M.Pravilonis dirbdamas viešbučio „Grand Hotel Kempinski Vilnius“ restorane ir bare vilki klasikinius rūbus, o su lankytojais bendrauja itin mandagiai, draugiškai, o kartu santūriai. Tačiau už šio klasikinio įvaizdžio slepiasi ir kitos asmenybės pusės, tik ne visiems atskleidžiamos: pavyzdžiui, pomėgis klausytis intelektualaus roko, psichologijos bakalauras, aistringas domėjimasis japonišku fechtavimosi menu kendo. Visa tai vienaip ar kitaip Martynui padeda someljė darbe. Be to, 32 metų M.Pravilonis su žmona augina 3 vaikus, tad nesibaigiančioms literatūros apie gėrimus studijoms jam dažnai telieka vėlyvi vakarai, kai vaikai suminga, ar ankstyvi rytai.
– Jei reikėtų palyginti čempionatą, kuriame ką tik dalyvavote, su sporto renginiais, kas tai būtų?
– Sakyčiau, tai vyno pasaulio olimpiada, didesnės garbės someljė atstovauti savo šaliai nėra. Pasaulio someljė čempionatas vyksta kas 3 metus, šiemet jis surengtas Antverpene, Belgijoje, jame varžėsi 66 dalyviai – 63 šalių ir dar 3 regionų – Europos, Amerikos ir Australijos-Okeanijos – čempionai. Renginį organizuoja šalies, kurioje jis vyksta, someljė asociacija kartu su Tarptautine someljė asociacija.
– Sporte svarbu suvaldyti stresą, o ar, rodos, tokie savimi pasitikintys someljė, varžydamiesi jaudinasi, kaip sekėsi jums?
Kai buvo skelbiama, jog Lietuva pelnė ketvirtąją vietą, man ėmė drebėti keliai, vis dar negaliu tuo patikėti!
– Man tai buvo pirmas pasaulio čempionatas, buvau vienas iš naujokų, žinoma, jaudulio netrūko. Tačiau pasisekė, kad savo aukščiausiu tikslu laikiau patekimą į pusfinalį, tiek pasiekęs jau labiau atsipalaidavau – maksimalus planas buvo įgyvendintas. Galiausiai paaiškėjo, kad atsidūriau labai arti trejetuko, kai buvo skelbiama, jog Lietuva pelnė ketvirtąją vietą, man ėmė drebėti keliai, vis dar negaliu tuo patikėti! O bendrai kalbant, su pasiekimais tokiuose rimtuose čempionatuose jaudulys tik didėja – juk kuo jie aukštesni, tuo didesni į tave dedami lūkesčiai, išauga atsakomybė.
– Kasdien dirbate su gėrimais, ar kaip nors specialiai ruošėtės būtent čempionatui?
– Manau, žinios augo visus 12 metų, kiek dirbu su vynu. O šiaip stengiuosi vos ne kasdien skaityti – rytą, vakarą. Intensyviausiai ruošiausi pastaruosius porą mėnesių, pavyzdžiui, kartą per savaitę susitikdavome su kolegomis aklai degustuoti vyno – tai buvo jau tikra praktinė treniruotė. Bet prieš čempionatą pykau ant savęs, kad pradėjau ruoštis per vėlai ir niekaip nesitikėjau rezultato, kurį pavyko pasiekti. Laiko turėjau itin mažai, kiti dalyviai skiria tam ir visus metus – išeina iš darbo, investuoja į pasiruošimą visą savo laiką, daugybę pinigų. Žinau, kaip ruošiasi kai kurios šalys, pavyzdžiui, švedai dirba kaip olimpinė komanda – rašo ant šiurkštesnio popieriaus, kad greičiau rašytų čempionate, turi geriausius kamščiatraukius, jų pasiruošimas sudėliotas sekundžių tikslumu, ne veltui ši šalis turi 2 pasaulio čempionus.
– Kaip susidėliojo šių metų laimėtojų trejetukas?
– Pirmą vietą pelnė 27 metų vokietis Marcas Almertas, pirmąsyk dalyvavęs pasaulio čempionate. Tai, kaip jis pasirodė, buvo įspūdinga, vaikinas tikrai turi charizmą, į jį žiūrint nesunku patikėti, jog daug ką galima išmokti, tačiau kai kurie žmonės dar turi ir tą x faktorių... Antroji – danė Nina Hojgaard Jensen, labai sirgau už ją, būtų buvęs geras precedentas, jei čempionatą būtų laimėjusi moteris. Trečią vietą pelnė latvis Raimondas Tomsonas, Europos someljė čempionato laimėtojas.
