Jaukioje falafelinėje-kepykloje, įsikūrusioje netoli Kalvarijų turgavietės, akį traukia švieži kepiniai su įvairiais įdarais, prekių iš Vidurio Rytų lentyna, taip pat karščiu alsuojanti krosnis ir prie jos triūsiantys vyrai. Tačiau pirmiausiai smalsu sužinoti, kas gi šios vietos šeimininkas.
Tai iš Jordanijos kilęs M.Alazzamas, Lietuvoje su trumpa pertrauka gyvenantis nuo pat 1996-ųjų.
Kokie vėjai M.Alazzamą atvedė į mūsų šalį? Pasirodo, mokyklą bebaigiantis pašnekovas labai svajojo studijuoti užsienyje, mat du jo broliai studijavo Indijoje, tad ir jis ėmė dairytis, kokiomis studijų programomis užsieniečiams ir pats galėtų pasinaudoti.
Besidomėdamas aptiko, jog užsieniečius į studijas anglų kalba priima Vilniaus Gedimino technikos universitetas. „Pamenu, pasiėmiau žemėlapį ir ėmiau ieškoti. Aha, Lietuva, ji Europoje, gerai...“ – juokdamasis dabar prisimena pašnekovas. Taip 1996-aisiais M.Alazzamas atvyko į Vilnių ir pradėjo studijuoti. Dar studijuodamas jis susipažino su savo būsima žmona lietuve ir, nors po mokslų porai metų dar buvo grįžęs į Jordaniją, ilgainiui viskas susiklostė taip, jog ėmė leisti šaknis Lietuvoje – 2003-iaisiais sukūrė šeimą, dabar pora turi 2 sūnus.
M.Alazzamui Lietuvoje taip ir neteko dirbti pagal studijuotą specialybę. „Žinote, vis tik buvo ir kalbos barjeras, visi būtų mieliau rinkęsi ne mane, o lietuvį. Todėl aš ėmiau dirbti pas uošvius, kurie Kuršėnuose turi konditerijos verslą, tapau vadybininku, rūpinausi produkcijos pardavimais“, – pasakoja jis.
Ilgainiui M.Alazzamą Lietuvoje aplankė kone visa jo šeima – broliai, seserys, tėvai ir tik vienas iš brolių čia vis neatvykdavo. Tačiau būtent jo apsilankymas prieš keletą metų pašnekovą ir paskatino imtis savo verslo. „Kai brolis viešėjo Vilniuje, paprašė, kad nusivesčiau jį suvalgyti skanių falafelių. Aš pamąsčiau ir atsakiau, kad na, nėra čia tų skanių falafelių, – prisimena jis. – Tuomet brolis ir pasiūlė: tai tuomet kurk falafelių vietą tu!“.
Gana nesunkiai radęs patalpas, kurios jam tiko ir pagal plotą, ir vietą, M.Alazzamas falafelinę ir kepyklą planavo netrukus ir atidaryti. Tačiau tuomet prasidėjo pandemija ir karantinas.
„Buvome viską įrengę, lėktuvu iš Jordanijos atskraidinta krosnis, dairiausi jordaniečių, kuriuos galėčiau įdarbinti pas save. O tada prasidėjo karantinas ir viskas sustojo: sienos uždarytos, visi žmonės namie, nei lietuviai gali kur skristi, nei jordaniečiai“, – keistą metą prisimena jis. Tad „Petra“ atsidarė tik praėjus 9-ies mėnesiams nuo suplanuoto starto.
M.Alazzamas kepėjais įdarbino ne savo tautiečius, kaip anksčiau planuota, bet kitų tautybių vyrus, ilgainiui jie keitėsi. Dažniausiai darbuotojai tarp savęs kalbasi arabiškai, o ir dėl maisto puikiai vieni kitus supranta, nes vadinamame Levanto regione nemažai bendrų patiekalų.
Nors pats pašnekovas maisto negamina, kaip jis juokiasi, „galiu įberti prieskonių“, tačiau kol „Petra“ dar tik ruošėsi atidarymui, itin skrupulingai tobulino receptus – falafelių, humuso, jordanietiškų nesaldžių pyragėlių fatayer ir manakish, prieskoniais pagardintų sriubų.
Kai kurie ingredientai yra atvežtiniai – tahinis, marinuotos daržovės, tačiau, šviežias daržoves kasdien atsirenku ir perku aš pats.
