Papasakoti apie ispaniško vyno klasifikaciją paprašėme Lietuvos Someljė Asociacijos prezidento Armino Darasevičiaus.
– Kaip atrodo ispaniško vyno kokybės piramidė? Ir kaip paprastam vartotojui suprasti, ką reiškia užrašai Vinos de Pago, Denominacion de Origen Calificada, Denominacion de Origen, Vino de la Tierra, Vino de Mesa?
– Ispaniško vyno kokybės piramidės viršūnėje yra Vinos de Pago, kuris galėtų atstoti prancūzišką „Grand cru“ lygmenį. Tai yra viena išskirtinių ir retesnių apeliacijų Ispanijos vyno piramidėje. Ji sudėliota ne regioniniu, bet kokybės pagrindu. Vinos de Pago klasifikacijoje yra nesvarbu, iš kokios veislės uogų gaminamas vynas, nesvarbi regiono geografija, svarbiausia yra vyno kokybė. Čia klasifikuota yra vyninė arba atskiras vynuogynas. Šio kokybės standarto judėjimo, kuriam dabar priklauso 17 vyninių, vienas iš iniciatorių buvo vyndarys Marques de Griñón. Kita vertus, kai kurie kritikai mano, jog ne visos šios vyninės taiko vienodai aukštus standartus.
Toliau kokybės piramidėje stovi Denominacion de Origen Calificada, kurį turi tik du regionai Ispanijoje – Riocha ir Prioratas. Prioratas yra daug mažesnis už Riochą, ten daug mažiau vyndarių, o vyno kokybė yra labai aukšta. Riochos regione yra daug rūšių vyno, kuris gal nėra tokios aukštos kokybės, bet ši apeliacija ne veltui buvo suteikta, tad čia didžioji dalis daromo vyno yra labai kokybiška.
Didžiąją dalį kokybiško Ispanijos vyno, sudaro Denominacion de Origen, sutrumpintai D.O. Taip klasifikuoti yra 70 Ispanijos regionų.
Ši apeliacija nustato taisykles, pagal kurias reiktų daryti vyną: auginti tam tikras vynuogių veisles geografiškai apibrėžtoje erdvėje, yra numatytas derliaus dydis, kuris turi būti ribojamas, kad vynas būtų kokybiškas. Mat esant labai dideliam derliui, vynas praranda koncentraciją, tad vynuogių kiekis reguliuojamas genint vynmedžius.
Paskutinis kokybės užtikrinimo etapas yra akla komisijos degustacija, kuri nustato, ar šis vynas tikrai atitinka apeliacijos stilių. Komisija gali tiesiog atmesti vyną, kuris neatitinka šios stilistikos, nesuteikiant atitinkamos apeliacijos vardo.
Vino de la Tierra – tai krašto vynas, kuris yra paprastesnis, nebūtinai ilgai brandintas ąžuolo statinėse, pagamintas bet kuriame Ispanijos regione. Šioje kvalifikacijoje gali būti leista auginti daugiau vynuogių veislių, derliaus kiekis gali būti didesnis, todėl vyno koncentracija mažesnė. Tačiau ir vyno yra gaunama daugiau, tad ir jo kaina yra mažesnė.
Ir paskutinė kategorija – Vino de Mesa. Tai yra stalo vynas, kuris daromas labai paprastai – gali būti tiesiog sumaišyta daugybė skirtingų derliaus metų vynuogių ir išspaustas vynas. Todėl šioje kvalifikacijoje negali būti rašomi derliaus metai ir vynuogių veislės. Kadangi „stalo vyno“ kategorija visoje ES yra naikinama, vietoje jos pradėta naudoti Viñedos de España kategorija t.y. bendrinė šalies, šiuo atveju Ispanijos vyno kategorija.
– Ar šios taisyklės turi išimčių?
– Išimčių gali būti, bet jų yra vienetai. Jas galima žinoti, jeigu domiesi vynu. Ir jeigu tu matai, kad Vino de Mesa kainuoja 100 eurų, tai net nežinodamas to vyno supranti, kad čia kažkas jau turėtų būti.
Yra tam tikri vyno bruožai, būdingi regionui, apeliacijai, klasifikacijai, ir yra unikalūs vienetai, išskirtiniai individai. Daug prašmatnaus vyno pasaulyje neturi aukštos klasifikacijos. Ar gali stalo vynas būti labai brangus? Taip, bet tokie bus tik kokie trys procentai stalo vyno.
Pavyzdžiui, Cava – putojantis vynas, kuris taip pat turi apeliaciją Denominacion de Origen. Tačiau Cava D.O. gali vadintis tik konkrečioje Ispanijos vietoje, iš konkrečių uogų konkrečiam derliaus kiekyje padarytas konkrečios kokybės lygio vynas. Cava D.O. negali būti daromas bet kur. Kitoje Ispanijos vietoje tuo pačiu būdu, tuo pačiu metodu, iš tų pačių uogų padarytas vynas negalės vadintis Cava D.O. ir negalės to užrašyti ant butelio, nors vyno kokybė gali būti fantastiška. Tada jis bus Vino de Mesa arba Vino de la Tierra. Bet tai nereiškia, kad jis blogesnis, tiesiog jis nėra toje vietoje pagal taisykles.
