Jis stveria silkę už uodegos ir ima ją, iškėlęs virš galvos, skanauti kąsnis po kąsnio. Aplink byra smulkiai kapoti svogūniukai, tačiau Tomas į tai nekreipia dėmesio. Tik nutęsia – mhmm... Toks ritualas ir nieko čia nepadarysi.
„Įsivaizduokite, kostiumuotas olandas ar olandė su suknele pribėga prie kioskelio, nusiperka „gryną“ silkės filę, iškelia ją virš galvos ir kąsnis po kąsnio sudoroja. Visur tie svogūnai drabstosi, bet niekam tai nė motais. Taip jie ir valgo – rankomis, visą „cielą“ gabalą, be jokių pagardų, tiesiog gatvėje. Mėgsta skanauti su šviesia bandele. O štai lietuviui silkės valgymas be duonos ar bulvių neįsivaizduojamas. Turi būti daug majonezo, burokėlių – kuo sočiau“, – palygino T.Dambauskas.
Olandijoje, anot jo, šimtai vietų, kuriose pardavinėjama „matjes“ silkė. Tos vietos netgi reitinguojamos. Per metus nuperkami milijonai porcijų. Kokybiškiausia silkė parduodama, kaip bebūtų keista, kioskuose, vagonėliuose, mažutėse kavinukėse.
Prekybos centruose ji visiškai kitokia – ne tokia riebi, o būtent riebumas ir išskiria „matjes“ silkę iš kitų.
„Olandiška „matjes“ silkė yra labai riebi: nuo 16 iki 22 proc. Būna sezonų, kai riebumas pasiekia ir 24 ar 25 proc. Tuomet sunku darosi fabrike dirbantiems ir rankas nusišveisti, grindis su keršeriu tenka plauti. Palyginimui, eilinė mūsų rudeninė ar žieminė silkė teturi vos 11 proc. riebumo. Iš kur tas „matjes“ riebumas? Birželio mėnesį ši žuvis, besiruošdama motinystei, kyla į vandens paviršių maitintis planktonu. Dar svarbi kokybei ir pati silkės forma – kad ji nebūtų ilga. Dažniausiai ilgi ir neriebūs būna silkės patinėliai“, – patikino pašnekovas.
Olandiška „matjes“ silkė yra labai riebi: nuo 16 iki 22 proc. Būna sezonų, kai riebumas pasiekia ir 24 ar 25 proc.
„Matjes“ – tai „nekalta“ silkė
Paklaustas, kodėl prie Norvegijos krantų pagaunama ir Norvegijos fabrikuose apdorojama žuvis laikoma olandišku delikatesu, jis paaiškino, kad būtent Olandijos atstovai atrado specialią „matjes“ silkės receptūrą. Įdomu, ką reiškia „matjes“? Tai „nekalta“ silkė, kuri niekada nedėjo nei pienių, nei ikrų. Gaudoma jis vos mėnesį per metus. Žvejyba Šiaurės jūroje dažniausiai prasideda birželio pradžioje.
„Aš pas norvegus fabrike dirbu nuo 2001 metų. Olandai, kurie nuomojasi tą fabriką, stebi silkės kokybę, atsirenka žmones, kurie dirbs. Kiekviename ceche yra olandų. Į Olandiją gabenti pagautą žuvį truktų daug ilgiau ir brangiau. Sezonas juk trumpas. Į Norvegiją laivas atplauks su laimikiu per dieną, į Olandiją plaukimas užtruks gal 3 dienas. Vienas mano mokytojas, kuriam sukako 80 metų, jau 10 metų kartoja, kad kitąmet iš Olandijos nebevažiuos. Bet vis atvažiuoja. Prižiūri jis vieną cecho liniją. Olandams tai itin svarbu – tai jų pasididžiavimas“, – patikino Tomas.
Patys norvegai, anot jo, „matjes“ silkės retai skanauja. Pagauta ji dar laive suskirstoma pagal dydį. Pašalinamos kepenys, žiaunos arba visa galva. Olandai vertina mažesnes žuveles, vokiečiai – didesnes. Atrinkta ir sūdyme fermentuota (brandinta) silkė tuoj pat pajunta „smūginį“ užšaldymą. Kiekvieną žuvytę savo rankomis apžiūri olandas, tad į vartotojui skirtus kibirėlius patenka tik aukščiausios kokybės silkė.
Štai pernai „matjes“ kokybė buvo prasta – trūko riebumo, tad fabrike, kuriame dirba Tomas, pagaminta 24 tūkst. kibirėlių mažiau nei planuota. Būta, kad sezonas baigiasi jau birželio viduryje ir daugybė žmonių netenka darbo anksčiau laiko.
„Kodėl olandai labiau vertina mažesnes silkes? Gal kuo jaunesnė, tuo skanesnė. Gal verslo atžvilgiu naudingiau mažesnės. Perki tokio pačio svorio kibirėlį, tačiau jame žuvyčių – daugiau, nes jos mažesnės. Tad daugiau ir porcijų galima patiekti“, – spėjo Tomas, prekiauti „matjes“ silke ir jos užkandžiais pradėjęs prieš metus.
Idėją kiti priėmė skeptiškai
Prieš panirdamas į verslą, Tomas ne kartą vyko į Olandiją, kad paanalizuotų, kaip veikia „matjes“ silkės pardavimų pasaulis.
„Visi skeptiškai žiūrėjo į tai, kad iš olandų įsigijau vagonėlį ir ėmiau gaminti užkandžius su „matjes“ silke. Investicijos didelės. Pačiam vienam dirbti kasdien, išskyrus sekmadienį, reikia. Praleidžiu vagonėlyje po 10 valandų. Tačiau tikiu tuo. Entuziazmas didelis. Pelno dabar tikrai neskaičiuoju“, – patikino iš Lazdijų rajono kilęs Tomas, iki tol nuo 2007 m. dirbęs emigracijoje.
