Kauno prekybos miestelyje „Urmas“ įsikūrusi užeiga buvo ir populiari, ir žinoma. Tai – viena pirmųjų Kauno čeburekinių. Tačiau vėliau buvusiems savininkams verslas ėmė sektis sunkiai, pagaliau – jie buvo jau vyresnio amžiaus žmonės.
„Kai pirkome čeburekinę, ji buvo ties bankroto riba. Bet aš mačiau čia nišą, tikėjau, kad ją pavyks atgaivinti“, – prisipažįsta D.Paulauskas. Jis neslepia, kad įsigyti, jo paties žodžiais tariant, keistoką pirkinį, paskatino ir vaikystės prisiminimai. Kaune augęs vyras iki šiol nėra pamiršęs prieš kelis dešimtmečius toje pačioje vietoje gamintų čeburekų skonio.
-
Kavinės Antakalnyje įkūrėjai nė nemanė, jog saulė taip veiks lankytojų srautą
-
Kavinė ir dar šis bei tas: 3 nestandartinės vietos sostinėje, kur verta užsukti ne tik kavos
-
Iš Norvegijos fabriko – į nuosavą verslą: lietuvis siūlo Kaune paragauti „nekaltos“ silkės
-
Lietuvį pamilusi tailandietė Kaune įkūrė „Thai House“: vieta, kur atgimsta močiutės receptai
„Jie buvo nepaprastai skanūs. Todėl, atsiradus galimybei atgaivinti legendine vadinamą Kauno čeburekinę, nedvejojau. Juk sako, kad visos mūsų patirtys ateina iš vaikystės. Galbūt aš savotiškai į ją ir grįžau“, – šypteli verslininkas.
Recepto ieškojo užsienyje
Tačiau, kaip juokauja pats verslininkas, sentimentų nei parduosi, nei paragausi. Nors čia gaminami čeburekai buvo skanūs, naujasis savininkas norėjo naujo impulso. „Visi žinome, kaip gaminami čeburekai. Atrodo, kad paprasta. Šeimininkės juos kepa namuose, siūlo ir kavinės. Tačiau aš norėjau surasti tobulą receptą“, – sako pašnekovas.
Pagaminti tikrą, skanų čebureką yra tikrų tikriausia kūryba.
Jo kaunietis ėmėsi ieškoti ne tik Lietuvoje ir galiausiai atrado Kaukaze. Norint pagaminti, atrodytų, paprastą čebureką reikėjo ne tik žinių, tačiau ir meilės tam, ką darai. „Vežėmės specialius prieskonius, reikėjo žinoti, kaip juos vieną su kitu maišyti. Reikėjo žinių ir apie tešlos minkymą. Pagaminti tikrą, skanų čebureką yra tikrų tikriausia kūryba“, – tvirtina D.Paulauskas.
Pasak pašnekovo, bet kokį receptą gali sugadinti netinkamai parinkti produktai ir taupumas. Todėl Kauno čeburekinėje dirbančios šio patiekalo meistrės mėsą ruošia pačios.
„Netinka į vidų dėti paprastą faršą, kuris parduodamas parduotuvėse. Jį reikia sumalti patiems iš aukščiausios kokybės mėsos. Ją užsakinėjame kiekvieną dieną. Patiekalui svarbūs ir miltai. Juos naudojame aukščiausios rūšies. Tokių Lietuvoje net nėra, todėl juos užsakinėjame iš Lenkijos tiekėjų. Aliejų keičiame kiekvieną dieną, ryte kepimo indą pripildome aliejumi, o vakare jį išpilame, o savaitgalį keičiame du kartus. Todėl dar niekas nepasakė, kad čeburekas atsiduoda senu aliejumi“, – aiškina D.Paulauskas.
Taikosi ir prie vegetarų
Paklaustas, kur kebabų ir mėsainių amžiuje yra čebureko paslaptis, D.Paulauskas akcentuoja skonį ir patiekalo paprastumą.
„Jis juk beprotiškai skanus. Ir paprastas. Be dirbtinių priedų. Žinoma, tai riebus patiekalas. Tačiau jei keptų ar riebių patiekalų nevalgančiam žmogui užrištume akis ir leistume suvalgyti mūsų gaminą čebureką, galiu lažintis – jis pasakytų, kad skanu. Tik atrišus akis suprastų, ką suvalgė“, – juokiasi D.Paulauskas.
Britams, vokiečiams sunku paaiškinti, koks čia dalykas. Bet paragavę dažniausiai nenusivilia.
Tiesa, nors klasikinis čeburekas yra su kiaulienos įdaru, tačiau jo transformacijas padiktavo laikmetis. Šiuo metu čeburekai gaminami ir su sūriu, ir su grybais taip stengiantis patenkinti vegetarų poreikius.
„Mūsų čeburekinėje gaminama apie dešimt rūšių čeburekų, todėl savo skonio ras kiekvienas užsukęs“, – tvirtina verslininkas.
Jis pasakoja, kad į kavinę užsuka ir užsieniečiai, dažniausiai rusai, bet būna ir britų, vokiečių. „Britams, vokiečiams sunku paaiškinti, koks čia dalykas. Bet paragavę dažniausiai nenusivilia“, – tvirtina D.Paulauskas.