Visos šios kvalifikacijos yra nuoroda vartotojui, pagal kurią rinkdamasis vyną jis galėtų tikėtis kažkokios kokybės. Ši kokybės piramidė egzistuoja visose šalyse. Yra šalies vynas, krašto vynas su geografine nuoroda, apeliacinis vynas, kaimelio, komunos vynas. Išskirtinis iš kitų šalių Ispanijoje yra tik Vino de Pago ir tai yra daugiau kaip judėjimas, kuris suklasifikavo vyną. Matydami šį užrašą mes jau suprantame, kad tai jau bus kažkoks ypatingas kūrinys, kuris gali kainuoti ir kelis šimtus eurų.
– O ką sako terminai Joven, Roble, Crianza, Reserva ir Gran Reserva?
– Šie terminai nurodo vyno brandinimo laiką. Ispanai visą savo kokybės kvalifikaciją istoriškai yra pagrindę pagal brandinimą. Brandinimą reikia suprasti ne tik ąžuolo statinėje, bet ir butelyje, nes jis bręsta ir vienur, ir kitur. Tad žodžiai Crianza, Reserva ir Gran Reserva arba Roble nusako brandinimo laiką.
Joven – tai jaunas vynas, iš viso nebrandintas ąžuole. Lietuvoje tokio vyno matome labai nedaug. Tai paprastas, vaisiškas, gaivus, daugiau rūgšties ir violetinės spalvos turintis vynas, kurį ispanai vartoja kiekvieną dieną.
Kadangi mums patinka kokybiškesnis vynas, kuris yra minkštesnis, švelnesnių taninų, truputį tauresnis, mes renkamės pabrandintą vyną. Pirmasis tokio vyno lygis būtų Roble, kuris brandinamas iki 6 mėnesių ąžuole.
Kitas žingsnis yra Crianza, kuris sako, kad vynas yra brandintas iš viso 2 metus, iš kurių mažiausiai 6 mėnesius – ąžuolo statinėje.
Reserva – vynas iš viso brandintas 3 metus ir mažiausiai 12 mėnesių ąžuole. Vadinasi, jis už Crianzą bus dar turtingesnis savo kvapais, turės minkštesnius taninus ir daugiau ąžuolo.
Gran Reserva turi būti brandintas iš viso 5 metus, iš kurių mažiausiai 18 mėnesių ąžuole. Jame bus jaučiama dar daugiau ąžuolo įtakos, švelnesnė rūgštis ir minkštesni taninai.
Svarbu žinoti, kad ne bet koks vynas gali išlaikyti tokį brandinimo laiką. Paprastas Vino de Mesa, jeigu mes jį supilsime į ąžuolo statinę, palaikysime metus ir dar paskui metus jis pastovės butelyje, oksiduosis, sumažės vyno koncentracija, skonis, kvapai, nes jau iš pradžių tam nebuvo potencijos. Vadinasi, minėtų kategorijų vynas jau yra gerokai kokybiškesnis, nes jis galėjo išlaikyti brandinimą ąžuolo statinėje. Ąžuolas neužgožia vyno vaisiškumo, tik šalia jo dar prisideda vanilės kvapai ir prieskonių, kokoso, skrudinimo pojūtis. Skirtingas laiko tarpas vyną brandinant ąžuole duoda skirtingą tų kvapų ir skonių intensyvumą – tai labai svarbu Ispanijos vyndarystės tradicijoje.
– Ar gali būti, kad mūsų rinką pasiekia nebrangus ispaniškas vynas su užrašais Reserva ir Gran Reserva, kuris yra prastos kokybės?
– Taip gali būti. Ispanija yra didelė šalis ir ten yra visko. Tiesiog kažkuriame regione buvo atitiktos taisyklės, kažkokiu būdu gautas tas Gran Reserva, ir ant butelių užklijuoti lipdukai.
Tačiau jeigu vyndarys savo Reserva vyną brandina trejus metus, jis negali kainuoti pigiai. Nei 5, nei 8 eurų, o bent dvigubai. Anksčiau rinkoje dar sutikdavome 18 litų kainuojantį Gran Reserva vyną, tačiau tai yra visiška keistenybė.
Geras vynas turi savo kainą ir Gran Reserva, kuris yra brandintas 5 metus, negali būti paprastas ir pigus. Todėl reikia stebėti grupės lyderius, o ne grupės „autsaiderius“.
Bet kurioje šalyje yra tas pats. Prancūziškas bordo, jei kainuos 5 eurus, tikrai nebus aukštos kokybės. Burgundiškas vynas už 10 eurų taip pat nebus pats kokybiškiausias, nes jis mažiausiai turi kainuoti 20 eurų. Arba Priorato vynas – ten kainos pradžia yra nuo 13 eurų, tad jei kas nors pasiūlys už 7, turėtų kilti įtarimas.
– Už kiek galima nusipirkti gerą ispanišką vyną?
– Jeigu esame vidutinis vartotojas, vargu ar pirksime Vino de Pago. Dažniausiai rinksimės Denominacion de Origen klasifikacijos vyną, kurio kaina yra nuo 5-7 eurų iki 30 – 50 eurų.