– Čempionate teko atlikti daug užduočių, kokios jos, ar buvo daug netikėtumų?
– Paprastai čempionatų užduočių tipai būna žinomi, tad preliminariai gali žinoti, ko maždaug laukti. Pavyzdžiui, ketvirtfinalyje visi rašė teorinį testą – 22 puslapiai, patys įvairiausi klausimai – atviri ir pusiau atviri. Tarkime, išvardinti gėrimai ir reikia surašyti šalis. Kita užduotis – aklas dviejų vynų ragavimas, kai per 15 minučių kiekvieną vyną reikėjo aprašyti ir padaryti išvadą, iš kur jis, kokios vynuogės, kokia galėtų būti kaina, prie kokio patiekalo tinka. Taip pat turėjome 3 gėrimus juodose taurėse – kad nesimatytų spalvos, reikėjo atspėti koks tai gėrimas, iš ko pagamintas, koks prekės ženklas. Pusfinalyje netgi rašėme esė, kas yra geras someljė. Esu ypač patenkintas pusfinalio užduotimi, kai reikėjo aklai ragauti ir atspėti gėrimus, o tada vieną jų priderinti prie pateikto deserto ir argumentuoti tą derinį. Čia jaučiausi stiprus, nes mes Lietuvoje, ko gero, vieninteliai pasaulyje, turime vyno ir desertų derinimo čempionatą, turėjau praktikos ir iš ten.
– Kavinėse baristomis studijų metais spėja padirbėti daugybė jaunų žmonių, o ar someljė profesija madinga, populiarėja?
JAV someljė dabar yra naujieji šefai, naujosios gastronomijos pasaulio žvaigždės, kiečiausi restoranai turi savo someljė, kurie tampa jo veidu, kaip ir šefas.
– Sakyčiau, mūsų šalyje vyno kultūra dar tik auga, juk ir aukštos kokybės vyną mes importuojame gana neilgai, o dabar dar turime daugiau su alkoholiu susijusių suvaržymų, informacijos sklaida yra apribota, tad viskas vyksta lėčiau. Tačiau pasaulyje būti someljė dabar yra madinga. Prieš kelerius metus pasirodė dokumentinis filmas „Somm“, po kurio įvyko dėmesio šiai profesijai sprogimas. Pavyzdžiui, JAV someljė dabar yra naujieji šefai, naujosios gastronomijos pasaulio žvaigždės, kiečiausi restoranai turi savo someljė, kurie tampa jo veidu, kaip ir šefas, jie turi populiarias „Instagram“, „Facebook“ paskyras. Europoje dėmesys irgi auga. Šiemet ir Lietuvoje dėmesys someljė bent jau žybtelėjo – daug mano pažįstamų, menkai besidominčių vynu, stebėjo čempionatą, sirgo, tad viešas domėjimasis vyno kultūra auga.
– Yra žmonių, kurie restorane gana nejaukiai jaučiasi, kai prie staliuko prisiartina vyno žinovas – bijo jo autoriteto ir savo neišmanymo. Matyt, someljė neturėtų tokios įtampos kelti, kokių savybių šiai profesijai reikia?
– Labai taiklus klausimas, čempionato pusfinalyje rašėme esė būtent apie tai, kas yra geras someljė. Apie tai tikrai daug diskutuojama. Taip, egzistuoja toks senamadiškas, prancūziškas someljė stereotipas – tai užrietęs nosį vyno padavėjas, prieš kurį nesinori apsikvailinti. Šiemet Tarptautinė someljė asociacija net paskelbė oficialų apibrėžimą, o mano nuomone, someljė pirmiausia turi būti svečio draugas, patarėjas. Galima net sakyti, kad jis yra ne tiems, kurie nusimano apie vyną – jie dažnai patys žino, ko nori, gali išsirinkti. Someljė turėtų būti geriausias padėjėjas tam žmogui, kuriam vyno kortoje esantys pavadinimai nieko nesako. Svečias someljė turėtų nupasakoti, kas patinka, o gėrimų specialistas – parinkti geriausią variantą. Someljė turi būti atviras, lengvai eiti į kontaktą, svečiai turi gerai šalia jo jaustis, nebijoti klausti, nes kvailų klausimų nėra, yra tik neužduoti.
