T.Liachovič kepėja dirba jau apie 20 metų – pradžioje darbavosi viename didžiųjų prekybos tinklų, vėliau tapo nedidelio kepyklų tinklo, turėjusio savo filialą ir Halės turguje, samdoma kepėja. Tylią, besišypsančią, turgaus šurmulio apsuptoje kepykloje kepinius formuojančią moterį įsidėmėjo daug nuolatinių pirkėjų.
Prieš porą metų dėl savų priežasčių kepyklą turguje verslo savininkai nutarė uždaryti ir T.Liachovič liko be darbo. „Taip, kurį laiką stovėjau ir darbo biržoje“, – prisimindama šypteli moteris.
Be darbo likusią mamą ypač liūdna buvo matyti visai jos šeimai. Vyresnioji dukra Juliana, pagal išsilavinimą buhalterė, tuo metu buvo įsisukusi vaikų auginimo rūpesčiuose, tačiau, kaip dabar sako, mamos situacija įkvėpė ryžto imtis šeimos verslo. Juolab jog liko laisvos kepyklos, kurioje mama iki netekdama darbo triūsė, patalpos. Žinoma, nauja įranga, vitrinomis teko pasirūpinti – iš ankstesnės kepyklos neliko beveik nieko.
„Kai tik vėl atidarėme kepyklą jai kelis mėnesius toje vietoje neveikus, žmonės gal ir nepatikliai žiūrėjo į naują iškabą, pavadinimą. Bet užėję į vidų, pamatę mano mamą, pažįstamus kepinius – apsidžiaugdavo. Suprato, kad jei ta pati kepėja, bus ir tokie pat geri kepiniai. Turim tikrai nemažai ištikimų pirkėjų“, – apie pradžią pasakoja J.Liachovič.
Mama ir dukra kepykloje sukasi diena iš dienos – Teresa minko tešlą, formuoja kepinius, dėlioja į skardas, šauna kepti, puošia, o Juliana, kuri yra įmonės direktorė, ne tik rūpinasi finansiniais reikalais, bet darbo dienomis pati ir sukasi už prekystalio. Šeima dar turi ir šios kepyklos parduotuvėlę Naujoje Vilnioje – ten parduodami iš Halės turgaus kepyklos atvežti šviežiai iškepti skanėstai, duona.
Viską kepame iš paprastų, pažįstamų ingredientų, be jokių nereikalingų priedų, chemijos.
Ankstesnių savininkų kepykloje dalis produkcijos būdavo tiekiama ir kitų kepėjų, o „Mamos gardėsių“ asortimentas yra iškeptas tik čia, visi receptai puoselėjami, tobulinami pačios Teresos, o kepinių rūšių daugybė – virš 80: nuo mielinių bandelių, kibinų, duonos iki riestainių, nostalgiškų ir modernesnių pyragų. „Viską kepame iš paprastų, pažįstamų ingredientų, be jokių nereikalingų priedų, chemijos. Žmonėms tai ir patinka. Manau, prieinamos ir mūsų kainos. Nors grįžus po karantino tai vienas, tai kitas tiekėjas ėmė kelti kainas, jas turėtume kelti ir mes, pasakiau mamai „juk dabar žmonėms ir taip sunku...“, ir kainų taip ir nepakėlėme“, – pasakoja Juliana.
Kurie „Mamos gardėsių“ kepiniai patys populiariausi? Pasak mamos ir dukros dueto, tai klasikinis mielinis batonas, kibinai su įvairiais įdarais, duona, mielinės bandelės, labai mėgstami ir paprastučiai, tačiau, matyt, daug kam sentimentus keliantys cukraus kristalais apibarstyti riestainiai, klasikinis „Draugytės“ pyragas. „Kartą pas mus atėjo žmogus ir rado kepinį, kurio, kaip jis pasakojo, jau nebesitikėjo kur nors kada ragauti. Kad jūs žinotumėt, koks jis buvo laimingas...“ – šiltas kasdienybės akimirkas mini Juliana.
