Net savaitgalio pietums vargiai užtektų laiko ir kantrybės kurti meną iš bulvių plokštainio arba šaltibarščių, bet kodėl nepasikinkius fantazijos ypatingą dieną, pavyzdžiui, Liepos 6-osios proga?
Laisvai samdoma žurnalistė ir tekstų kūrėja V.Pupeikytė-Dzhumerova jau daugiau nei metus studijuoja Sofijoje įsikūrusioje „HRC Culinary Academy“. Prieš ketvertą metų Bulgarijos sostinėje apsigyvenusi lietuvė nusprendė pomėgį sukiotis virtuvėje paversti profesionalia veikla, tad vėl tapo studente. Savo įspūdžius iš mokslų, kulinarinius atradimus ir eksperimentus ji aprašo tinklaraštyje „Tekstoranas“.
Kiekvienas akademijos studentas trečią studijų pusmetį turi užduotį: vienam vakarui pasirinkti temą, parengti meniu, sudaryti reikalingų produktų sąrašą, viską nupirkti, kolegas išmokyti gaminti patiekalus, o svečiams pradėjus rinktis į akademijos restoraną „Talents“ valdyti situaciją virtuvėje. „Pirmą kartą esi tikras, už vakaro eigą atsakingas šefas ir visi tavęs klauso – šita dalis man patiko labiausiai“, – juokėsi Virginija.
Ji restorano svečius pakvietė vakarienės, kurią pavadino „Lietuviška vaikystė“. Pati paruošė ir kvietimą, kuriam panaudojo savo gamintų šaltibarščių nuotrauką. „Įkvėpta lietuviškos virtuvės ir pagaminta su meile“, – kvietime į 5 patiekalų vakarienę, įvertintą 35 levais (beveik 18 eurų), pažymėjo būsimoji šefė.
„Šis lietuviškas vakaras man buvo svarbus ne tik kaip kulinarijos menų studentei, bet ir gimtąją šalį palikusiai emigrantei. Kodėl Lietuvoje valgome tokią rūgščią duoną? Ar supras bulgarai rožinius šaltibarščius? Ar išdrįs valgyti agurkus su medumi? Šie ir kiti klausimai-rūpestėliai nedavė ramybės ne vieną dieną“, – pasakojo Virginija.
Užuodi rugių kvapą ir supranti, kad nesvarbu, kaip ilgai ir toli bebūtum nuo Lietuvos, juoda duona – tavo kraujyje.
Bet dvejonės ir rūpesčiai akimirksniu užsimiršo ėmus maišyti juodos ruginės duonos raugą: „Išsyk užplūdo vaikystės prisiminimai, kaip kaime močiutė kepdavo duoną, kaip prieš tai eidavom su ja ir pussesere skinti ajerų. Vėliau jau minkant tešlą užplūdo ne tik prisiminimai, bet ir kažkokia keista magiška būsena – užuodi rugių kvapą ir supranti, kad nesvarbu, kaip ilgai ir toli bebūtum nuo Lietuvos, juoda duona – tavo kraujyje.“
Kaip amuse bouche (pažodžiui – burnos linksmintojas, taip prancūziškai vadinami vieno kąsnio užkandėliai, virtuvės sąskaita patiekiami prieš svečių užsakytus užkandžius – red.) lietuvė pasiūlė paragauti kietojo sūrio „Džiugas“. Vyšninio pomidoriuko puselę ji užpildė šio sūrio putėsiais, paguldė į sūrio drožles ir pridengė „Džiugo“ traškučiu. Lėkštę ji papuošė pomidorų ir agurkų gelio linijomis.
Užkandžio vaidmuo teko šaltibarščiams. „Jie dėl savo unikalios spalvos ir taip svečiams užsieniečiams atima žadą, tad didelių inovacijų čia nediegiau. Tik tradicinį virtą vištos kiaušinį pakeičiau į putpelės. Pirmą kartą pamatę mūsiškę šaltą rožinę sriubą, kone visi bulgarai mano, jog tai – saldus desertas, ne išimtis buvo ir šį sykį“, – pasakojo vakaro šeimininkė.
Pagrindiniam patiekalui ji sugalvojo gaminti bulvių plokštainį, nors šefai kraipė galvas ir raukėsi: „Bet, Virginija, čia juk garnyras, svečiams reikia mėsytės!“ Studentė prisipažino pritrūkusi kantrybės aiškinti, kad Lietuvoje jis dėl sotumo ir sunkumo valgomas vienas pats, pagardinant grietine ar spirgučių-svogūnų padažu.
„Užuot gaišusi laiką diskusijoms, iškepiau šefams iš Bulgarijos ir Kanados nediduką kugeliuką ir paprašiau paragauti. Suvalgę vos po gabalėlį išsyk sutiko, kad kugelis vargiai gali būti garnyras prie mėsos. Kiaulienos gabaliukų įpjausčiau į vidų, o vegetarišką pagrindinio patiekalo versiją paruošiau su morkomis ir raudonomis paprikomis. Atrodė neįprastai spalvotai ir nevalgančiųjų mėsos buvo įvertinta teigiamai.“
Bulvių plokštainis buvo pagardintas grybų ir šoninės-svogūnų padažais bei grietinės ir krapų putėsiais, violetinių morkų, svogūnų ir šoninės traškučiais.
Iš visų penkių patiekalų lietuvė labiausiai buvo patenkinta „pre-desertu“ – agurkais su medumi, anot jos, simbolizuojančiais tradicinę šaltą ir lietingą lietuvišką vasarą.
Iš visų penkių patiekalų lietuvė labiausiai buvo patenkinta „pre-desertu“ – agurkais su medumi, anot jos, simbolizuojančiais tradicinę šaltą ir lietingą lietuvišką vasarą. Viename lėkštės šone greta poros šviežių, stipriai atšaldytų agurkų gabaliukų ji brūkštelėjo medaus gelio, greta lyg skaidrių lietaus lašų „pabėrė“ medaus perlų, o geltoni karamelės gintarėliai priminė atostogas lietuviškame pajūryje. Daugelio lietuvių ragautą gaivų skanėstą papildė mėtų sorbetas.
Desertui Virginija pasiūlė gabaliuką torto „Napoleonas“, kad ir nelietuviško, bet Lietuvoje populiaraus. „Būtent todėl šią vakarienę ir pavadinau „Lietuviška vaikystė“. Istorijos neperrašysi, rusiškasis „Napoleonas“ šiandieniams trisdešimtmečiams juk išties yra vienas skaniausių vaikystės prisiminimų, – pasakojo Virginija. – Prieš vakarienę restorane dirbančius kolegas vaišinau tradiciniu, per naktį šaldytuve stovėjusiu „Napoleonu“. Bulgarai ragavo susidomėję, o štai ukrainietis Maksas laižėsi pirštus ir išsyk turėjo pastabų, kaip receptą patobulinti ir pristatyti restorano svečiams.
„Restoraninė“ torto versija atrodė gerokai elegantiškiau: ant sviestinės traškios tešlos lakštelių buvo pridėliota mažų konditerinio, sviestu gerokai praturtinto, kremo (angl. pastry cream) taškeliai, o prie torto patiekta gaivaus spanguolių sorbeto ir šalto trintų spanguolių padažo (pranc. coulis).