Maisto produktų gamintojai privalo ant savo gaminių pakuočių nurodyti gaminių sudėtį, o vadovaujantis 2014 m. įsigaliojusiu Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 1169/2011, sudėtyje aiškiai išskirti alergiją ar netoleravimą sukeliančias medžiagas.
Kalba eina apie visas alergiją ar netoleravimą sukeliančias medžiagas ir produktus, naudojamus gaminant ar ruošiant maisto produktą ir išliekančias galutiniame produkte, nors ir pakitusiu pavidalu.
Šiame teisės akte išskirta 14 alergiją ir netoleravimą sukeliančių produktų: glitimo turintys javai, vėžiagyviai, kiaušiniai, žuvis, įvairūs riešutai, sojų pupelės, pienas ir t. t. Su visu alergiją ar netoleravimą sukeliančių produktų sąrašu galite susipažinti čia.
-
Svirplių skandalo atgarsiai Rusijoje: ir propagandai užkliuvo neįprastas maistas
-
Ar tikrai galima apsinuodyti maiste esančiais vabzdžiais?
-
Vėl gąsdina vabzdžiais: ar vien juos reikia kaltinti dėl parazitinių ligų platinimo?
-
Ar tikrai iš vabzdžių išgaunamas maisto priedas naudojamas visur: nuo maisto iki vaistų?
-
Internautai pakraupo: ar tikrai darželinukams duoda valgyti vabzdžius be tėvų sutikimo?
-
Nenori nei valgyti, nei pamiršti: ką internautai 2024-aisiais melavo apie maistą
Taigi gamyboje panaudotų alergenų nurodymas produkto sudėtyje yra privalomas to produkto ženklinimo elementas.
Kas kita, jei gamintojas konkretaus galutinio produkto gamyboje nenaudoja nė vieno iš 14 aukščiau minėtame sąraše esančių produktų, sukeliančių alergiją ar netoleravimą tam tikrai grupei asmenų, tačiau negali būti tikras, kad žaliavų paruošimo, transportavimo ir gamybos metu neįvyko kryžminė alerginė tarša.
Kryžmine alergine tarša vadinamas reiškinys, kai kokio nors alergiją galinčio sukelti produkto mikroskopinės dalelės patenka ant kito produkto. Tai gali įvykti dar ūkininkų ūkiuose, kai skirtingos kultūros, pavyzdžiui kviečiai ir avižos, apdirbamos tais pačiais įrankiais, laikomos tose pačiose patalpose, gabenamos į supirkimo punktus tuo pačiu transportu.
Jau tada kviečių dalelės gali patekti į avižų talpyklas ir atvirkščiai. Kryžminė alerginė tarša taip pat gali įvykti gamybos metu, kai vienoje patalpoje ar tais pačiais įrengimais gaminami skirtingi produktai.
Teisės aktai bent kol kas nereikalauja ant maisto produktų pakuočių nurodyti galimos kryžminės alerginės taršos, tačiau nemažai maisto produktų gamintojų tą daro savanoriškai, norėdami apsidrausti nuo neigiamų pasekmių ir perspėti vartotojus. Būtent tam ir naudojama formuluotė „gali turėti riešutų (sojų, kviečių ir t. t.) pėdsakų“.
Tai nereiškia, kad po jūsų traškučių pakelį bėgiojo ir mažomis pėdelėmis pėdsakus palikinėjo riešutai, kaip kai kas juokauja. Tiesiog žaliavų paruošimo ar gamybos metu buvo tikimybė, kad mikroskopinės riešutų dalelės galėjo patekti į jūsų traškučius.
Jei esate alergiškas riešutams, ši informacija jums bus svarbi ir padės apsispręsti – surizikuoti valgyti traškučius, kurie jums gali būti nesaugūs, ar atsisakyti jų.
Tačiau kai kam formuotė „gali turėti pėdsakų“ yra pretekstas skleisti keistokas teorijas. Štai vienas feisbuko vartotojas nufilmavo nusipirktą makaronų pakelį ir „rado“ jo sudėtyje nepaminėtų ingredientų.
„Nusiperki makaronų, pilno grūdo, sveikuoliškus, kaip priklauso. Ir tada pasižiūri į sudėtį […], – pasakoja vaizdo įrašo autorius, vartydamas makaronų pakelį. – Sudėtyje gali pasitaikyti sojos, garstyčių, lubinai (rašyt išmokit...) pėdsakų.
