Neseniai pagavau save mintimis vis grįžtant prie vieno dalyko – svetur ragauto maisto. Nežinau, ar čia aš išskirtinė „apžora”, ar vienas pagrindinių įspūdžius apie šalį suformuojančių veiksnių – maistas. Štai Argentinos negalėčiau prisiminti mintimis nesuleisdama dantų į tobulą jautienos steiką. Azijos šalių neįsivaizduotum be street food‘o, kvepiančio aromatingomis žolelėmis ir degančio aštrumu. Kokia Roma be gelato, nuo kurio indelio kondensatas šiltą vakarą laša ant tavo apnuogintų kelių, kol tu vienoje iš nuostabių aikščių stebi skubančius praeivius? O kur dar svetingoji Ukraina, kurioje kiekvieno restorano virėjai šventai įsitikinę, kad būtent jų barščių receptas – tas tikrasis ir neginčijamai geriausias? Žinoma, ir Lietuvos valgių ilgam pamiršti neišeina. Negaliu juk aš viena tokia būti, kuri išvykusi ilgesniam laikui ima svajoti ne tik apie namų sienas, bet ir tradicinius patiekalus.
Turiu draugų, kurie iš kiekvieno aplankyto krašto parsitempia ne duty free gėrybių ar vietinių menininkų dirbinių, bet pusę lagamino užpildo nacionaliniais tos šalies prieskoniais bei padažais. Paskui jie skuba tą lagaminą iškrauti ne dėl poreikio išsiskalbti drabužius, bet norėdami kuo greičiau savo virtuvėje atkurti kelionėje ragautus skonius. Yra, beje, tokių, kuriems tai puikiai pavyksta.
Vis dėlto, jei geriau mane pažįstate, žinote: nors karantinas ir privertė išmokti gaminti bei netgi pamėgti kulinariją, dažnu atveju mėgstu rinktis paprastesnį variantą. Ypač dabar, kai keliais paspaudimais „Wolt” programėlėje nusprendi, į kurį pasaulio kampelį skonio receptoriai tave nuves šįvakar.
Štai vieną vakarą prisiminiau spontanišką prieš keletą metų įvykusią kelionę į Londoną. Tada mums su bičiuliu vakarėlio Vilniaus senamiestyje įkarštyje kilo geniali idėja – nusipirkti skrydžio į šį didmiestį bilietus ir čia praleisti parą. Kelionės detales nutyli istorija, bet kramsnodama geresnius nei Londone fish and chips jas prisiminusi smagiai pakikenau.
Prieš mėnesį vėl žiūrėjau savo mylimo Woody Alleno šedevrą „Midnight in Paris” ir pajutau, kad iki visiško įsijautimo kažko trūksta. Jau už pusvalandžio „Wolt” kurjeris pristatė man šviežutėlius kruasanus, o aš iš šaldytuvo ištraukiau ilgai tinkamos progos laukusius burbuliukus. Visiška pasaka.
O kai šiemet taip ilgai truko ateiti pavasariškesni orai, beveik visą pavasarį šildžiausi aitriais Tailando skoniais. Ragaujant Tom Yum sriubą užsimerkus, apie tai, kad esi ne Bankoke, primena tik dėvimos storos treninginės kelnės.
Apie savo atrastą būdą keliauti tūkstančius kilometrų neišeinant iš namų pasakoti galėčiau dar ilgai, bet paliksiu skonių atradimo džiaugsmus išgyventi jums patiems. Juk, kad ir kaip ten bebūtų, fantazijos atimti niekas negali. Ir jei šiuo metu tikras keliones apribojęs karantinas mėgėjams skraidyti po pasaulį pamėtėjo citrinų, kodėl nesuplakus iš jų „Margaritos“? Ypač tada, kai to nė nespėjus padaryti, maloningasis „Wolt” kurjeris jau bus atvežęs prie kokteilio tobulai derančių tacos...