Jis prisipažino užaugęs tarp ežerų, mėgęs žvejoti, o ir seneliai buvo žvejai. Meškerės iš rankų Tomas nepaleido ir gyvendamas Norvegijoje – štai pernai prigaudė krabų.
Net ir ėmęs prekiauti silke Lietuvoje, Tomas neatsisako darbo Norvegijos fabrike. Laikui bėgant jis užsitarnavo olandų pasitikėjimą, dėl to penkerius pastaruosius metus jau prižiūri vieną iš fabriko Sirevage (vos kelis šimtus gyventojų turintis miestelis ant jūros kranto) cechų – vykdo produkcijos kontrolę. Fabrike iš viso dirba apie 100 žmonių, iš kurių – net 80 proc. sudaro lietuviai darbininkai. Olandai, anot jo, itin patenkinti lietuvių darbo kokybe.
Fabrike iš viso dirba apie 100 žmonių, iš kurių – net 80 proc. sudaro lietuviai darbininkai.
„Šiemet fabrikui vadovaus lietuvis. Atvažiuoja dirbti ir dėstytojų, ir policijos pareigūnų. Rodos, tik mėnesis per metus, bet po to mėnesio darbo kuriam laikui nesinori. Yra tekę per parą dirbti ir 19 valandų. Manau, tuomet per dieną uždirbau lietuvišką minimumą litais. Gal 2005 m. Tuomet leido dar Norvegijoje ilgas darbo valandas, nes nebuvo kam dirbti – emigrantų trūko. Ar ilgam tos mėnesinės algos užtenka? Vasarai“, – nusijuokė Tomas.
Klientas: patinka, nes mažiau sūri
Mūsų pokalbį pertraukia prie vagonėlio silkutės nusipirkti atvykęs klientas. Tai – ne pirmas jo vizitas. Vyras paaiškina, kad ši žuvis nėra tokia sūri, kaip pirkta prekybos centre. Todėl ir skanu. Kiek gi druskos naudojama „matjes“ silkės sūdymui?
„100 gramui žuvies – 2 gramai druskos“, – paaiškina Tomas ir skuba gaminti dar vieno užsakymo – silkės tartaro su burokėliais.
Dažniausiai klientai perka 2-5 silkes ir nešasi jas valgyti į namus. Tai sudaro apie 80 proc. visų pardavimų. Kiti skanauja šią žuvį prie vietoje įrengto staliuko. Prieš Šv. Kūčias prekyba „matjes“ silke, anot Tomo, išauga dvigubai. Jis Lietuvą laiko silkės mėgėjų šalimi.
Tomas griežtai rekomenduoja nemaišyti silkės su majonezu ar grietine. Tekę jam skanauti ir fabriko žvejų keptą silkę. Tiesa, ji nebuvo fermentuota.
„Darau eksperimentą. Pasidariau kraujo tyrimus prieš sezoną. Valgau „matjes“ kasdien. Metai jau. Pasidarysiu vėl. Žiūrėsiu, kaip ten su cholesteroliu ir panašiai“, – nusijuokė Tomas, pripažinęs, kad laukinė, o ne užauginta, žuvis jau tampa prabangos preke.
Jo teigimu, „matjes“ silkė – natūralus, rankų darbo produktas, kupinas omega-3 riebalų rūgščių.
Lietuviai – nepatiklūs klientai
Pasak Tomo, tarp lietuvių klientų sklando nepatiklumo atmosfera. Jie netiki, kad Lietuvą gali pasiekti kokybiška olandiška silkė. Neva, ji tokia parduodama tik Olandijoje.
„Tuomet rodau nuotraukas iš fabriko. Šiaip Olandijoje yra tik kelios šeimos, kurios turi galimybę pirkti ką tik pagautą silkę tiesiai iš laivų. Su viena iš jų man tenka dirbti“, – paaiškino Tomas.
Dar vienas, tačiau itin retas klientų nusiskundimas, – kad „matjes“ silkė per daug minkšta. Anot Tomo, kartais žmonės patys padaro klaidą – atitirpina iš šaldiklio ištrauktą „matjes“ kambario temperatūroje. Reikia ją atitirpinti šaldytuve. Procesas užtrunka nuo pusės paros iki paros.
„Nusipirkus jau atitirpintą žuvį, būtiną ją suvalgyti per keletą dienų“, – pamokė jis.
Prie vagonėlio, įsikūrusio šalia „Hyper Maximos“ Kaune, prieina ir valgyti paprašo berniukas. Tomas papasakoja, kad kai pradėjo dirbti šioje vietoje, jį ištiko socialinis šokas. Kadangi arti yra Partizanų gatvė, kurioje – ne vienas socialinis būstas, aplink vagonėlį dažnai sukasi sunkiai besiverčiantys vaikai, prašantys tiesiog pavalgyti. Tomas pasiūlo berniukui sandorį, kad šis jaustųsi padaręs ir gerą darbą: sumuštinį suteps tik mažajam aprinkus aikštelėje šiukšles. Po 5 minučių vaikas jau godžiai ryja kąsnius.
„Kad žinotumėte, kiek jų čia daug. Šokas buvo“, – nutęsė pašnekovas.
Pasak jo, maitinimo sektoriuje vyrauja tokia stipri greito maisto mada, kad prie vagonėlio atėjęs ir meniu peržvelgęs jaunimas vis vien paklausia: o turite picos arba kebabų?
