Nereikia ir sakyti – patiekalai ir jų patiekimas turėjo būti aukščiausio lygio, o žingsniamatis vakarais rodydavo virtuvėje įveiktus 20 000 žingsnių.
– Nida, viename didžiausių pasaulio miestų – Pekine – pradėjai naują projektą pavadinimu „Kulinarinė diplomatija“. Tai labai įdomu ir unikalu. Papasakok!
– Kulinarine diplomatija pradėjau domėtis jau senokai. Ir tas domėjimasis buvo susijęs su praktinėmis situacijomis, su kuriomis susidurdavau kuomet mano vyras Darius dirbo ambasadoriumi Izraelyje. Man labai dažnai tekdavo kviesti į rezidenciją svečius ir juos vaišinti patiekalais, kurie atskleistų lietuviškosios virtuvės ypatumus, kuriuos ragaujant būtų proga papasakoti Lietuvos istoriją ar pasidalinti įdomiais faktais apie mūsų gyvenimo būdą ir kulinarines tradicijas. Jau tada supratau, kad mes neturime jokios vientisos strategijos ar vizijos šiuo klausimu. Užsienyje Lietuvai atstovaujantiems žmonėms palikta visiška laisvė interpretuoti kulinarinę diplomatiją taip, kaip jiems atrodo.
Vieni turi daugiau žinių ir supratimo, o kitiems kulinarija apskritai yra nedaug pažįstama sritis. Visi žinom, kad maistas yra lengviausia suprantama „kalba“, kuria susikalbėti galima be žodžių, vien mėgaujantis kvapais, skoniais ir potyriais. Todėl kai šiemet Lietuvos Respublikos ambasada Kinijoje sugalvojo ambicingą projektą išmokyti kinų šefus savo virtuvėje naudoti lietuviškus pieno produktus (kurie iš Lietuvos eksportuojami į Kiniją) ir pasiūlė organizuoti savaitę truksiančius mokymus, nė akimirkos neabejojau prieš pasakydama „taip!“.
-
Ekspertė – apie įdomius patiekalus Lietuvoje: „Šaltibarščiai užsieniečiams – instagramiškiausi“
-
Prestižiniame jaunųjų šefų konkurse Maskvoje pergalę šventė rusai, lietuvei – komplimentai už originalumą
-
Lietuviai dalyvaus pirmąsyk vyksiančiame tarptautiniame kulinarijos konkurse Kinijoje
-
Tyrimas parodė, kas trukdo į Lietuvą privilioti gastronomija besidominčius turistus
– Gyvenai ir dirbai viešbutyje „Kempinski Hotel Beijing Lufthansa Center“. Taip ir įsivaizduoju: dušas, pusryčiai, stilingas virtuvės šefės rūbas, pora minučių liftu ir voila – vienas iš viešbučio aukštų tampa tavo darboviete. Koks buvo pirmasis įspūdis, kai įžengei ten, kur paprastai neužsuka viešbučio svečiai?
– Kai pirmą dieną atsidūriau restorano virtuvės užkulisiuose, nesuvokiau, kad šis maisto fabrikas gali būti tokio dydžio! Tai tarsi atskiras kvartalas su savo koridoriais, liftais, alėjomis, skersgatviais, departamentais ir skyriais... Čia dirba net 200 žmonių, kurie kasdien maistą ruošia septyniems viešbučio restoranams. Kiniškas, itališkas, vokiškas, japoniškas – visi restoranai turi savo atskiras virtuvės erdves, nes kiekvienam reikia vis kitos įrangos bei indų. Trijų aukštų patalpose – tarsi didelėje gamykloje – visi žino savo funkcijas ir darbus.
Pradžioje kinai žvilgčiojo į mane atsargiai tyrinėdami, tačiau po dienos kitos jau šypsojosi ir kvietė paragauti visko, ką jie gamina.
Pačioje pradžioje profesionalioje virtuvėje jaučiausi tarsi ateivis, tačiau jau po poros dienų žinojau, kuriame šaltajame kambaryje (taip, tokiuose restoranuose yra ne šaldytuvai, bet atskiri šaldymo kambariai!) ieškoti reikiamos daržovės, sūrio ar kokio kito ingrediento. Išmokau įjungti ir nustatyti didžiules pramonines krosnis, užsimerkus susirasdavau reikiamus įrankius, prieskonius ir viską, ko tik prireikdavo. Išskyrus 5–6 užsieniečius, čia dirba vien kinai, ir vos pora žmonių šiek tiek supranta angliškai. Tačiau susikalbėti virtuvėje (net ir nemokant užsienio kalbos) – gana paprasta. Dar paprasčiau susirasti draugų – pradžioje kinai žvilgčiojo į mane atsargiai tyrinėdami, tačiau po dienos kitos jau šypsojosi ir kvietė paragauti visko, ką jie gamina.
