Mums susėdus Vilniaus gatvėje veikiančioje ledainėje „Gelato Archie“, Artūro pasiteiravau, kodėl pasirinko savo svajonę įgyvendinti būtent Kaune, o ne, tarkim, gimtuosiuose Kaišiadoryse. Jis paaiškino, kad čia daugiau judesio, klientų, galimybių eksperimentuoti.
Tiesa, minties kada su savo gaminiais supažindinti ir kraštiečius jis neatsisako – žada pardavinėti ledus, pavyzdžiui, prie kokio ežero, iš mobilios „virtuvės“.
33-ejų metų Artūras kilęs iš itin didelės šeimos – turi 6 seseris. Vaikystė, kaip jis tikina, nebuvo lengva – mama visuomet turėjo skaičiuoti, kiek ko perka, tad ledais vaišintis tekdavo retai.
Dar būdamas vaikas pašnekovas suvokė, kad žengti į savarankišką gyvenimą teks gerokai anksčiau nei tai daro jo bendraamžiai. Pirmuosius pinigus jis užsidirbo dar būdamas 15 metų – algą mokėjo mokykla, kurioje mokėsi.
„Dėkingas esu už tai, ką tėvai man sugebėjo duoti. Džiaugiuosi, kad dabar jau galiu jiems grąžinti. Būdamas 14 metų didžėjavau mokykloje. Turėjome breiko grupelę. Mokykla įdarbino kaip šokių mokytoją. Išdirbau juo, kol baigiau vidurinę. Gaudavau gal 200 litų, bet kaip paaugliui, užtekdavo“, – paauglystę prisiminė ledainės savininkas.
Baigęs mokyklą Artūras mąstė vesti renginius, su draugu buvo įsigijęs reikiamą aparatūrą, tačiau didesni verslininkai po mažu juos išstūmė iš rinkos.
Pirmuosius pinigus jis užsidirbo dar būdamas 15 metų.
Aukštojo mokslo, nors studijavo net keliuose universitetuose, jis taip ir nebaigė. Galvojo sukti politikos link, bet suvokė, kad tai – ne jam. Vėliau trejus metus dirbo prižiūrėtoju Pravieniškių pataisos namuose.
„Nelinkėčiau niekam ten papulti. Prieš dešimtmetį egzistavo ne tik nuteistųjų, bet ir pareigūnų kastos“, – prisiminė Artūras, pripažinęs, kad savęs paieškos jam išties užtruko ilgiau nei tikėjosi.
Stebina ledų gėlėmis
Kadangi troško pokyčių gyvenime, baigęs darbus įkalinimo įstaigoje, prieš dešimtmetį Artūras išvyko į Angliją. Įsidarbino maitinimo įstaigoje, kurioje tuo metu jau dirbo viena iš seserų. Pradėjo nuo paprasčiausio darbo – plovė indus, maišė prancūziškiems blyneliams tešlą.
„Po metų pasisiūliau kepti blynus“, – šyptelėjo pašnekovas.
Crêpes blynelių paruošimas skiriasi: kepami jie ant specialios keptuvės, prireikia laiko išmokti išformuoti ploną blyną, turi išmanyti ir temperatūrų kaitą. Atidaręs ledainę Kaune, emigracijoje atidirbtą receptą Artūras pritaikė lietuvių skoniui – anglai mėgsta valgyti kur kas saldesnius blynelius, skiriasi ir miltai – Anglijoje jie natūralesni. Netrukus kraštiečiams Artūras žada pasiūlyti ir nesaldžius crêpes – su kumpiu, sūriu, pievagrybiais, lašiša bei citrininiu padažu.
Dienomis buhaltere dirbanti, o vakarais už ledainės prekystalio stojanti kaišiadoriečio mylimoji Kristina tikina, kad tik iš pažiūros atrodo, jog prancūzišką blynelį iškepti – juokų darbas.
Susipažino pora prieš 5-erius metus šokiuose Kaišiadoryse. Trejus metus spėjo kartu pagyventi Anglijoje.
Tačiau grįžkime prie Artūro karjeros vingių. Keletą metų svečioje šalyje kepęs blynelius, jis perėjo dirbti į ledainę, kur išmoko iš skirtingų ledų skonių sukurti gėles – ne tik skanius, bet ir itin fotogeniškus desertus.
Ledų gėles šiuo metu per 20 sekundžių Artūras „išaugina“ ir savoje ledainėje. Tikina, kad niekas kitas Lietuvoje taip ledų nepateikia – tik jis.
„Manau, verta atvežti į Lietuvą tai, ko joje dar nėra. Įsigijęs „gėlę“, gali išragauti net 5 skirtingų skonių mūsų ledus“, – paaiškino Artūras.
Po blyninės ir ledainės jis kurį laiką Anglijoje dar dirbo šefu vietoje, kur buvo gaminami wrap‘ai (suktinukai – liet. k.). Tuomet darbdavys pasiūlė imtis naujo projekto – įkurti spurginę.
