Pasak Artūro Rakausko, didikų gastronomines tradicijas puoselėjančio Zyplių dvaro virtuvės restorano „Kuchmistrai“ kuchmistro, J.R.R. Tolkienas savo garsiosiose knygose „Žiedų valdovas“ ir „Hobitas“ plačiai aprašo ne tik mažųjų herojų žygius, bet ir tai, kas puikavosi ant jų stalo, kokius gastronominius papročius ir tradicijas jie puoselėjo. Pranešime žiniasklaidai cituojamas virtuvės šefas atskleidžia, jog knygose minimi patiekalai – tai daugiausia britų virtuvės interpretacijos.
-
Restorano „Kuchmistrai“ įkūrėjas Arūnas Tarnauskas: „Ne tik Vilniuje reikia gerų restoranų“
-
Savaitgalio pietums – lietuviškas patiekalas: nuo virtinukų iki kugelio
-
Prof. R.Laužikas: Nepriklausomybė laisvės skonio suteikė ir lietuviškai gastronomijai
-
Vilniaus 700-ojo jubiliejaus proga lauks dar 3 progos ragauti istorinių patiekalų
„Nors hobitų pasaulis – autoriaus vaizduotės vaisius, knygose aprašomi patiekalai ar arbatos gėrimo tradicijos turi nemažai panašumų su britų virtuve. Tarp geriausiai atpažįstamų patiekalų galima rasti įvairius kepsnius, triušieną, pyragus su užkeptais troškiniais ir, žinoma, britų itin mėgstamas keptas dešreles“, – pasakoja A.Rakauskas ir priduria, kad kai kurios britų virtuvės tradicijos neaplenkė ir Lietuvos dvarų, ant kurių stalų taip pat buvo galima pamatyti panašių patiekalų, o diena buvo neatsiejama be arbatos gėrimo.
Mūsų dvarininkai taip pat mėgavosi gausa, laikė tai prabangos ženklu ir nepraleisdavo progos pasilepinti sočiais patiekalais.
Kuchmistras pastebi, kad šis gastronominis ryšys paaiškina, kodėl tik knygose egzistuojančių hobitų maistas panašus į Lietuvos didikų, ir atskleidžia daugiau įdomių sutapimų: „Kaip ir šalies dvaruose, taip ir hobitų namuose stalai buvo nukrauti įvairiausiais patiekalais, jie vertino kokybišką, gerai paruoštą maistą ir valgė itin sočiai, daug kartų per dieną. Mūsų dvarininkai taip pat mėgavosi gausa, laikė tai prabangos ženklu ir nepraleisdavo progos pasilepinti sočiais patiekalais, tokiais kaip įvairūs sūriai, Patarškos pyragai, keptos gėlavandenės žuvys, mėsos šmotai, kurių receptai buvo perduodami iš kartos į kartą.“
A.Rakauskas priduria, kad, kaip ir knygose aprašomi hobitai, Lietuvos didikai labai mėgo patiekalus, pagamintus iš savame krašte bei nuosavose lysvėse užaugintų gėrybių: nuo pieno ir mėsos iki daržovių ir žolelių. Tarp jų buvo itin vertinami moliūgai, kurie į Lietuvą atkeliavo dar XVI amžiuje. Jais gardinti įvairūs troškiniai, sriubos ar kiti valgiai. Vieną tokių patiekalų kuchmistras kviečia pasigaminti patiems. Šis istorijos įkvėptas rūkyto moliūgo receptas ne tik sušildys žvarbiais rudens vakarais, bet ir leis trumpam nusikelti į didikų laikus ar mėgstamų knygų herojų pasaulį.
Apvirtas ir parūkytas moliūgas
Ingredientai:
- 1 sviestinis moliūgas;
- kelios rozmarino šakelės;
- tarkuoto kietojo sūrio.
Pastaba: moliūgo rūkymui reikės medžio pjuvenų (alksnio, klevo ar vaismedžių).
Gaminimas:
1. Moliūgą nulupkite, išilgai perpjaukite į keturias dalis ir išimkite sėklas. Moliūgo skilteles dedame į pasūdytą verdantį vandenį ir verdame, kol moliūgas suminkštės, tačiau dar nebus visiškai išviręs. Patikrinti, ar moliūgas išvirė tinkamai, galite jį perdurdami mediniu iešmeliu ar peiliu – moliūgas turi lengvai persidurti, tačiau nelūžti.
2. Į sauso puodo dugną dedame medžio pjuvenas ir kaitiname, kol pradės sklisti dūmai. Tada, ant pjuvenų užklojame maistinę foliją, o ant jos sudedame moliūgus. Puodą uždengiame dangčiu, išjungiame ugnį ir taip paliekame moliūgus 15–20 minučių.
