Kai lankomės „Neringoje“ oras permainingas – tai lyja, tai saulėta, tad lauke prisėdę vos keli žmonės, o viduje kol kas tylu ir tuštoka – sukinėjasi tik personalas. Kita vertus, ta tuštuma leidžia geriau įvertinti atgimusį interjerą.
Rekonstrukcija po „sarkofagu“
Kaip pasakoja „Neringos“ restorano ir barų vadovė Agnė Lenickienė, prieš trejus metus viešbutis bei restoranas buvo užverti dėl didelių atnaujinimo darbų – galima sakyti, jog viešbutis buvo perstatytas, o restoranas restauruotas.
Dėl to, kad iš Gedimino prospekto pusės buvo matyti tik likęs fasadas, pasak pašnekovės, žmonės kartais klaidingai tarstelėdavo, jog senojo restorano „Neringa“ neliko. Tačiau iš tiesų restorano patalpos nuo viešbutyje vykusių darbų, statybinių vibracijų buvo apsaugotos savotišku „sarkofagu“ – konstrukcija iš metalo ir monolito. „Vertinant viso pastato masteliu, restoranas yra gana mažas, tačiau jis tikrai nebuvo nugriautas, tik savotiškai užkonservuotas“, – sako A.Lenickienė.
Dabar restorano interjeras, viena vertus, dvelkia šviežumu, niekur nematyti nė dėmelės, nė brūkštelėjimo, kita vertus, jis ir toliau „neringiškas“: pagal senas nuotraukas atkurti istoriniai sienų apmušalai, baldų gobelenas, metalinės durys, pusapvalis baras, restauruoti sienas puošiantys meno kūriniai, tekstūrinės lubos, tyliai čiurlena fontanėlis.
Dabartinės rekonstrukcijos metu buvo stengtasi atkurti tai, kaip „Neringa“ atrodė pagal 1959-ųjų Nasvyčių projektą.
Į kokį laikmetį atnaujinant restoraną buvo orientuotasi? Pasak A.Lenickienės, restoranas „Neringa“, koks jis buvo iki uždarant rekonstrukcijai, buvo nesyk remontuotas, erdvė patyrė ir vadinamojo euroremonto prisilietimus, pavyzdžiui, vienu metu buvo iškirstas praėjimas į viešbutį, kurio pradiniame projekte nebuvo. „Dabartinės rekonstrukcijos metu buvo stengtasi atkurti tai, kaip „Neringa“ atrodė pagal 1959-ųjų Nasvyčių (architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai – red.) projektą, yra išlikusių nemažai to laiko nuotraukų, – pasakoja pašnekovė, – Paprastai kalbant, atstatyta tai, kas buvo sunaikinta euroremontų laikais.“
Maistas lauke, kambaryje arba išsinešti
Kaip ir senais laikais, restorane yra dvi salės – mažesnioji fasadinėje pusėje ir didžioji gilumoje, į kurią patenkama perėjus laukimo salę su baru. Iš viso restorane yra 150 sėdimų vietų. Atsirado ir dvi nedidelės privačios salytės vietoje anksčiau buvusios vienos, jose galės įsikurti 18 ir 10-ies žmonių kompanijos. Kai dairėmės po restoraną, buvo dėliojami paskutiniai jų įrengimo štrichai. Kai neliks ribojimų dėl atstumų, Gedimino prospekte išsirikiuos net 26 lauko staliukai, kol kas jų yra žymiai mažiau.
Galbūt restoranas „Neringa“ būtų atsidaręs ir kiek anksčiau, nors darbai ir užsitęsė kiek ilgiau, nei pradžioje planuota, tačiau užgriuvo pandemija ir antrasis karantinas. Pasak restorano ir barų vadovės, vos tik Vyriausybė paskelbė apie ketinimus leisti atsiverti lauke, į tai ir buvo orientuojamasi – baigtas rinkti personalas, patvirtintas meniu, o gegužės 5-oji tapo pirmąja diena, kai buvo galima prisėsti prie „Neringos“ lauko staliukų. Tiesa, dar iki tol ruošti pusryčiai viešbučio svečiams, vėliau atsirado galimybė pasimėgauti „Neringos“ virtuvės patiekalais tiesiog viešbučio kambaryje, tad A.Lenickienė juokauja, jog su lauko staliukais galima skaičiuoti trečią naują startą.
