mėsos varianto.
Desertui – garinė pirtelė
Visas procesas, be mėsos marinavimo, truko gerą pusdienį. Tokiam patiekalui gaminti reikia laiko, tačiau jei kompanija didesnė – visiems būna papildoma atrakcija stebėti procesą.
Be abejo, svarbiausia – skanu ir nekasdieniška. Manau, kiekvienas tokį kepimo būdą išbandęs gaus šiek tiek skirtingą, tačiau visada išvaizdų ir skanų rezultatą. Pakaks vadovautis sveiku protu, kad patiekalas pavyktų. Tarkime, jei akmenys dideli, teks juos kaitinti ilgiau, jei mėsos mažiau, pakaks mažesnės duobės ir pan.
Šio atveju panaudoti akmenys buvo stambūs, tad vakare dar laisvai buvo galima virš jų organizuoti improvizuotą garinę pirtelę.
Svarbu!
Jei duobės iš karto neužkasate, ketinate ją panaudoti kitam kartui, kompanijoje yra mažų vaikų, apdairu nakčiai ją uždengti. Akmenys ilgai išlaiko karštį, tad ryte surasti artimojo kepsnį būtų ne tik skandalinga, bet ir tragiška.
Šventėse gamtoje būkime humaniški, skoningi ir išradingi!
Kviečiame ir jus dalyvauti konkurse – galite laimėti mėsos visam draugų vakarėliui!