Mano komandoje buvo du labiausiai patyrę restorano šefai: Petaris iš Serbijos ir Mithunas iš Indijos, abu ankščiau dirbę „Kempinski“ viešbučio restorane Dubajuje. Tad mes tarsi trys muškietininkai visą savaitę laikėme frontą. Pradžioje į pagalbą pasikviesdavome dar ir porą kinų, tačiau su jų darbo (ne)našumu, nusispjovėme ir viską greitai atlikdavome patys, užuot juos ganę ir nervinęsi dėl vilkinamo laiko...
Profesionalioje virtuvėje egzistuoja labai aiški hierarchija: šefai čia yra tarsi dievai. Jiems patarnauti turi visi kiti darbuotojai, į juos visuomet kreipiamasi „chef“. Taip visi kreipėsi ir į mane. Tai pirmomis dienomis labai trikdė, bet vėliau ėmė patikti.
– Ar tu savo naujiesiems kolegoms prisipažinai, kad nesi profesionali šefė ir kad gaminimas yra tavo pomėgis? Jei taip, kaip jie į tai reagavo?
– Iki atvykstant į Pekiną, visą renginio koncepciją bei receptus aptarėme su „Kempinski“ restorano vadovu Michaeliu Kreilingu iš Vokietijos per „Skype“. Aš jam užsiminiau, kad nesu profesionalė, bet jis, matyt, tai palaikė mano geru humoro jausmu. Bet kai pirmą dieną Pekine įžengiau į jo kabinetą ir dar kartą pasakiau, kad maisto gaminimas yra ne profesija, bet tik mano hobis, ir kad tokioje virtuvėje esu pirmąkart, vadovas, man pasirodė, kiek išbalo. Pastebėjau, jog per pirmąsias kelias valandas jis ne kartą eidavo pro šalį ir vis akylai žiūrėjo, kaip vyksta darbas. Puikiai suprantu jo nerimą dėl tokios avantiūros – „Kempinski“ restorano standartai yra itin aukšti, jau vakare susirinks pusšimtis kviestinių svečių, tad patiekalai ir jų pateikimas turi būti nepriekaištinga!
– Ir kokia gi buvo tavo pirmoji diena „Kempinski Hotel Beijing Lufthansa Center“ virtuvėje?
– Pirma diena buvo intensyviausia. Nepaisant penkių valandų laiko skirtumo ir nuovargio po kelionės, reikėjo išbandyti visus receptus, sugalvoti jų patiekimą, išsirinkti lėkštes serviruotėms ir pasirūpinti, kad kasdien, likus porai valandų iki renginio, „Kempinski Signature“ restoranas virstų banketine sale. Bene dešimčiai darbuotojų reikėjo duoti instrukcijas, kaip perstumti stalelius, parūpinti pašildymo lempas, pakeisti dienos metu kabančias dekoracijas, paruošti banketo erdvę, apšvietimą, indus, taures, sustatyti dekoracijas... Mes privalėjome pagaminti visus patiekalus taip, kad susirinkus svečiams stalai jau būtų pilni garuojančių valgių.
– Penkis vakarus vaišinote Kinijos žurnalistus, verslininkus, politikus, restoranų šefus, produktų tiekėjus ir kitus garbingus žmones. Ką jiems patiekėte, kaip dekoravote stalus, kokia buvo tavo užduotis? Ar buvo netikėtų situacijų?
– Svečiams kasdien ruošėme šviežias salotas su skustais „Džiugo“ gabalėliais, kepėme varškės sūrius, pamarinavę Buga chili padažuose ir įvynioję į šonines juosteles. Čirškinome bulvinius blynelius, kuriuos tiekėme su česnakiniu varškės padažu. Pasiūlėme saldžių varškėtukų su šilauogėmis bei jogurtu.
Įdomiausia buvo lipdyti virtinius (juos darėme su varškės ir bulvių įdaru ir tiekėme pašlakstę tirpintu sviestu bei pabarstę skrudintos šoninės trupiniais) – šiam reikalui kasdien dviese su šefu iš Indijos bent kelioms valandoms atsikraustydavome į kinų maisto virtuvės Dim Sum kambarėlį: šiame kambarėlyje dirba keli kinai šefai, kurie daugiau nieko nedaro, tik ištisas dienas lipdo įvairiausių formų koldūnus bei ruošia purias garuose verdamas bandeles. Iš pradžių niekas iš mano pagalbininkų nemokėjo gražiai („lietuviškai“) užsukti virtinių „kantelio“. Prasčiausia bandymai sekėsi indui… Tad meniškai suraityti po kelis šimtus virtinių kasdien teko man. Aš jau buvau nudžiugusi, kad štai ir iš mūsų kinai pasimokys šio bei to (nors virtiniai į lietuvišką virtuvę tikrai atkeliavo iš jų, kinų), nes kinai saviškius lipdo visiškai kitaip juos užlipdydami nei mes, ir įdarui naudoja tik mėsą ir (arba) jūros gėrybes. Tačiau vis man pro petį į rankas žvilgčiojęs vienas kiniškų koldūnų meistras paėmęs virtinį tokią gražią „lietuvišką“ virvelę susuko, kad aš net aiktelėjau iš nuostabos! Visgi tų vaikinų rankos tikrai sutvertos tešlos stebuklams lipdyti.
