Juk kalba sukosi apie šios poros įkurtą elektroninę parduotuvę „Itališka krautuvėlė“, kurioje galima įsigyti 100 proc. itališkų produktų iš mažų Italijos ūkių. Visi šie produktai yra Sauliaus ir Justinos atrasti, išragauti, atrinkti ir pristatomi mūsų šalies vartotojams, siekiant atiduoti duoklę ne tik naujiesiems namams Italijoje, bet ir turbūt svarbiausia – savo gimtajai Lietuvai ir jos žmonėms. „Nes dalytis yra gera“, – sako jie.
– Kaipgi viskas prasidėjo? Ir kodėl Italija?
– Saulius: Aš pats Italijoje gyvenu jau 15 metų, kartu su žmona – 6-erius metus. Iš tiesų, kai tik atsidarė sienos, pradėjau keliaut laimės ieškoti – ir į Airiją, ir į Italiją... O Italija man patiko visada. Vos nuvažiavęs, iškart ją įsimylėjau. Todėl tikriausiai nenuostabu, jog 2007-aisiais jau atvykau čia gyventi ir pradėjau svarstyti, kuo užsiimti. Lietuvoje 2004–2005 m. viename prekybos tinkle buvau prancūziškų prekių žinovu, atsakingu už bakalėjos importą. Taigi maisto produktų srity nebuvau naujokas. Nors dirbau kitam sektoriuj, mane visada domino maisto pramonė. O Italijoj, kaip žinome, maistas – šventas dalykas. Kai buvau Milano lietuvių bendruomenės valdybos nariu, organizuodavom „cepelinų balius“... Visada norėdavau išbandyti, paragauti kažką nauja.
Kai kas nors iš tavo aplinkos tvirtina, jog nemėgsta alyvuogių, o paragavęs parvežtų iš Italijos pakeičia nuomonę, atsiranda savotiškas azartas...
– Justina: Mintis įkurti krautuvėlę kilo labai natūraliai. Juk kaskart, grįždami į Lietuvą, šeimos nariams, draugams parvežame itališkų lauktuvių. Arba, būna, paragaujame ko nors, kas labai patinka, ir norime pasidalyti su artimaisiais. Laikui bėgant, žmonės pradėjo prašyti, kad atvežtume aliejaus, alyvuogių, pagardų... Iš kitos pusės, kai kas nors iš tavo aplinkos tvirtina, jog nemėgsta alyvuogių, o paragavęs parvežtų iš Italijos pakeičia nuomonę, atsiranda savotiškas azartas... Supranti, kad anksčiau žmogus valgė ne visai tinkamą produktą, o, paskanavęs tikro, persigalvojo. Tai toks variklis, kuris skatina transliuoti pagarbą maistui, žmogui, visiems, įkvepia valgyti gerą, skanų, kokybišką maistą.
– Apsilankius jūsų e. krautuvėlėje, akivaizdu, jog jums svarbūs ne tik patys gaminiai, bet ir produktai, iš kurių jie pagaminti. Supažindinate su retesniais iš jų, pateikdami išsamesnės informacijos. Taigi, italiskakrautuvele.lt atlieka ir edukacinę funkciją.
– Saulius: Savo krautuvėlėje dalijamės patarimais, receptais, aprašome tam tikrus produktus, pvz., juoduosius ryžius, supažindiname su jais, pateikiame jų ruošimo, vartojimo rekomendacijas. Arba, tarkim, yra toks prie sūrių tinkantis padažas – mostarda. Pats pavadinimas dažnam lietuviui nieko nesako. O juk tai yra Šiaurės Italijos produktas, naudojamas prie minkštų arba pusiau kietų sūrių. Nuostabus, nors tautiečiams mažai žinomas pagardas. Arba alyvuogių aliejus... Stengiamės pateikti kuo daugiau informacijos, kaip jis turi ar gali būti naudojamas: tiek kepti, tiek salotoms. Dalijamės patirtimi, kurią įgijome daugelį metų gyvendami šioje šalyje. Nors gyvename tarp Italijos ir Lietuvos, Italijoje praleidžiame maždaug pusę laiko, tad jau neblogai esame perėmę jos maisto ruošimo tradicijas, perpratę ir pamėgę jos skonius.
– Kaip visgi atrenkami produktai krautuvėlės asortimentui?