Žmonės eina pro šalį, šypsosi ir sako „pagaliau“…
Atsidaryti, kai tik bus galima, restoraną labai įkvėpė jausmas, jog vilniečiai šios vietos pasiilgo. „Iš tiesų tą jautėme ne tik priartėję prie atsidarymo, bet visos rekonstrukcijos metu: buvo ir skambučių, ir žinučių, žmonės rašė, kaip jiems trūksta tokios vietos. O jau atsidarius sulaukėme dar malonesnių reakcijų – žmonės eina pro šalį, šypsosi ir sako „pagaliau“… – geromis emocijomis dalijasi A.Lenickienė.
Pasak jos, net ir tai, kad dar negalima priimti svečių restorano salėse, žmonių neatbaido – jie renkasi valgyti lauke arba viešbučio kambaryje (už pastarąją galimybę nieko papildomai nereikia mokėti, viešbučio kambarys tampa savotiška individualia restorano „sale“ – red.). Maistą iš restorano „Neringa“ galima pasiimti ir išsinešti, jo vadovė pasakoja, jog žmonės mielai naudojasi šia galimybe, o štai su maisto pristatymo tarnybomis bent jau kol kas nedirbama, nes tada restoranas nelabai galėtų užtikrinti maisto kokybę. „Vis tik juk tai ne greitasis maistas“, – sako A.Lenickienė.
Startui – trumpesnis meniu, bet maisto „ikonos“ yra
„Neringos“ restoranas ilgus metus garsėjo ne tik savo ypatinga aura, išskirtiniu interjeru su scena ir gyvos muzikos vakarais, bet, žinoma, ir maistu. Koncertų ir šurmulio viduje dar teks, panašu, palūkėti, o štai maistu jau galima mėgautis.
Atnaujintas buvo ne tik pats restoranas, bet ir rūsyje įsikūrusi jo (taip pat ir barams bei viešbučiui maistą ruošianti – red.) virtuvė – ji itin erdvi, šviesi, tviskėte tviska plienu. Kaip sako ją aprodžiusi pašnekovė, tokia erdvė virtuvės komandai suteikiama toli gražu ne dažnoje vietoje, o visa įranga pirkta ir dėliota tariantis su virtuvės vadove.
„Neringos“ virtuvei pakviesta vadovauti žinoma šefė Honorata Lyndo, kurios karjera kuri laiką iki uždarymo jau siejosi su šia vieta, tiesa, prieš pat uždarymą šefė darbavosi kitur, tačiau draugiškus ryšius su restoranu išlaikė. Kaip ji pati sako, taip jau sutapo, jog restorano savininkai bei vadovė nutarė ją pasikviesti, o ir ji pati buvo nusiteikusi grįžti. Kol kas virtuvės šefės komandą sudaro iki 10 žmonių, vėliau ji dar didės.
Su restorano vadove ir H.Lyndo juokaujame, jog „Neringos“ lankytojai būtų pasipiktinę ir nesupratę, jei restoranas būtų atvėręs duris, tačiau nebūtų grįžę legendiniai patiekalai. „Mums buvo svarbu, kad atsivertęs meniu svečias galėtų pasakyti „yra taip, kaip ir buvo“, – sako virtuvės šefė.
Taigi, pamėgti retro patiekalai jau puikuojasi meniu – tai ir „Neringos“ „Kijevo“ kotletas, ir vištienos sultinys su pyragėliu įdarytu baravykais arba mėsa, „Neringos“ befstrogenas iš jautienos išpjovos, „Neringos“ salotos, „Jūratės“ kepsnys, „Neringos“ „Napoleono“ pyragaitis, natūrali plakta grietinėlė su uogomis.
Daug pavadinimų, prasidedančių „Neringa“, nes tai patiekalai, kurie yra tapę mūsų restorano veidu.
„Kaip matote, daug pavadinimų, prasidedančių „Neringa“, nes tai patiekalai, kurie yra tapę mūsų restorano veidu. Kita vertus, su Honorata dėliodamos meniu žinojome, kad neišvengsime ir lietuviškų patiekalų, nes esame ir turistų, ir tautiečių mėgstama vieta, žmonės čia nori skanaus, naminio maisto. Todėl lietuviško skyrelio neatsisakėme, jame – cepelinai, koldūnai, bulviniai blynai, bulviniai rageliai. Tiesa, kol kas meniu kiek siauresnis, nei bus ateityje“, – vardija A.Lenickienė. „Neringa“ turi ir pusryčių meniu, kuris, kaip ir pagrindiniai maisto ir gėrimų meniu, dar plėsis.
