Kokteilis su fermentuotu avies akies obuoliu
Ko gero, esate girdėję apie kokteilį „Kruvinoji Merė“, kurio pagrindas yra pomidorų sultys? Mongolijoje egzistuoja savita šio gėrimo variacija, net ir vadinama „Mongoliškoji Merė“. Šiame kokteilyje pomidorų sultyse plaukioja fermentuotas avies akies obuolys... Teigiama, jog šis derinys padeda kenčiant nuo pagirių, o perkandus avies akies obuolį, jis švelniai sprogsta burnoje, tačiau kokio nors ryškaus specifinio skonio neturi.
-
Ieškantiems neįprasto skonio: 10 keisčiausių saldainių pasaulyje
-
12 produktų, vertų atrasti šiemet: nuo japoniško majonezo iki sezamų pastos
-
Išvykę į Daniją įkūrė Azijos produktų parduotuvę Lietuvoje: kokie iššūkiai lydėjo ir kodėl tikrai grįš į gimtinę
-
Kokias gastronomines gėrybes galima prenumeruoti? Nuo kavos iki desertų
Dvokiantis tofu
Iš sojos pupelių gaminamas tofu ypač populiarus veganiškoje mityboje, o ir visavalgiai jį mielai naudoja. Tačiau Kinijoje ir Taivane iki šiol gatvėje galima nusipirkti ir paragauti itin stipraus kvapo, o jei tiesiai – dvokiančio tofu, kuris paprastai valgomas kaip užkandis. Specifinį nosį riečiantį kvapą tofu įgauna dėl marinavimo mišinyje, kurį sudaro raugintas pienas, daržovės ir mėsa.
Pūdyta silkė
Šio švediško delikateso, vadinamo surströmming, dvokas nesyk yra vilnijęs ir Vilniuje, netgi rengti vieši jo ragavimo renginiai.
Nors silkę įprasta vadinti pūdyta, iš tiesų tai fermentuota Baltijos strimelė, tokiu būdu Švedijoje ruošiama nuo XVI a. Žuvis šiam skanėstui gaudoma birželio mėnesį, tada pamirkoma sūryme, palaikoma saulėje ir paliekama šaltai fermentuotis iki 6 mėnesių. Silkė net nesupūva, mat nuo to apsaugo gausiai vartojama druska – sūrymas, kuriame silkė išmirkyta, būna stiprios koncentracijos. Žuviai pakankamai pasifermentavus, ji uždaroma į skardines.
Paprastai ji valgoma su virtomis bulvėmis, svogūnais, duona. Pati silkė yra labai... išraiškingo kvapo, tačiau skonis nėra kuo nors šokiruojantis – tiesiog žuvis su švelnia rūgštele.
Paukščiuko gemalas
Vien pagalvojus (o ką jau kalbėti apie paragavimą!) apie šį delikatesą, kai kuriems žmonėms gali prasidėti nemalonūs procesai skrandyje. Tokią reakciją turi šansą sukelti balut, o tai yra apvaisintas anties arba vištos kiaušinis, mėgstamas skanauti tokiose šalyse, kaip Kinija, Filipinai, Laosas, Vietnamas, Kambodža. Taip, supratot teisingai – valgomas kietai virtas kiaušinis su jau susiformavusiu paukščio gemalu.
Sūris su lervomis
Kad ir kokie užkietėję bei drąsūs sūrių mėgėjai būtų kai kurie gurmanai, vienas sūris ir jiems gali tapti iššūkiu. Jis gaminamas Sardinijoje, vadinamas Casu Marzu, o jo ypatybė ta, jog ritinio formos avių pieno sūryje knibždėte knibžda gyvų lervų, išsiritančių iš vienos rūšies muselių. Būtent šių lervų išmatos sūriui suteikia aštrų kvapą, puvėsių skonį ir kreminę tekstūrą. Ir dar vienas įdomus momentas: sūris yra tinkamas valgyti tik tol, kol jame gyvos lervos. Jei jos nebejuda, sūris nebetinkamas valgyti, juo net galima apsinuodyti.
Trūkčiojantys aštuonkojų čiuptuvėliai
Aštuonkojis – jokia egzotika ir Lietuvoje, mėgėjai jų valgo restoranuose ar patys gamina namuose. Tačiau ką manote apie mažų aštuonkojų čiuptuvėlius, kurie nupjaunami prieš pat patiekiant, tad dėl nervinių impulsų lėkštėje vis dar juda? Tokio savito patiekalo galima paragauti Korėjoje.
Gruzdinti vorai
Kai kurie žmonės klykia vos vonioje pamatę vorą, kiti gardžiuojasi jais iškeptais. Gruzdinti vorai valgomi Kambodžoje, pagaminus jie dar paskaninami pipirais ir šlakeliu citrinos sulčių. Beje, neretai tai būna ne šiaip maži voriukai, bet dideli ir atgrasūs tarantulai.
Ant stalo – dar gyvos jūros gėrybės
Ikizukuri yra ne konkretus patiekalas ar produktas, bet greičiau patiekimo būdas, vis dar praktikuojamas Japonijoje. Ant stalo restorane atkeliauja dar gyva žuvis ar tokios jūros gėrybės, kaip omarai, aštuonkojai ar krevetės, o tada visu šiuo „itin šviežiu“ gėriu mėgaujamasi. Ikizukuri vertinamas kontroversiškai, nes kai kas mano, jog tiekti dar gyvą būtybę ant stalo (kad ir kokia ta būtybė bebūtų), nėra etiška. Kai kuriose šalyse toks patiekimo būdas yra išvis uždraustas.
Banginio riebalų su oda gabaliukai
Tiems, kam vien išvysti banginį yra įsimintinas įvykis, gali būti ir sunku įsivaizduoti, jog kažkas šį gyvūną ir valgo. Ir ne šiaip mėsą, o savitą delikatesą – šaldyti banginio riebalai su stora oda yra pjaustomi gabaliukais, o tada dažniausiai valgomi termiškai neapdoroti, užkandant duona, pabarstyta druska. Šis nacionalinis eskimų patiekalas vadinamas muktuk. Kartais šie gabalėliai valgomi ir virti ar fermentuoti.