– Justina: Savo veikla norime perduoti tai, kas svarbu Italijai. Italija lygu tradicijos. Jos yra gyvos, perduodamos iš kartos į kartą. Todėl orientuojamės į produktus, kurie turi savo istoriją, skaičiuoja šimtmečius, yra išglostyti, išmylėti, perduoti iš močiutės, mamos, tetos. Juk tradicijų saugojimas – vienas svarbiausių dalykų kiekvienai tautai. Lietuvos gyventojams norime pasiūlyti tai, kas geriausia, nes turim galimybę čia išragauti, atrinkti visa, kas patikrinta laiko, žmonių. Tai produktai, kuriais mes patys šventai tikim. Mums svarbu, kad jie būtų itališki, nes vien lipdukas „Designed in Italy“ ar „pagaminta Italijoje“ negarantuoja, jog tai išties itališkas produktas. Tarkime, perkant figų džemą, negalite būti tikri, kad tos figos yra itališkos – galbūt jos atvežtos iš Turkijos... O mums svarbus sąžiningas požiūris.
– Saulius: Ūkininkai mums rodo ir pasakoja, kaip, kur produktas auginamas, skinamas, spaudžiamas... Matome visą procesą – nuo surinkimo iki išleidimo į prekybą. Štai vienas ūkininkas kalnuose ruošia vaisių tyrę. Atvykę pas jį, regime, kaip sirpsta vyšnios, abrikosai, figos, auga kaštonai. Kai ateina laikas, vaisiai nurenkami ir daromos tyrės – kiek vaisių užauginama, tiek tyrės ir pagaminama. Tai nėra masinis produktas. Renkantis asortimentą, mums svarbiausia: pirma – kokybė, antra – istorija, trečia – įdomumas, perspektyva.
Žvelgiant giliau, į energetinį lygį, galima teigti, kad pramoniniu būdu auginamas vaisius netenka ne tik naudingųjų medžiagų, bet ir namų kvapo, dvasios.
Be to, svarbu, jog ne pas mus (į Lietuvą) atvažiuoja pramonininkai, norintys parduoti savo produktą, o mes patys keliaujam į ūkius ir atsirenkam tai, kas, mūsų nuomone, yra geriausia. Esam įsitikinę, kad auginti uogas, vaisius sau ir pramonei yra du skirtingi dalykai. Todėl, žvelgiant giliau, į energetinį lygį, galima teigti, kad pramoniniu būdu auginamas vaisius netenka ne tik naudingųjų medžiagų, bet ir namų kvapo, dvasios. Palyginkime naminį pomidorą ir užaugintą pramoniniu būdu. Juk skiriasi ne vien skonis, aromatas, vaizdas, bet ir jausmas jį valgant. Todėl esam už natūralumą.
– O už kiekvieno ūkio slypi atskira žmogaus istorija...
– Justina: Už kiekvieno ūkio slypi atskira žmogaus istorija. Tarkim, minėtas vaisių tyres gaminančio ūkio savininkas – buvęs sportininkas, vartojęs nemažai sportininkams skirtų energetinių produktų – sausainukų, batonėlių... Jam kilo mintis sukurti produktą, kuris būtų saldus, tačiau duotų ilgesnę, kokybiškesnę energiją nei cukrus ir būtų palankesnis organizmui. Taip gimė idėja gaminti tyres be cukraus, maksimaliai vengti bet kokių priedų, net pektino. Vaisių tyrės čia nėra verdamos ir užpilamos cukrumi, kaip esame įpratę. Ūkininkas nuskina savo ūkyje užaugintas uogas ir vaisius, jų neverda, o tiktai pašildo (pasterizuoja) – stengiamasi maksimaliai išlaikyti visus vitaminus ir naudingąsias medžiagas. Visas procesas organizuotas taip, kad žmogus iš šio produkto gautų daugiausia naudos.
Mūsų produktų etiketėse sudėties eilutės labai trumpos – vos pora ingredientų. Taip yra todėl, kad į gaminių sudėtį įeina tik tai, kas privalo būti, ir nėra to, kas mums nebūtina: kvapiklių, dažiklių ir kt. Esame įsitikinę, kad valgyti reikia ne tik skaniai, bet ir kuo sveikiau, natūraliau. Mums svarbus žmogiškumas ir buvimas sąžiningam su pačiu savimi: juk pats valgysi tai, ką padėjai ant stalo.