Beje, įdomu, kad pati Teresa prisipažįsta nesanti didelė kepinių mėgėja ir valgytoja, o štai Juliana juokiasi, jog dažną dieną važiuodama į kepyklą sau sako, jog „šiandien reikia mažiau visko ragauti“. Tačiau atvažiuoja ir skanauja, ragauja, juk reikia išbandyti tai, ką iškepė mama, vėliau žinoti, ką papasakoti pirkėjams. Teresos kepinių gerbėjai yra ir jos vyras, ir žentas, Julianos vyras. „Vyrams mūsų šeimoje pasisekė, kad mama kepėja“, – juokiasi Juliana.
Beje, savaitgaliais, kai ji daugiau dėmesio nori skirti savo šeimai, kurioje auga dvi dukros, prie prekystalio stoja jaunesnioji Julianos sesuo, įprastomis dienomis dirbanti visai kitoje srityje. Taigi, kartu juokaujame, jog tai tikras šeimos moterų verslas. „Net kai savo vyresniosios dukros, kuriai dabar 12-a, paklausiu, kuo bus užaugusi, kokią profesiją rinksis, ji atsako, kad bus „Mamos gardėsių“ direktorė“, – priduria Juliana.
Net nežinau, dėl ko galėtume pyktis, man patinka su mama dirbti. O jei dėl ko nors pasiginčijame, tai tik trumpam.
O kaip jai pačiai sekasi būti mamos direktore, diena iš dienos kartu dirbti? „Mes visada gerai sutariame, niekada nesipykstame, – metusi klausiamą žvilgsnį į mamą ir šiai pritariamai šyptelėjus sako Juliana. – Net nežinau, dėl ko galėtume pyktis, man patinka su mama dirbti. O jei dėl ko nors pasiginčijame, tai tik trumpam.“
Darbo diena kepykloje prasideda anksti – Teresa tešlą mieliniams kepiniams ima minkyti jau nuo 5-os valandos ryto. Pasirūpinusi savo dukryčių rytu į kepyklą atvažiuoja ir Juliana. Ir taip abi moterys darbuojasi iki dienos turgavietėje pabaigos – 15 valandos. „Tada visada parvežu mamą namo ir pati važiuoju į savo namus“, – sako Juliana.
Žinoma, neramūs pandemijos metai mamos ir dukros puoselėjamam verslui nėra pats saldžiausias metas – žmonių srautas, ypač darbo dienomis, turguje sumenkęs, o ką jau kalbėti, kad šiuo metu visai nėra turistų. Juliana geru žodžiu mena praėjusią vasarą, kai keliautojų, aplankančių ir turgų, buvo daug, kasdien teko bendrauti angliškai, o ir kepiniai būdavo išperkami greičiau, nei pastaraisiais mėnesiais. Štai kodėl nemenku galvosūkiu kasdien tampa skaičiavimai, kiek visko iškepti – kad užtektų visiems norintiems, tačiau ir netektų vargti su kepinių likučiais.
Kol kalbamės su mama ir dukra prieš pat kepyklos darbo pabaigą, į ją užsuka pora, perkanti kepaliuką „Palangos“ duonos – šįkart greitosiomis ir kukliai. Ta proga su Juliana aptariame, jau ne vienoje kepykloje girdėtą pastebėjimą, jog vyrai paprastai yra didesni smaližiai ir perka daugiau saldžiųjų kepinių. „Tai tikra tiesa, pas mus irgi tas galioja. Moterys paprastai perka duoną, kibinus, o vyrai dairosi į bandeles, pyragus. Turime vieną nuolatinių pirkėjų porą, vyras visada prašo saldžių kepinių, o žmona jį vis tramdo jog, „negalima“, „ne tiek daug“, bet galų gale abu kažkaip apsiperka“, – apie nuolatinių pirkėjų įpročius pasakoja „Mamos gardėsių“ įkūrėja, su džiaugsmu besidarbuojanti kartu su savo mama.