– Kaip atrodė jūsų lietuviškų desertų stalas?
– Desertui serbas šefas Petaris kasdien dėliojo milžinišką sūrių lėkštę. Svečiams siūlėme lietuviškų mėlynių sūrio pyragą su baltu šokoladu. Gerai, kad „Kempinski“ virtuvės karalystėje yra visas departamentas, užsiimantis vien saldėsiais ir įvairiausiais kepiniais – tai tie kepinių meistrai mums kasdien pagelbėdavo vis su nauju pyragu. Mūsiškio mėlynių pyrago spalva ir skonis itin patiko kinams, nors ir visi kiti patiekalai būdavo iššluojami iki paskutinio trupinėlio. Kinus stebino ir mūsų lietuviška juoda duona, kurią, kaip pridera, tiekėm keptą, įtrintą česnakais, su sūrio padažu. Ach, kaip ją šlavė nuo stalo, užsigerdami lietuvišku alumi!
– Kokių atsiliepimų sulaukei iš svečių bei savo naujųjų kolegų apie lietuvišką maistą? Koks patiekalas susilaukė ypatingo pripažinimo?
Kinams labai patiko lietuviška skrudinta duona su česnaku, tiesa iš pradžių jiems atrodė, kad tai šokoladinis pyragas.
– Prisipažinsiu, visi šiek tiek baiminomės, kad kinams gali nelabai patikti lietuviški sūriai. Juk kinai pieno produktų beveik nevartoja, jų virtuvėje ir patiekaluose pieniškų ingredientų nėra. Tačiau šiuolaikiniai kinai – be proto smalsūs ir vakarietiškai mąstantys žmonės. Jiems įdomu ragauti, jie seka vakarietiškas maisto madas, jie nori sveikai maitintis ir sveiką maistą ruošti savo vaikams.
Kinus sužavėjo pasakojimai, kad mėlynes mes auginame ne ūkiuose, bet einame jų ieškoti į mišką, kad jos auga švarioje aplinkoje, kad mūsų mėlynės turi daugiau spalvos nei šilauogės, kurias jie importuoja iš JAV. Taip pat kinams labai patiko lietuviška skrudinta duona su česnaku, tiesa iš pradžių jiems atrodė, kad tai šokoladinis pyragas. Kepta duona ypač patiko viešbučio direktoriui. Dalyvavęs visuose penkiuose renginiuose, viešbučio vadovas kas vakarą ateidavo pasmaguriauti duonos ir lietuviško alaus. Kinams buvo be galo netikėta, kad virtinius galima įdaryti nebūtinai mėsa ar jūros gėrybėmis, o lengvesni – varškės, daržovių įdarai tokie pat gardūs. Svečiai ragavo ir balto varškės sūrio su šviežiu medumi, gyrė, kad tai puikus desertas.
– Įsivaizduoju, kokia tai buvo unikali patirtis. Kas tau, dalyvaujančiai Kulinarinės diplomatijos savaitėje, suteikė daugiausia džiaugsmo?
– 10–12 valandų – tiek kasdien pradžioje tekdavo praleisti virtuvėje ruošiant, atrodytų, tokius paprastus patiekalus. Tačiau tas laikas prabėgdavo visiškai nepastebimai. Ir nors vakarais kojos jausdavo sutrepsėtus 20 000 žingsnių, smegenys užtai būdavo pailsėjusios kaip jokiame kitame darbe. Kai mūsų komanda jau įgudo su pasiruošimo darbais, kiekviena nauja diena buvo vis paprastesnė, atsirado net kelios laisvos valandos poilsiui. O žinot ką daro kulinariniai pamišėliai, kai turi laisvą valandą? Ogi eina į miestą ragauti gatvės maisto, apžiūrinėti produktų turguje ir toliau mėgautis maistu! Mano pasivaikščiojimų partneris buvo Mithunas – mes tiesiog negalėjome nustoti kalbėtis apie indiškus patiekalus, atskiriems Indijos regionams būdingus receptus, ir, žinoma, skanavom vis kitame gatvės vagonėlyje įsigytų Pekino „blynų“ su kiaušiniu, marinuotomis daržovėmis ir saldžiarūgšte grilyje kepta vištiena. Kiniškas „blynas“ su kiaušiniu ir salotomis buvo geriausi pusryčiai, kokius valgiau per visą savaitę!