– Saulius: Visi, su kuriais dirbame, yra šeimos verslai. Neturime jokių abejonių dėl savo parduodamų produktų, nes bet kada galime nuvykti pas gamintojus ir išvysti gamybos procesą. Tarkim, pastą gamintojai džiovina ne dvi, o dvylika valandų: matai milžinišką skirtumą tarp pramoninės, masinės gamybos ir nedidelio šeimos verslo, kur įdedama širdis, daug laiko ir pastangų, kur kiekvienas produktas – rankų darbo.
-
Į kulinarinės diplomatijos projektą Kinijoje nėrusi Nida Degutienė: „Tai puikus būdas pristatyti savo šalį“
-
Ieva Šidlaitė: „Laukinių valgomų augalų Lietuvoje begalės, skonių – nerealiai daug“
-
Po motinystės atostogų į darbą su apskaita negrįžo: sužavėjo duonos su raugu stebuklas
-
Pakvipo Kalėdomis: Klaipėdoje italas kepa ypatingus pyragus, procesas trunka 37 valandas
– Kaip atrandate tuos ūkininkus?
– Saulius: Patys daug keliaujame, ragaujame, tačiau, kaip ir viskas Italijoje, taip ir čia niekas neapsieina be pažinčių. Būna, draugai parekomenduoja, pataria, pasidalija informacija apie įdomesnius gamintojus, ūkius. Tačiau viską atsirenkam patys. Nėra taip, kad įsigytume kokį nors produktą, nepažinodami tiekėjo, nepažiūrėję jam į akis. Mums svarbi kiekvieno jų veiklos filosofija, istorija. Štai ieškodami, kas gamina Gianduja (Turino šokoladą), atkreipėme dėmesį į p. Sergio Arzilli, kone visą gyvenimą triūsusį šeimos konditerijos įmonėje. Jo sėkmės istorija užgimė diagnozavus netoleravimą glitimui. Būdamas 38 metų, jis suprato, kad daugiau šio darbo dirbti nebegali. Siekdamas neprarasti iš tėvo perimtų žinių, jis nusprendė gilintis į šokolado pasaulį ir šiandien džiaugiasi, kad jo sukurtais skanėstais be dirbtinių komponentų gali mėgautis ne tik glitimui alergiški, bet ir cukriniu diabetu sergantys žmonės.
Ir vėlgi – jis neina lengviausiu, įprastu keliu: konditerijos gaminiams daryti renkasi tik vietinius – Pjemonto – riešutus, remiasi autentiškais receptais, gamybos laboratorija įrengta naudojant aplinkai mažiausiai kenkiančias medžiagas ir 100 proc. atsinaujinančią energiją. Mums tai svarbu, kaip ir šio žmogaus istorija, įkvėpusi plėtoti verslą tokia – sveikesne, autentiškesne – kryptimi. Tai, kad susipažįstame ir bendraujame su pačiais ūkininkais, gamintojais, leidžia mums patiems išsamiai pristatyti produktus, nes gilinamės į jų kilmės, gamybos istoriją. Galime papasakoti, kaip, iš ko jie pagaminti, kur užauginti ir t. t. Jei turi tokią krautuvėlę, turi pats visur aktyviai dalyvauti, domėtis ir žmogui paaiškinti, pakomentuoti.
– Minėjote, kad į ūkius vykstate visa šeima, taigi ir jūsų vaikai yra įtraukti į verslo plėtros procesą...
– Justina: Mūsų vaikai užaugę Italijoje, jie pripratę prie tyro, gero skonio. Mažieji labai greitai intuityviai pajunta, jeigu kas nors negerai su produktu. Mes visada kartu būnam, važiuojam, ragaujam. Džiaugiuosi, jog jie įtraukti į bendrą veiklą, mato visą procesą, – tai daro mus tikra komanda. Taip pat jie mato, kad ūkininkų šeimose kiekvienas turi savo pareigas, atsakomybes ir bendru darbu pasiekia puikių rezultatų. Štai jau ne pirmus metus bendraujame su ūkininkais, turinčiais tris skirtingo amžiaus atžalas. Visas darbas tame ūkyje gražiai sustyguotas: kiekvienas vaikas atlieka savo užduotis, žino, kas ką kada turi daryti. Viskas vyksta labai greitai, be jokių pykčių ar bumbėjimų. Nors sakoma, kad su giminėm verslo geriau nepradėti, regime daugybę pavyzdžių, kaip šeimos šimtmečiais augina savo verslą, kaip sūnūs ir dukros į jį įtraukiami nuo pat mažens. Atžalos pradeda nuo mažų užduotėlių, šios palengva auga kartu su jais, o galiausiai, kai tėvai jau nepajėgūs dirbti tam tikrų darbų, perima jų funkcijas. Į savo verslą mes taip pat esame įtraukę visą šeimą – visuomet ir visur su mumis yra ne tik savotiškais kokybės ekspertais neretai tampantys mažieji, bet ir tėvai. Vyresnioji karta padeda mums Lietuvoje pristatant klientams prekes, vykdant atranką, ragaujant ir t. t. Galiausiai svarbus paprasčiausias padrąsinimas, geras žodis, tikėjimas, gaunamas iš artimiausių žmonių. Dirbame vienas kitą paskatindami, bendra veikla sujungia.
