Kaunietė, Tautodailininkų sąjungos narė D.Bazarienė margučius meistriškai dekoruoja ir kitus to moko jau ne vieną dešimtmetį. Šią tradiciją iš mamos natūraliai dar vaikystėje perėmė dukra Eglė, architektė, šiuo metu gyvenanti Vilniuje, kur grįžo po kelerių metų Portugalijoje. Beje, ten ji ėmėsi iniciatyvos supažindinti su marginimo menu niekada to nė nebandžiusius užsieniečius.
– Pastaraisiais metais atgimsta domėjimasis senaisiais amatais, tradicijomis, rankų darbu – pradedant duonos kepimu, baigiant sodų rišimu ar riešinių mezgimu. Atrodytų, jog „Savas margutis“ pataiko į šią bangą, tik žinau, kad apie šios knygos leidimą galvojote ne vienus metus. Kas paskatino ją išleisti dabar?
– Pirmiausia knygai reikia leidėjo, o mes užtrukome, kol jį radome. Atrodė svarbu rasti tokį, kuriam ši tradicija atrodytų tokia pat svarbi, kaip ir mums, tačiau kuris į ją žiūrėtų ir labai gaiviai, nesiejant šio seno ritualo tik su muziejiniu paveldu, kaip dažnai nutinka. Būtent leidyklos „Dvi tylos“ požiūris ir leido gimti šiai knygai tokiai, kokią ją įsivaizdavome.
Sutinku, kad jaučiamas stiprus amatų atgimimas. Gyvendama Portugalijoje tai siejau su vakarietišku nutolimu nuo gamybos proceso – tiek maisto auginimo ir ruošimo, tiek daiktų kūrimo. Masinės gamybos procesuose mums pasiūlomi nebrangūs, gražūs, deja, dažniausiai trumpaamžiai objektai. Tiesa ir tai, kad sunkiai su jais pajuntame ryšį. Perkame ir turime daug, tačiau dėvime ir naudojame trumpai, o maistas, nors ir atkeliavęs iš tolimiausių pasaulio pakraštėlių, suteikia trumpalaikį pasitenkinimą. Nes viena yra meilė, kurią įdėjo tolimų kraštų nepažįstamasis, o kita yra meilė, kurią jaučiame mes patys kurdami, augindami ir gamindami. Ši knyga yra ir siekis prisidėti prie margučių amato išsaugojimo, priminti, kad čia, labai arti turime savo tradicijų, gimusių iš vietos medžiagų, iš vietos pasaulio stebėjimo ir vertybių.
– Ar Lietuvoje margučių marginimo tradicijos tebėra gajos, o gal jau primirštamos?
– Kurdamos knygą džiaugėmės, kad tikrai dar yra labai daug marginančių žmonių, kurie šio amato išmoko iš tėvų ir senelių. Tačiau supratome, kad yra ir tokių kurie šį ritualą primiršo ar neturėjo galimybės išmokti. Norėjome pasidalinti žiniomis ir įkvėpimais, prisidėti prie bendruomeniškumo dvasios kūrimo mūsų krašte – juk margutis reiškia ir labai gilią šeimos ir bičiulių bendrystę. Siekėme, kad knyga būtų įdomi, suprantama įvairioms amžiaus grupėms ir kuo įvairesniam žmonių ratui.
– Dalis šeimų kiaušinius prieš Velykas margina, tačiau ir tai, rodos, persmelkta skubos, o kur dar sintetinės spalvos ar blizgantys lipdukai. Kodėl svarbu puoselėti autentiškas tradicijas, perduoti jas savo vaikams?
Pagrindinė margučio idėja yra išpuoštas gyvybės simbolis. Tai vizualus mažytis himnas pavasariui, atgimimui, sugrįžusiai šviesai.
– Pagrindinė margučio idėja yra išpuoštas gyvybės simbolis. Tai vizualus mažytis himnas pavasariui, atgimimui, sugrįžusiai šviesai. Sakoma, kad šios gyvybės negalima uždaryti apsukant kiaušinį siūlais, apklijuojant lipdukais, apmezgant ar apneriant – taip gyvybė bus įkalinta. Tikime vietos tradicijų svarba savo vidiniam vertės pajautimui – šiose tradicijose jaučiamės stiprūs ir saugūs. Permąstant ir išbandant šiuos amatus, galime geriau suvokti savo krašto specifiką ir platesniame – gamtiniame, religiniame, politiniame – kontekste.