– Ar sunku buvo atsisveikinti su savo naujaisiais kolegomis? Ko per savaitę iš jų išmokai? Ko išmokei juos? Kaip išsiskyrėte?
– Atsisveikinimas buvo labai skausmingas, prisipažinsiu, kad savo naujų kolegų ilgiuosi kasdien. Išsiskirdami išsiglėbesčiavome, apsikeitėme kontaktais ir prižadėjom vieni kitiems dar pasimatyti. Kažkur pasaulyje, kažkurioje virtuvėje, o gal kokiame nors nuosavame restorane... Juk jie – profesionalai, kurie anksčiau ar vėliau tikrai taps savo išsvajotųjų restoranų šefais. Abiem padovanojau po savo knygos „A Taste of Israel“ egzempliorių. Man buvo netikėta, kad ši dovana taip juos pradžiugino... Kita vertus, suprantama – juk mums, dėl kulinarijos pametusiems galvas, viskas, kas susiję su maistu, neša tikrą, nesuvaidintą džiaugsmą...
Iš jų abiejų kasdien sėmiausi begalinės energijos ir pozityvumo, mokiausi kokiais principais veikia profesionali virtuvė, žavėjausi su kokiu užsidegimu jie kasdien skuba į darbą, stebėjau, kaip verda gyvenimas virtuvėje, kaip kylama karjeros laiptais, kokią pagarbą visi rodo šefams, kaip paskirstomos funkcijos. Buvau sujaudinta, kai atsisveikinant mano kolegos dėkojo man tvirtindami, jog tiek daug išmoko ir iš manęs, o indas prisipažino, kad mano dėka jis pagaliau suprato, kuo skiriasi jogurtas ir varškė... Be galo lengva dirbti ir draugauti tada, kai žmones jungia tiek daug bendrų dalykų.
– Kaip manai apie kulinarinės diplomatijos vertę ir reikšmę, ar norėtum tęsti tai, ką pradėjai Pekine?
Kulinariniai renginiai – tie, į kuriuos lengviausia prikviesti svečių ir juos sudominti šalimi.
– Visuomet sakiau ir sakysiu, jog kulinarinė diplomatija – tai lengviausias ir maloniausias būdas greitai susirasti draugų ir didinti savo šalies žinomumą. Kulinariniai renginiai – tie, į kuriuos lengviausia prikviesti svečių ir juos sudominti šalimi. Virtuvėje ir prie stalo užsimezgusios draugystės neretai išsivysto į vis kitus projektus, ryšius ir bendravimą. Tad kas žino kuo pasibaigs ši, prasidėjusi Kinijoje?
– Kaip manai, kuo visa tai pasibaigs? Panašu, kad užčiuopei kažką labai įdomaus. Ar jau pagalvojai, kokioje šalyje norėtumei pratęsti tai, ką pradėjai Pekine?
– Aš įsitikinusi, kad kulinarinės diplomatijos galimybės dar yra visiškai neišnaudotos, ir su mielu noru imčiausi sukurti ištisą šios srities strategiją. Kalbu apie kulinarinį Lietuvos pristatymą pasauliui, lietuviškų produktų verslo skatinimą, mūsų šalies įvaizdžio formavimą per renginius, supažindinančius su mūsų šalies kulinarine kultūra ir tradicijomis.
Koks tai efektyvus komunikacijos būdas įrodė ir pastarieji renginiai Kinijoje – beje, įvykę viziją turinčios ir netradicinių sprendimų nebijančios imtis Lietuvos ambasadorės Inos Marčiulionytės iniciatyva. Neretai užsienio šalių atstovybėse visu etatu dirba profesionalūs šefai (tokias tradicijas turi Japonija, Kinija, Indija, Lotynų Amerikos šalys), tad jiems nėra sunku per diplomatinius renginius stalus nukloti savo šalių valgiais. Lietuvos ambasadose tokie etatai nenumatyti, kaskart diplomatams tenka samdyti tose šalyse veikiančias maisto ruošimo įmones, todėl norint užtikrinti, kad svečiams būtų pasiūlyti autentiški Lietuvos skoniai, reiktų sudėlioti kulinarines gaires ir pasiūlyti receptūras. Net neabejoju, jog panašūs renginiai būtų ypač sėkmingi tose šalyse, kur lietuviška kulinarija vietiniams yra visiška egzotika, ir ypač šalyse, kuriose egzistuoja stipri maisto kultūra: pvz., Japonijoje, Turkijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje, Pietų Korėjoje, Brazilijoje, Meksikoje...
– Dėkoju už labai įdomų pokalbį ir linkiu, kad Kulinarinė diplomatija būtų ta sritis, kuri padėtų pasauliui pažinti Lietuvą atrandant mūsų produktus, išbandant receptus, patiriant teigiamas emocijas!
