Abu neslepia – karantinas privertė susimąstyti, ar tokį žingsnį žengti yra tinkamas metas, tačiau, regis, pati visata ir aplinkinių palaikymas sakė – geriausias metas yra būtent dabar. Jų bendras projektas tarsi kūdikis gimė po devynių mėnesių darbo. Planus sujaukė karantinas, įkalinęs Emiliano Italijoje.
Daugiau nei prieš porą metų šie du žmonės vienas kito nepažinojo. Ji keliavo po konditerių kursus Prancūzijoje ir kitose šalyse, jis gyveno savo kepyklėlės Bareto miestelyje, veikiančios 26 metus, ritmu. Jau kone 40 metų konditerio patirtį turintis italas joje pluša nuo ryto 6 iki pat vakaro.
Suvedė aistra darbui
Būtent bendra aistra savo darbui ir suvedė verslo partnerius, pažintį pradėjusius „Instagram“ tinkle.
„Mes vienas kitą atradome per hobius. Pradėjome susirašinėti dėl ingredientų. Jis man atsiuntė krūvą receptų, jų nuotraukų. Kai atidariau savo studiją, netikėtai atkeliavo siuntinys su visais ingredientais atidarymo proga. Buvau be galo nustebusi. Taip ir prasidėjo bendravimas. Vėliau jis atvyko vesti šokolado mokymų, mokė naujovių. Taip susipažinome. Išsakiau Emiliano savo svajonę, o jis pasakė, kad nori būti verslo partneris. Iš jo visą laiką sulaukdavau komplimentų dėl mano gaminamų desertų. Sakydavo: „Brava, Jelena“, žavėjosi mano darbais“, – pasakojo Jelena Aleksandravičienė.
„Jos kepiniai nuotraukose atrodė kažkas tokio, išskirtiniai“, – prisimena Emiliano, pastarosiomis dienomis nuo ryto iki vakaro plušantis Klaipėdoje. Virtuvėje gimė tradiciniai itališki bei prancūziški kepiniai – tiramisu, tartaletės, kruasanai su įdarais bei italų pusryčiams prie kavos taip mėgstami bomboloni su plikytu kremu.
„Pamenu, man buvo kokie penkeri metai, atostogavome Toskanoje. Pajūryje vis aidėjo „bomboloni, bomboloni“. Jau tada žinojau, kad būsiu konditeris“, – perpjaudamas vieną bombolonių (spurgos su kremu), kad pademonstruotų viduje slypintį paties ruoštą plikytą kremą, pasakoja Emiliano, veikiausiai iš senelio bei mamos, kurie dirbo duonos gaminių kepykloje, paveldėjęs aistrą savo darbui.
Būtent tokių spurgų su kremu ir kitų jo gaminamų skanėstų dabar galės paskanauti Klaipėdoje, Frydricho pasaže, įsikūrusioje desertinėje „Lalene“ apsilankę miestiečiai ir svečiai.
Kad pagamintų viso grūdo kruasanus, specialus miltus su sėlenomis Emiliano atsiskraidino iš Italijos. Kepiniams iš šios šalies atkeliavo ir sviestas, pistacijų pasta, taip pat išskirtinės rudosios pistacijos, naudojamos šokoladinių saldainių gamyboje. Jais specialiai atidarymo proga vaišino ir pirmuosius desertinės svečius.
Šokoladinių saldainių svečiams italas ketina pasiūlyti rudenį, dabar tam nėra tinkami karšti orai.
Emiliano neabejoja desertinės sėkme ir sako, kad prireiks maždaug metų, kol „Lalene“ parodys tikrąjį skonių pasaulį savo klientams, ateityje pasiūlys ir itališkų ledų, taip pat kvies čia pusryčiauti, paragauti vyno ir itališkų užkandžių.
Jelenos gaminiai visai kitokie. Tai įvairūs prancūziški putėsiai, kuriuose daug tekstūrų.
„Desertai glazūruojami veidrodine glazūra. Juose – biskvitas, uoginiai intarpai, putėsiai ir būtinai traškutis. Putėsiai – lengvesnės tekstūros, tarsi burnoje tirpstantis debesėlis“, – pasakoja Jelena, kepanti ir įvairiaspalvius migdolinius morengus, prancūziškus sviestinius sausainėlius ir kitus gaminius.
Pakirto karantinas
Atidaryti desertinę verslo partneriai planavo dar balandį, tačiau koją pakišo koronavirusas ir karantinas, Italijoje trukęs bemaž tris mėnesius. Savoje šalyje tarsi įkalintas pasijutęs Emiliano bandė susisiekti su Lietuvos ambasada Romoje bei Italijos ambasada Lietuvoje, bandydamas rasti kelių, kaip atvykti į mūsų šalį. Sako vos sulaukęs skambučio, kad gali atvykti, įsigijo bilietus ir štai birželio pradžioje jis atkeliavo į Klaipėdą. Padedami bičiulių, kurie desertinėje padėjo iššveisti grindis, verslo partneriai po Joninių atvėrė kavinės duris svečiams. Jelena sako, jog šis įvykis ją sugraudino iki ašarų.