Knyga nesiekėme pateikti skaitytojui gražių margučių katalogo, o norėjome paskatinti kurti ir pirmiausia ieškoti atsakymų savyje. Net tuščias viršelio margutis kviečia pirmiausia pagalvoti, koks būtų kiekvieno marginamas margutis, galbūt prisiminti paskutinį numargintą, o galbūt kažkieno padovanotą. Norėjome, kad mūsų margučiai būtų tik priemonė prisiminti ar išmokti marginimo paslapčių ir, žinoma, rasti įkvėpimo tiek stebėti pasaulį, tiek jį įprasminti margučių raštuose.
– Kaip sekėsi knygą rašyti dviese, su bene artimiausiu žmogumi, mama?
– Knygos kūrimo procesas buvo itin organiškas. Mama jau keletą metų planavo, kūrė, rašė knygą. O aš laukiau – jaučiau, kad reikia išlaukti, o tuo tarpu tobulinau marginimo techniką, kaupiau žinias ir bandžiau suprasti, kodėl man tai svarbu. Vengiau aklai atkartoti vertybes, netgi jeigu jos ir mano mamos ar šeimos. Man buvo svarbu viską perkratyti per save ir pajusti jų esmę. Keista, o gal ir ne, tačiau dėl pamatinių vertybių puikiai sutariame.
Atradus leidėją, procesas įsibėgėjo. Tuo metu buvau neseniai apsigyvenusi Vilniuje. Skubėjome sugauti pavasarį ir margučius parodyti tikroje pavasario šviesoje. Tekstai gimė vasarą – man buvo patikėta perrausti mamos tekstinius eskizus, prisiminimus, ir įvesti savo tekstūras. Informacija apie simbolius, raštus, spalvas buvo renkama keletą dešimtmečių. Knygoje šiuos lietuviškosios kultūros elementus siekėme papasakoti per save ir supažindinti skaitytoją su tais dalykais, kuriais tikime pačios. Žinome, kad apie šiuos simbolius galime pasakyti žymiai daugiau, bet būtent tokias prasmes margučių raštams taikome pačios, be abejo, pasiremdamos ir etnografiniais tyrinėjimais.
– Marginimo visus besidominčius mokei net gyvendama Portugalijoje, kam ir kodėl tai buvo įdomu?
– Taip, gyvendama Portugalijoje keletą metų iš eilės rengiau marginimo kūrybines dirbtuves, į kurias susirinkdavo įvairiausių tautų žmonės. Tai leido jausti susidomėjimą ir, tikiuosi, įkvėpti marginti. Matyt, esama tuose margučiuose kažkokios magijos, ir besisukantys besiraitantys raštai hipnotizuoja, o technikos metamas iššūkis patraukia. Apskritai žmonės yra smalsūs – ir patys domimės tolimų kraštų tradiciniais menais, pavyzdžiui, batika, šilkografija, origamiais... Tikiu, kad proga prisiliesti prie nepažinto kūrybinio proceso ir yra ta priežastis, kodėl kasmet susirinkdavo vis nauja grupė entuziastų.
– Knygoje galima puikiai jausti tavo ir mamos glaudų ryšį. Ar buvo laikas, kai norėjosi prieš šį užsiėmimą maištauti, nuo jo atitolti, galbūt, pavyzdžiui, paauglystėje?
– Maištauju nuolat, tačiau šeimos tradicijos, ypač tokios, kurios neprieštarauja mano pasaulėžiūrai, niekada nebuvo arena maištui. Marginau visada, kasmet, turbūt nuo trejų metų. Mano broliai irgi visko pramoko, tačiau jiems amatai netapo ilgalaike erdve saviraiškai, gal ir dėl to, kad jų pasirinktas kelias, sakykime, mažiau vizualus – vienas yra gydytojas, o kitas – inžinierius. Vis tiek kasmet ir toliau susitinkame margindami.
Dabar jie tai daro dėl savo vaikų, nori juos pamokyti ir šiek tiek pasirodyti. Abu iš tikrųjų yra šaunūs margintojai. Keista, kad niekada nemačiau marginančio ar skutinėjančio tėčio. Jis visada laikėsi nuošalėje, tačiau pririnkdavo juodalksnio žievės dažymui ar suprojektuodavo metalo grąžtelį, skirtą išgręžti skylutes kiaušiniuose ir juos ištuštinti. Taigi, jis visada itin palaikė mamos projektus, ir kaip ji pati sako, visuomet buvo pagrindinė varomoji jėga.
– Kiek margučių reikia numarginti, kad rezultatas galiausiai būtų tobulas?
Kad ir koks didelis iššūkis atrodytų šis menas, kviečiame kiekvieną margutį matyti kaip kelią link geresnio rezultato. O iš esmės – tiesiog atsipalaiduoti ir pagaliau leisti sau klysti.