„Sunku buvo palikti įmonę, nes gerai su vadovais sutarėme, praleidau joje, vienintelėje, visus 10 metų, tačiau galiausiai suvokiau, kad viską jau moku, reikia judėti tolyn. Tad sudėjau visas žinias, sukauptas Anglijoje, į vieną tašką Lietuvoje.
Kodėl ne suktinukus suku? Nes jų mada atėjo ir išėjo, o ledai niekad iš mados neišeina. Smagu ir žiemą žiūrint filmą juos valgyti. Beje, ledainėje rudenį atsiras ir spurgų, tokių mažyčių, spragėsių dydžio“, – šyptelėjo Artūras.
Kuria su viskuo, ką randa sode
Išvažiuodamas į Angliją Artūras mąstė, kad išvyksta trejiems metams, tačiau užsibuvo trigubai ilgiau. Idėja grįžti į Lietuvą ir kurti čia svajonių verslą jam ir Kristinai kilo karantino metu.
Tikina, kad niekas kitas Lietuvoje taip ledų nepateikia – tik jis.
„Jaučiausi, kad viską, ką galėjau, pasiekiau. Nebebuvo iššūkio. Susipažinau su žmogumi, kuris tiekė ledus. Jo istorija labai įdomi: dirbo BBC redaktoriumi, bet pavargęs viską metė ir ėmė gaminti ledus. Prieš ketverius metus jis pasėjo sėklą mano galvoje. Keletą metų negalvojau apie tai, bet žinojau, kad norėčiau tai daryti. Tuomet atėjo pandemija. Ledų gamybos pasimokiau iš italų Anglijoje. Aišku, dar tobulinsiuosi, nes noriu pradėti gaminti ledų pyragus. Rudenį kūrybai bus daugiau laiko“, – apie lemiamą gyvenimo pokytį papasakojo Artūras.
Į Lietuvą pora grįžo šių metų kovą ir apsistojo Kristinos gimtuosiuose Žiežmariuose. Ledainę, investavę ne vieną ir ne dvi dešimtis tūkstančių eurų, atidarė gegužę.
„Galėjau butą nusipirkti, bet nežinau, ar jis būtų atpirkęs tą mano neišsipildžiusios svajonės liūdesį. Negalvoju, kada viskas atsipirks, svarbu, kad galėčiau išgyventi, dar kokį lietuvį pasamdyti ir jam žinias perduoti. Beje, grįžęs aplankiau visas vietas, kur tiekiami ledai, – konkurencijos šiemet Kaune netrūksta. Kažkokie ledų metai“, – apie rinką prakalbo Artūras.
Idėjų, ką dar įtraukti į meniu, jo galvoje knibždėte knibžda. Kristina mano, kad reiktų atsirinkti, kurias verta įgyvendinti. Į tai pats Artūras sureagavo: „Man atrodo, viską verta išbandyti“.
Paklausti, ar teko susidurti su kokia idėja, kuri nepasiteisino, abu įvardijo agurkų ir medaus skonio ledus. Apie juos, atspindinčius vieną seniausių Lietuvos desertų, klientai atsiliepė dviprasmiškai. Turistai apie tokią kombinaciją nėra girdėję, o ir saldumas ledų ne toks, prie kokio pratę.
„Vieniems žiauriai patiko, o kiti liko nesupratę, kur čia esmė“, – šyptelėjo Kristina.
„Nebeatrodo, kad agurkai su medumi išliko mūsų genuose, – nusijuokė Artūras. – Buvo toks mėnuo, kai bandėme viską, ką turėjome sode – vyšnių, slyvų, agrastų ledus. Dabar siūlysime rabarbarų skonio. Beje, agrastiniai buvo tokie populiarūs! Labai patiko žmonėms. „Išėjo“ per keletą dienų. Gaila, kad agrastų gauti yra sunku.“
Per savaitę ledainėje pasiūloma po vieną ar du naujus ledų skonius. Vieni galiausiai išnyksta, nes dėl ingredientų yra riboto leidimo, kiti užsilieka ilgesniam laikui. Pastovių skonių – kokie 6.
„Man smagu, kai ledainėje vyksta judesys, o aš, pagaminęs šviežius ledus, išnešu paragauti klientams. Įvyksta naujovių degustacija. Šviežių ledų, negavusių „smūginio“ užšaldymo, skonis būna intensyvesnis“, – savo ledainės išskirtinumą perteikė Artūras.
Norėjosi atvežti kokybę
Ledų gamyba užtrunka apie 3 valandas. Bakstelėjęs pirštu į vieną iš gamybos aparatų, Artūras paaiškino, kad tai – 60 litrų talpos pasterizatorius. Į jį supiltas pienas, grietinėlė, ledų bazė kaitinami iki 85 laipsnių. Tuomet staigiai temperatūra žeminama iki 5 laipsnių.