H.Lyndo papildo, jog dalį „Neringos“ meniu patiekalų galima pavadinti ir tarptautine klasika – jų reikia tiems, kurie galbūt nenori nei retro, nei lietuviškų valgių, tuomet jie gali rinktis jautienos kepsnį, Cezario salotas, salotas su ant grotelių keptu rožiniu tunu... Vyr. šefė labai džiaugiasi ir konditerijos gaminiais, kurie kokybiški, nostalgiški, kaip ji sako, „tikrai rankų darbo“. „Kai vyko patiekalų degustacijos, juos ragavo darbuotojai, dažnai po pirmo kąsnio girdėjosi „kaip pas mamą…“. Tad mes ir norime, kad svečiai per maistą jaustų tą nostalgiją gerąja prasme. Maistu norime atkurti malonias akimirkas“, – sako H.Lyndo.
„Neringos“ „Kijevo“ kotletas: kuo jis ypatingas?
Kone ikonišku „Neringos“ patiekalu yra tapęs „Kijevo“ kotletas. Iš kokių laikų jis atkeliavęs ir kuo ypatingas ruošiamas būtent „Neringoje“? „Mūsų „Kijevo“ kotletas kitoks jau savo sudėtimi ir forma, jis turi tokį gražų „snapelį“. O ruošiamas jis pagal seną receptą, kaip anksčiau „Neringoje“, buvo rastos senos receptūros, bendrauta su senaisiais šefais“, – pasakoja H.Lyndo.
Anot jos, klasikinis „Kijevo“ kotletas yra ruošiamas iš išplotos vištos krūtinėlės su petuku. O „Neringos“ „Kijevo“ kotletas formuojamas iš kapotos vištienos, kuri užmaišoma rankomis, į mėsos apvalkalą dedamas nemenkas sviesto gabaliukas, o tuomet kepsnys voliojamas kiaušinyje, džiūvėsėliuose ir gruzdinamas. Jis iškepęs tik tada, kai sviestas ima „dainuoti“ – tai reiškia, pridėjus prie ausies girdėti, kaip išsilydęs sviestas viduje, anot H.Lyndo, „pliūpteli“.
Lėkštėje prapjovus „Neringos“ „Kijevo“ kotletą, išsiliejantis sviestas sudrėkina mėsą ir tampa puikiu padažu. O kompaniją lėkštėje kepsniui palaiko tokie palydovai, kaip morkytės, žalieji žirneliai, konservuotos slyvos ir gruzdintos bulvytės (arba bulvių košė). Šis patiekalas restorane atsieina 13 Eur.
Paklausta apie bendrą restorano kainų lygį, A.Lenickienė teigia, jog vertintų jį kaip patenkantį tarp vidutinio kainų segmento restoranų: „Ir mūsų įvaizdis, ir įdirbis yra toks, kad mes niekada nebuvome tiesiog viešbučio restoranas, į kuriuos kartais žmonėms būna nedrąsu užeiti – mes esame restoranas „Neringa“. Čia žmonės nebijo užeiti – galima nevilkėti kostiumo, negyventi viešbutyje, tačiau užsukti pusryčių, pietų, o gal tik kavos su desertu. Orientuojamės ir į senjorus, ir į verslininką, ir į draugų kompaniją, tad turime ir pigesnių, ir brangesnių patiekalų.“
Kai tik bus galimas veiksmas restorano viduje, čia grįš ir dar du, kaip sako A.Lenickienė, „paveldo dalykai“: rūbininkas ir gyva fortepijono muzika pietų metu, prie kurios nuolatiniai lankytojai buvo pripratę. „Be to, kone vieninteliai Vilniuje turime sceną, didelį dėmesį atsinaujindami skyrėme garso aparatūrai, apšvietimui, tad yra planų savaitgaliais rengti gyvos muzikos vakarus. Juk gyva muzika ir šokiai yra neatsiejama restorano gyvenimo dalis. Tikimės, ateityje „Neringoje“ bus tikrai daug bruzdesio“, – apžvelgdama kol kas tylias restorano sales su tvarkingai prie stalų surikiuotomis kėdėmis sako A.Lenickienė.