– Iš tiesų knygoje labiau negu apie tobulą rezultatą, kalbame apie marginimo džiaugsmą ir bendruomeniškumą. Juk, kad ir koks sudėtingas pasiruošimas, jį lengviau įveikti su palaikymu, pasidalinant, o pavykusiais ir nepavykusiais margučiais džiaugtis ne vienumoje. Ne viskas priklauso ir nuo margintojo – kartais ir pats kiaušinis nesiduoda gerai numarginamas ar išskutinėjamas. Tarkim, ne itin patogus dirbti grublėtas lukštas, ar toks, į kurį dažai tiesiog nekimba. Ir kad ir koks didelis iššūkis atrodytų šis menas, kviečiame kiekvieną margutį matyti kaip kelią link geresnio rezultato. O iš esmės – tiesiog atsipalaiduoti ir pagaliau leisti sau klysti.
– Ar esate skaičiavusios, kiek margučių galėtumėte būti numarginusios?
– Tai labai sunkus klausimas. Nes viena yra tie pavykę margučiai, kuriuos saugome – dalis yra išdovanota, kiti dar saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Dar yra gausybė nepavykusių margučių... Pamenu, devinto dešimtmečio pradžioje mama gavo užsakymą numarginti kiaušinius ir juos parduoti prekiautojui Velykų mugėje Vokietijoje. Pinigų tuo metu trūko ir mama sutiko. Buvo be galo sunku, nes užduotis numarginti 200 tobulų margučių buvo labai sunkiai pasiekiama. Turbūt kasmet numarginame kiekviena bent po 30, o gal ir 50, ir jeigu mama margina nuo vaikystės, o intensyviau, sakykime, nuo 1970 metų, tad jau beveik 50 metų, tai gal kokius 2000 jau ir yra numarginusi. Mano karjera trumpesnė, sunku patikėt, kad jau esu pasiekus tūkstantąjį, bet galbūt?
– Kaip atrodo jūsų šeimos Velykos, ne darbinė jų dalis, bet sava ir šeimyniška?
– Velykos visuomet yra sãvos, ir ta, pavadinkime, vieša Velykų veikla užima santykinai nedidelę laiko dalį. Tuo metu namus lanko giminės ir draugai, kurie ateina pamarginti su mumis, o kartu išnaudoti ir jau sumontuotą visą marginimo „cechą“, kurį mama labai noriai dalijasi su visais norinčiais. Velykoms pradedame ruoštis jau nuo Kalėdų – imame rinkti tobulesnius kiaušinius, tokius, kurių paviršius šviesus ir lygus, graži forma. Marginti pradedame keletą savaičių prieš Velykas, dažniausiai jau po gavėnios pradžios.
Tiesa, šiemet viskas taip intensyvu, kad ramiai marginsime turbūt tik Didįjį tridienį. Ir nors margučio pagrindinė paskirtis yra būti dovana, kuri saugoma, o ne suvalgoma, visgi margučių Velykų sekmadienio stalui nusimarginame. Imame šviežiausius kiaušinius, juos išverdam ir Didžiojo šeštadienio vakarą, dažnai jau ir po velyknakčio sugrįžusios primarginam, sudedam į šaltus svogūnų lukštų dažus ir paliekam per naktį. Ryte prieš pusryčius dažus užkaitinam, taip ir kiaušiniai sušyla, vaškas „nueina“ palikdamas baltus raštus ant margučių ir stalą, be dekoratyvių margučių, papuošiame ir valgomaisiais. Ir būtinai mušame ir žiūrime, kieno margutis tvirčiausias. Žinoma, jeigu koks margutis labai pavyksta, tai jį atidedame į archyvą – ne taip dažnai pavyksta padaryti visais aspektais tobulą margutį.
– Kur ir kada panorusieji galėtų pasimokyti marginimo kartu su tavimi ir/ar tavo mama?
– Planuojame dvejas kūrybines dirbtuves. Mama kasmet Verbų šeštadienį jau daugiau nei 30 metų moko marginti Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno skyriaus „Saulutės“ parduotuvėje (Daukanto g. 15, Kaunas). Čia susirenka keletas tautodailininkų, mokančių įvairių velykinių amatų – verbų, sodų rišimo, marginimo ir skutinėjimo. Daugybę metų prisijungiu ir aš. Šiemet kitas kūrybines dirbtuves Verbų sekmadienį planuojame Benedikto turguje, Vilniuje. Taip pat marginsime ir po knygos pristatymo balandžio 11 dieną kavinėje „Raštinė“. Detalesnė informacija netrukus pasirodys socialiniuose tinkluose – mano asmeniniame „Instagram“ profilyje ir leidyklos „Dvi tylos“ paskyrose „Instagram“ ir „Facebook“.