– Kaip dalijatės pareigomis?
– Justina: Saulius labiau įsigilinęs į italų pasaulėžiūrą, verslo supratimą, jis daugiau bendrauja, todėl atsakingas už ryšio užmezgimą, detalių suderinimą, pradinę stadiją. Produktus atrenka visa šeima, perkam tik tuos, apie kuriuos galime pasakyti: „Meilė nuo pirmo šaukšto.“ Pardavimas, internetinis puslapis – daugiau mano atsakomybė. Lietuvoje mano tėtis padeda pristatyti produktus klientams. Vis dėlto nesam griežtai pasiskirstę pareigomis. Darom tai, ką galim tuo metu, ką geriausiai mokam.
– Kaip manote, koks, arba kas, yra jūsų klientas?
– Justina: Mūsų klientas pirmiausia yra tas, kuris ieško natūralumo, kuris supranta, kad geram, skaniam patiekalui paruošti nereikia ilgo ingredientų sąrašo – iš kelių kokybiškų produktų gali pasigaminti labai greitai, skaniai ir sveikai... Jis ieško ne kiekio, o kokybės; nenori pusės dienos praleisti virtuvėje, bet kartu siekia nustebinti savo šeimą, draugus kažkuo išskirtiniu.
Svarbiausias ingredientas yra žmogus. Todėl ruošiant maistą šeimai, svarbi ne tik mano nuotaika, bet ir emocijos, vyravusios spaudžiant aliejų. Juk tai nėra tik tyrė, tik aliejus, tik makaronai ar tik šokoladas. Tai – ir žmogus. Be jo – niekur.
– Kokią matote savo verslo ateitį?
– Saulius: Esame jauni verslininkai. Turiu tokią viziją: užauginti vaikus, ir, jeigu jie pageidaus šiame versle dalyvauti, mielai jiems perleisti vadžias. Kalbant apie paties verslo plėtrą – maga augti, tobulėti, bet neužaugti per daug dideliems, nes dydis naikina dvasią, dažnai kenkia ir kokybei. Todėl norisi išaugti iki tam tikro lygio, palaikyti aukštą kartelę, turėti sąmoningų klientų ratą. Kol kas turime pradinį planą penkeriems metams.
– Justina: O toliau... gyvenimas sudėlios. Gali planuoti kiek nori, bet gyvenimas sudėlioja savaip. Šie metai labai akivaizdžiai tai parodė. Nebūtinai viskas, ką planuoji, turi įvykti, arba nebūtinai vyksta tiesiausiu keliu. Visgi mes tuo gyvenam. Tai nėra mūsų darbas, greičiau gyvenimo būdas. Tai mus užveda, verčia mokytis, tobulėti. Mums abiem patinka bendrauti su žmonėmis. Darom tai, kas patinka, dirbam su džiaugsmu, tai ko daugiau reikia?.. Svarbiau už finansinę grąžą mums yra tas kiekis žmonių, kurie galbūt pakeitė savo nuomonę, sulaužė stereotipą, atrado kažką nauja... Galiausiai pirmyn veda žinojimas, kad tikrai nepadarysim žmogui blogiau, pasiūlę jam organizmui naudingesnių, sveikesnių produktų. Manau, kad iš principo labai svarbu žmogui nekenkti.
Šis straipsnis publikuotas žurnale „Geras skonis“ ir naujame interneto portale, apie gastronomiją, gėrimus ir vartojimo kultūrą Skonis.lt. Nuo šiol kiekvieną savaitę 15min ieškokite dar daugiau publikacijų, skirtų maisto ir gėrimų profesionalams bei entuziastams.