„Čia ypatinga vieta. Čia mano svajonė. Aš prieš šešerius metus savo gimtadienio dieną ėjau per tiltą čia, į Frydricho pasažą, susitikti su savo merginomis. Per Danės tiltą einant atėjo į galvą „Lalene“. Tą vardą nešioju labai seniai. Susitikome Frydriche ir pasakiau – merginos, turiu vardą savo kavinei. Mes čia pakėlėme pirmą taurę už „Lalene“ kavinę. Svajoti, kad čia, šioje ypatingoje Klaipėdos vietoje, turėsiu kavinę, atrodė nerealu. Čia man svajonė... Man atrodė, kad tai tolima ateitis... Aš tik buvau pradėjusi daryti desertus, į pirmus kursus važinėjau. Sutapimas, kad draugė man tą dieną padovanojo iš Paryžiaus parvežtų migdolinių morengų. Šiandien viskas atrodo neįtikėtina“, – sako Jelena.
Per Danės tiltą einant atėjo į galvą „Lalene“. Tą vardą nešioju labai seniai. Susitikome Frydriche ir pasakiau – merginos, turiu vardą savo kavinei.
Karantinas tapo nemenku iššūkiu išlaikant neveikiančias patalpas. Jelena sako esanti dėkinga pasažo savininkams, kurie neliko abejingi, sumažino nuomos mokestį ir pagelbėjo siekiant gauti subsidiją nuomai.
Dirbo tarsi per Kalėdas
Karantino metu darbas virė tuo pačiu pavadinimu prieš dvejus metus atidarytoje studijoje „Lalene“, kur buvo kepami desertai pagal užsakymus.
„Dirbom išsinešimui labai sunkiai. Žmonėms labai reikėjo skanėstų. Pirmą savaitę buvo tyla, o paskui buvo toks bumas, labiau nei per Kalėdas. Palaikymas labai didelis buvo, atrodė, kad visi nusprendė palaikyti. Buvo toks stresas... Juk nežinojau, kaip išgyvensime, kaip apmokėsiu dviejų nuomojamų patalpų mokesčius. Pati vežiojau užsakymus. Dabar galvoju, kad šis etapas mums buvo duotas tarsi pasiruošimas darbui čia, desertinėje. Per karantiną išmokom daug dirbti. Juk anksčiau išveždavom didelius užsakymus vestuvėms ir panašiai, didelius tortus, o karantino metu žaidėme su mažais užsakymais ir padarėme dar daugiau. O kur dar pakavimas, atsakymas į kiekvieną žinutę. Žmogus rašydamas galvoja, kad jis vienintelis klientas, kiekvienam reikia skirti dėmesio. Buvau mirtinai pavargusi... Buvo ir ašarų. Sekmadieniais pasikraudavau prie jūros ir vėl iš naujo. Tad šis etapas davė didelį įdirbį“, – pasakoja moteris.
Paskatino desertų mėgėjai
Tuo metu Emiliano pasakoja karantino metu nedirbęs dėl itin griežtų reikalavimų, kontrolės. Bandymai daryti išvežamuosius užsakymus po poros savaitgalių baigėsi, mat buvo pats koronaviruso pikas. Covid susirgo ir jo partneris. Vyras nusprendė, kad jokie pinigai neatstos sveikatos, ypač jog laukė iššūkiai atidarant desertinę Lietuvoje.
„Buvome priklausomi nuo jo. Karantinas turėjo įtakos, viskas sustojo... Jis negalėjo atvažiuoti tris mėnesius. Italija buvo uždaryta. Buvo mintis, kad turbūt dar ne laikas, paskubėjom. Tarsi pati visata duoda ženklą, kad dar nepasiruošę“, – karantino metu kilusiomis mintimis dalijasi Jelena.
Atidaryti desertinę, kaip pasakoja jų kūrėja, paskatino patys klientai.
„Visi klientai sakė – atidarykit kavinę, labai nepatogu, norime nusipirkti po vieną pyragėlį, norime kavos, atsisėsti. Mums reikėjo kažką daryti, arba kavinę daryti, arba daryti studijoje mokymus, seminarus. Reikėjo kažkur judėti... Studija buvo tinkama vestuvių, kitų švenčių desertų ruošimui, tačiau šiemet visos vestuvės nusikėlė į rugpjūtį. Jei būtume neatsidarę, nežinau, kaip būtume gyvenę“, – pasakoja moteris.
Emiliano tiki, jog šioje ypatingoje vietoje svečių nepristigs. Vyras svajoja daugiau laiko praleisti Lietuvoje nei Italijoje, tačiau ir ten vis ketina sugrįžti prižiūrėti dešimtmečius veikiančios kepyklėlės. Jau būdamas Klaipėdoje pastarosiomis dienomis pasakoja sulaukiantis raginimų sugrįžti, nes jo rankose gimsta nuostabūs kepiniai.
„Šiandien Italijoje viskas gerai. Karantino metu kepyklėlė neveikė. Tai labai pavojinga verslui. Dideli verslai tapo mažais. Tikrai labai sudėtinga situacija ir startas dabar labai lėtas, žingsnis po žingsnio.
Uždarymas buvo didelis šokas. Miegojau po dvi valandas... O dabar reikia laiko. Mano svajonė – atvykti ir likti mėnesiui Klaipėdoje, savaitei nuvykti į Italiją, aplankyti tėvus, kurie jau senyvi. Susisiekimas su Lietuva nekelia jokių bėdų“, – šypteli Emiliano, skubėdamas grįžti prie darbų, kad prieš išvykdamas trumpam į gimtinę suruoštų naujos desertinės svečiams pakankamai skanėstų.