„Naudojam įvairias šimtaprocentines, pavyzdžiui, vanilės, pistacijų pastas iš Italijos. Pastą sumaišome su paruošta baze. Kitas aparatas suka masę, gamina orą ir ledų tekstūrą. Vienu metu galima pagaminti iki 5 litrų. Tuomet viskas perkeliama į smūginį šaldiklį, kuriame temperatūra – minus 40. Po 8-15 minučių ledai perdedami į įprastą šaldiklį“, – procesą nupasakojo pašnekovas.
Artūras sugeba vienu metu ir stovėti už prekystalio, ir ruošti naują saldėsių partiją. Užsukusius smalsius klientus jis dažnai nusiveda į savo 12 kv. m „laboratoriją“, parodo, kaip gaminami ledai, ištraukia jų, naujai pagamintų, padegustuoti. Reakcijos – neįkainojamos. Dažnas, nelaukdamas, kuomet ledai bus iki galo sustingdyti ir paruošti keliauti į vitriną, paprašo įsigyti jų čia ir dabar.
Iš viso ledainėje Artūras praleidžia nuo 8 valandos ryto iki 21 valandos vakaro. Kasdien čia parduodama daugiau nei 100 ledų porcijų.
„Yra tekę užsilikti ledainėje iki 23 valandos, nors dirbame iki 20-tos. Niekada nesakome klientams: „Jau užsidarome“. Jei žmonės sėdi, mes nevarome. Gera patirtis buvo pagyvent užsienyje, pajusti kitokią klientų aptarnavimo kultūrą. Norisi suteikti tą kokybę, kokia yra kitur.
Dažnai Lietuvoje dirba samdyti žmonės, o jie nesupranta, kiek daug kažkam jo verslas reiškia – žvelgia į darbą gana atmestinai, žino savo darbo valandas, tikrai neliks viršvalandžių, nesiryš pakalbinti kliento. O mums abiem patinka su žmonėmis bendrauti, patys dirbame, nenorime dar nieko samdyti. Nenorime kažkam į rankas atiduoti to, ką taip ilgai kūrėme“, – šyptelėjo Kristina.
Pasak Artūro, reikia kurti ryšį su klientais, nes „be šio ryšio, viskas bus be ryšio“.
Keisčiausi ledai, kokius Artūrui kada yra tekę ragauti, – moliūgų su juoduoju šokoladu. Lapkritį ledainės savininkas užsidarys „laboratorijoje“ ir bandys pats kažką gardaus sukurti su šia ryškiaspalve rudens gėrybe.
Vafliai visų babų garbei
Paklaustas, prie kurio skonio ledų kūrybos užtrunka ilgiausiai, Artūras įvardijo citrininius, nes tenka rankomis išspausti citrinų sultis.
„Buvau nustebintas, kad vaikams patinka citrininiai ledai. Patys išsirenka juos. Aš tai paragavęs susiraukiu nuo rūgštelės, o jie – nieko. Vienas žodis – „Tinka“. Dar vaikai mėgsta šokoladinius ir braškinius. Suaugę labiau renkasi pistacijų, mango ir tiramisu.
Iš viso per keletą mėnesių klientams pasiūlėme apie 20 skonių, nuolat prekyboje turime 12. Tiems, kurie ledų valgyti nemėgsta, turime tik vieną patarimą – gerkit juos! Gaminame tirštus pieniškus kokteilius.
Veganams tinkamų ledų – koks 40 proc. Sorbetai gaminami su vandeniu, tačiau ir jie „Gelato Archie“ būna kreminės konsistencijos. Daug kas negali patikėti“, – pristatė pašnekovas.
Niekada nesakome klientams: „Jau užsidarome“. Jei žmonės sėdi, mes nevarome.
Tai kurie yra didesni smaližiai – vaikai ar suaugusieji?
„Turime kosminio banano skonio ledus. Jie mėlyni, NASA yra tiekėjas (nusijuokė – aut. past.). Sukūrėme juos tokius dėl vaikų, bet labiau sudomina suaugusiuosius. Nenorėjome gaminti tiesiog kramtomos gumos skonio ledų, nes juose – labai daug cukraus“, – įdomią įžvalgą pateikė Artūras.
Ledainėje kepami vafliai vadinami visai ne vafliais, o bafliais. Už to slypi Artūro vaikystės prisiminimai, kai čirvinius blynus, tokius paskrudintus, primenančius vaflius, jam kepdavo baba.
„Bafliai pas mus – visų Lietuvos babų, kepančių anūkams blynus, garbei“, – paaiškino Artūras.
Kepamų baflių ir blynelių kvapas dažnai suvilioja praeivius – ne vienas jų ledainę praeina, bet, neatsispyręs kvapo vilionėms, apsisuka ir sugrįžta.