„Ilgai rinkausi miltus, buvo daug bandymų, galiausiai radau tokius, kurie, mano manymu, tinkamiausi. Kai kurie ingredientai yra atvežtiniai – tahinis, marinuotos daržovės, tačiau, pavyzdžiui, šviežias daržoves kasdien atsirenku ir perku aš pats. Man sako „kam tu tam gaišti laiką?“, bet aš noriu geriausios kokybės, kartą išbandžiau atvežtus tiekėjų ir nepatiko“, – pasakoja pašnekovas.
Jis įsitikinęs, jog maistą restorane būtina gaminti patį geriausią – kaip sau, be to, pernelyg neišplėsti meniu ir nesimėtyti. Štai kodėl, pavyzdžiui, saldėsių „Petroje“ yra, bet nedaug, M.Alazzamas sako, jog jog konditerija jau būtų atskira niša.
Ar vilniečiai vertina ir mėgsta maistą iš Vidurio Rytų? M.Alazzamas tai patvirtina ir priduria, jog buvo net nustebęs, kokių pozityvių atsiliepimų sulaukė. Dar jį maloniai stebina, kiek daug lietuvių yra buvę Jordanijoje, „Petra“ jiems ne šiaip bereikšmis pavadinimas – nemažai kas yra buvę bene žymiausiame Jordanijos mieste.
„Pas mane ateina nemažai žmonių, kuriems maistas jau pažįstamas, daug net nereikia pasakoti. Svečiai sako, jog paragaus ir palygins, ar panašu į tai, ką valgė Jordanijoje. Paragauja ir sako, jog čia skaniau“, – su pasididžiavimu sako M.Alazzamas.
Kartais užsuka koks vyresnis žmogus, beda pirštu į falafelių nuotrauką meniu ir prašo „šitų kotletukų“.
Žinoma, yra ir tokių svečių, kuriems kepiniai gal ir suprantami, tačiau falafelių jie nebūna ragavę. „Kartais užsuka koks vyresnis žmogus, beda pirštu į falafelių nuotrauką meniu ir prašo „šitų kotletukų“. Tada klausiu, ar žino, kas tai yra, papasakoju. Dar jaučiu, kad Vilniuje nemažai veganų, jie irgi atkeliauja valgyti falafelių, humuso“, – savo pirkėjus apibūdina pašnekovas.
O ką labiausiai mėgsta ir kaip Lietuvoje jaučiasi pats M.Alazzamas? Jis kiek nustebina prisipažindamas, jog yra labai patenkintas lietuvišku klimatu – jam patinka švelnios vasaros, žiemos bei sniegas irgi negąsdina, net patinka. „Mano pirmais metais Lietuvoje, 1996–1997-ųjų žiemą, temperatūra trumpam buvo nukritusi iki -29 laipsnių. Pamenu, skambinau tėvams, pasakiau apie tai, o mama puolė aiškinti, kad tik nesugalvočiau eiti į lauką. Žinote, ir Jordanijoje kasmet pasninga, tačiau tada tai jau iškart ekstremali padėtis, niekas neina į darbą, vaikai į mokyklą. Jei taip būtų ir Lietuvoje, ką gi, po pusmetį kasmet niekas nedirbtų“, – juokiasi jis.
„Petros“ šeimininkas kuo puikiausiai prisijaukino ir lietuviškus patiekalus, tiesa, sako, jog, pavyzdžiui, studijų metais maistui net neteikęs pernelyg daug reikšmės – kažką suvalgai, gauni energijos ir gerai. Tačiau dabar jis valgo ir cepelinus, labai mėgsta šaltibarščius. „Pamenu, anksčiau stebėdavausi, kai lietuviai pasakodavo, jog per kokią kelionę užsienyje pasiilgo šaltibarščių ir skubėdavo jų valgyti grįžę. Po kažkurios kelionės ir aš grįžau į Lietuvą ir jaučiu – noriu šaltibarščių“, – su šypsena sako jis.
Paklaustas, ar yra kažkas, ko jis pasiilgsta iš gimtosios šalies, ilgai net nemąsto ir sako: „Tik ten likusių artimųjų. O šiaip Lietuva jau yra mano namai, ilgiau gyvenu čia, nei Jordanijoje.“