Žodžiu, [...] makaronų pilno grūdo sudėtyje gali pasitaikyti sojos, garstyčių ir lubinų pėdsakų. Tai man dabar paaiškinkit, nuo kada makaronai yra susiję su garstyčiom, sojom arba lubinais? Mhm...“
Toliau vaizdo įrašo autorius „atskleidžia paslaptį“: „Yra vienas dalykėlis toks, kurio daugelis nežino, visiškai nei žino, nei įsivaizduoja, nei tuo labiau patikės.
Tai, kad nuo dvidešimt pirmų metų Europos Sąjungos reglamentuose visuose yra parašyta, kad galima dėti, net ne galima, o privaloma dėti – iš dalies privaloma, iš dalies galima, ten į detales nesigilinsim – kirmėlių ir tarakonų miltus.
Yra surašytos normos, kiek į makaronus, kiek į jogurtus, kiek į kitus produktus, kiek į batonėlius, kiek į traškučius. Nedaug ten, po penkis, po penkiolika gramų. Tas reglamentas dvidešimt trečiais metais buvo pasikeitęs, jį galite rasti internete, kam įdomu, tas ras. […] Tai yra tiesiog slepiama nuo žmonių.
O kodėl slepiama? Todėl, nes nuo tų visų kirmėlių, tarakonų miltų, kuriuose yra pilna chitino, žmogaus organizme pradeda daugintis parazitai. Kai tie parazitai pradeda daugintis, mes pradedame sirgti.“
Kas yra chitinas ir apie jo tariamą žalą plačiau skaitykite čia
Anot vaizdo įrašo autoriaus, norint nustatyti „tikrąją“ produkto sudėtį, niekas nepadės: „Nerasi laboratorijos, kuri sąžiningai ištirtų vieno ar kito produkto sudėtį.“
Galiausiai vaizdo įrašo autorius pergalingai apibendrina savo pasakojimą, kad „sojų ar garstyčių pėdsakai“ ir yra tie „miltai“ iš vabzdžių, kuriuos verslininkai deda į savo produktus: „Verslininkai […], kurie numoja ranka į žmonių sveikatą, su makaronais pateikia mums ir sojas, garstyčias ir lubinus, kas iš tikrųjų yra kirmėlių ir tarakonų miltai su chitinu.
O dėl ko taip rašoma? Kad, jeigu jums kils alerginė reakcija ir kad biškį apsirgsit ar biškį kažkas jums atsitiks, kad jums net nekiltų mintis, kad ten gali būti kažkokie tarakonų, kirmėlių miltai.“
Sąmokslo teorijos, kad į maisto produktus nesąžiningi verslininkai prideda įvairių vabzdžių, klaidžioja jau senokai, bet jų platintojai ypač suaktyvėjo prieš dvejus metus, kai buvo priimtas Europos Komisijos įgyvendinimo reglamentas 2023/5, leidžiantis Europos Sąjungos maisto rinkai pateikti naminių svirplių miltelius. Beje, tai buvo ne pirmieji vabzdžiai, kuriuos leista maistui vartoti Europos Sąjungoje.
Europos Komisija, atsižvelgdama į mokslinius tyrimus ir Europos maisto saugos tarnybos išvadą, leido naudoti svirplių miltus daugiagrūdėje duonoje ir bandelėse, krekeriuose ir duonos lazdelėse, javainių batonėliuose, sausuose premiksuose, skirtuose kepiniams, sausainiuose, sausuose įdarytuose ir neįdarytuose makaronų gaminiuose, padažuose, perdirbtuose bulvių produktuose, ankštinių augalų ir daržovių patiekaluose, picose, makaronų gaminiuose, išrūgų milteliuose, mėsos pakaitaluose, sriubose ir sriubų koncentratuose ar tirpiųjų sriubų milteliuose, iš kukurūzų miltų pagamintuose užkandžiuose, į alų panašiuose gėrimuose, šokoladiniuose konditerijos gaminiuose, riešutuose ir aliejingosiose sėklose, užkandžiuose, išskyrus traškučius, ir mėsos pusgaminiuose.
