Įvairaus pobūdžio ir formato šventes organizuojančios „Švenčių kalvės“ įkūrėja V.Petkūnienė pasiūlė leistis į kulinarinę kelionę po XIV-XVI a. Lietuvą.
Edukacinės programos „Lietuviškas skonis su smalsumo pagardais ir emocijos padažu“ metu galima sužinoti, ką valgė ir gėrė Lietuvos didikai, bajorai, miestiečiai bei valstiečiai, pristatoma ne tik istorinė virtuvė, bet ir tų laikų etiketas, žaidžiami viduramžių stalo žaidimai, klausomasi liaudiškos muzikos, kanklių skambesio, surengiama tikrų tikriausia viduramžiška puota.
Kaip patikino V.Petkūnienė, istorinė Lietuvos virtuvė yra labai persipynusi su kitų tautų virtuvėmis. Nemažai patiekalų į Lietuvą atkeliavo per karo žygius, santuokas su kitataučiais, atsivežtus belaisvius. Kiekvienas kitatautis į Lietuvą atvyko su savo papročiais.
Kartą viduramžiais vieno išminčiaus paklausė: „Kiek, kada ir ką turi valgyti žmogus, kad būtų sveikas ir ilgai gyventų?“. Išminčius pagalvojo ir atsakė: „Turtingas tegu valgo tada, kada nori, tai, ką nori ir kiek nori, o neturtingas tegu valgo tada, kai turi ir tą, ką turi“.
„Visais laikais maistas, jo sudėtinės dalys, pateikimas priklausė nuo žmogaus turtingumo. 60 proc. to, ką valgė viduramžiais lietuviai, sudarė grūdas bei įvairiausios sėklos. Jas maišydavo, saldindavo medumi. Taip pat valgydavo gėlavandenę žuvį, riešutus, grybus, uogas, – visa tai, ką duodavo gamta.
Likusius 30 proc. sudarė mėsa ir tik 10 proc. pieno produktai. Kodėl tokie procentai? Grūdą buvo lengviau užauginti negu gyvulį, be to, grūdus lengva sandėliuoti, išlaikyti, kai karšta ar šalta“, – protėvių racioną nubrėžė edukatorė.