Visas procesas nuo paraiškos pateikimo iki svirplių miltų legalizavimo Europos maisto pramonėje užtruko beveik trejus su puse metų ir buvo plačiai nušviestas įvairių šalių žiniasklaidoje bei sulaukė audringų diskusijų socialiniuose tinkluose. Tad slaptu šio proceso tikrai nepavyktų pavadinti.
Praėjo dveji metai, tačiau Europos Sąjungos maisto rinkoje revoliucija neįvyko ir mes nepradėjome kasdien vartoti svirplių miltų turinčių produktų.
Visų pirma, matyt, dėl europiečių gastronominių įpročių – daugeliui mūsų vabzdžiai atrodo atgrasūs, ir mums tektų peržengti aukštą psichologinį barjerą, bent jau norint paragauti vabzdžių ar produktų, kurių sudėtyje jų yra.
Antra, svirplių miltai yra gana brangus produktas, tad jis greičiau skirtas nišinei rinkai: egzotikos mėgėjams, gurmanams, sportininkams (dėl didesnio baltymų kiekio). Antai kilogramas naminių svirplių miltų gali kainuoti nuo 25 iki beveik 100 eurų.
Įtarimai, kad nesąžiningi verslininkai paslapčiomis prideda vabzdžių produktų į savo gaminius, nepagrįsti teisiškai. Jau minėtame EK įgyvendinimo reglamente 2023/5, leidusiame svirplių miltus naudoti ES maisto pramonėje, yra griežtas imperatyvas galutiniuose maisto produktuose nurodyti, kad jų sudėtyje yra „naminių svirplių Acheta domesticus milteliai, iš kurių pašalinta dalis riebalų“.
Taip pat privalu nurodyti, kad šie milteliai „gali sukelti alerginę reakciją vartotojams, kurie, kaip žinoma, yra alergiški vėžiagyviams, moliuskams ir jų produktams bei erkutėms“.
Tokie įtarimai nepagrįsti ir ekonomiškai. Sakykime, nesąžiningas verslininkas, siekdamas ekonominės naudos, gali sukčiaudamas slapčiomis pamėginti brangesnį produkto ingredientą pakeisti pigesniu (pavyzdžiui, sviestą pakeisti margarinu kepiniuose), sudėties apraše to receptūros pabloginimo neatskleisdamas. Tačiau kokie ekonominiai motyvai paskatintų jį į savo produktus pridėti brangių svirplių miltų ir tai nutylėti? Tai tiesiog nelogiška.
Vaizdo įrašo autorius kalba apie „kirmėlių ir tarakonų miltus“, tačiau Europos Sąjungoje, kaip nauji maisto produktai, yra įteisinti tik minėtieji naminiai svirpliai Acheta domesticus, didžiųjų milčių Tenebrio molitor lervos, skėriai keleiviai Locusta migratoria, ir malūninių juodvabalių Alphitobius diaperinus lervos.
Teoriškai šiame sąraše ateityje gali atsirasti ir tam tikrų rūšių tarakonai, kai kuriose kultūrose vartojami maistui, tačiau tik po tokios pat saugumo vartotojų sveikatai patikrinimo procedūros, kokią jau praėjo svirpliai, skėriai, milčiai ir juodvabaliai. Ir visų produktų, kuriuose jie būtų naudojami, sudėtyje tai turės būti aiškiai įvardinta.
Žurnalo „Scientific Reports“ duomenimis, vabzdžiai valgomi 128-iose pasaulio šalyse. Tyrimo metu pavyko suskaičiuoti 2 205 vabzdžių rūšis, kurias žmonės vartoja maistui. Daugiausia vabzdžių suvalgoma Azijoje, Meksikoje ir Afrikoje.
15min verdiktas: melas. Vaizdo įraše kalbama netiesa, kad maisto produktų sudėties formuluotės „gali turėti... pėdsakų“ neva slepia „kirmėlių ir tarakonų miltus“. Iš tiesų taip žymima kryžminė alerginė tarša, kai gamintojas negali būti tikras, jog produkto gamybos metu į jį nepateko alergiją galinčių sukelti produktų dalelių. Jeigu į maisto produktą dedama vabzdžių ar jų produktų, tai privalo būti aiškiai nurodyta sudėtyje. Jokių kirmėlių ir tarakonų Europos Komisija nėra leidusi naudoti maisto produktų gamybai Europos Sąjungoje.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