– Kokios situacijos renkantis vyną žmonėms yra nepatogios, tačiau visai be reikalo? Kokiais bendrais patarimais pasidalintumėte?
Gerai dirbančio someljė sudarytoje vyno kortoje net pigiausias gėrimas bus tikrai geras.
– Dažnai someljė svečio paklaus, kokios kainos kategorijos vyno pageidauja. Yra žmonių kurie jaučiasi nepatogiai, pasirinkdami pigiausią vyną – ir visai be reikalo, tai nėra blogai. Gerai dirbančio someljė sudarytoje vyno kortoje net pigiausias gėrimas bus tikrai geras. O patarčiau visiems būti atviriems, nebijoti naujovių, nebijoti ragauti, nebijoti someljė klausti. Žinoma, net ir tą patį vyną kiekvieną kartą gerti gal nėra blogai, bet taip daug prarandi, juk vyno įvairovė begalinė.
– Vyno pasaulyje esate jau 12 metų, kas čia atvedė?
– Galima sakyti, esu čia atsitiktinai, bet ir neatsitiktinai. Po mokyklos baigimo stojau į pirmąją bioinformatikos laidą – nežinojome, kas tai, bet atrodė perspektyvu (juokiasi). Po metų pamačiau, kad ten netinku, gavau akademinę skolą. Tada perstojau į psichologiją Vilniaus universitete, tačiau turėjau laisvą pusmetį. Mano dėdė, kuriam ir esu labiausiai dėkingas už pradžią, tuomet dirbo restoranų administratoriumi, domėjosi vynu, jau dalyvavo Lietuvos someljė čempionatuose, per jį atsidūriau pirmiausia viešbučio restorane, vėliau sekė su studijomis derinami darbai – ir vyno bare, ir gurmė parduotuvėje, ir „Vynotekoje“, o tada buvo „Burbulio vyninė“, „Mineraliniai vandenys“, „Vyno klubas“...
Tiesa, gavęs psichologijos bakalaurą dar svarsčiau, gal siekti magistro laipsnio, tačiau supratau, kad psichologiją studijavau labiau iš reikalo, o vyno pasaulis buvo natūralu ir artima, nutariau, kad liksiu šioje srityje. Dar dirbdamas „Vyno klube“ laimėjau Lietuvos someljė čempionatą, tačiau tada buvau laikomas labiau teoretiku, o dirbdamas „Grand Hotel Kempinski Vilnius“ tapau ir geresniu praktiku, nes čia yra ir daug aptarnavimo. Dabar sugebu atlikti užduotis, kurios anksčiau buvo – „be šansų“ (šypsosi).
– Kiek someljė darbe padeda psichologijos žinios?
– Manau, kad mokslai suformavo mąstymą, pojūtį, kaip bendrauti su žmonėmis: akių kontaktas, išklausymas… Žinoma, sąmoningai to netaikau, bet, kaip ir bet kuris aukštasis mokslas, psichologijos studijos išmokė skaityti, analizuoti, atsirinkti svarbią informaciją nuo mažiau svarbios. Bendrai psichologijos mokslai man gyvenime suteikė daug gėrio – išmoksti geriau pažinti supantį pasaulį, žinai, kaip veikia tavo smegenys, kaip interpretuoja dalykus, pagaliau, sugebi geriau skaityti mokslines knygas.
– Darbe jūsų įvaizdis klasikinis, ar kada būnate džinsuotas, susivėlęs?
Jei giliai naktį kas nors užtiktų mane dirbantį, galėtų išgirsti skambant kad ir „Joy Division“ ar „The Cure“.
– Marškiniai, švarkas man nėra svetimas stilius, man nereikia lipti per save, apsimetinėti, apskritai manau, kad someljė darbas mane gerai perteikia. Žinoma, būnu ir be švarko, tačiau jei vilkiu marškinėlius ir kur nors einu alaus, manęs vis dar gali paprašyti pažymėjimo (juokiasi). Kažkada buvau ir gotikinės subkultūros atstovas ir nors dabar nebevaikštau su batais ant platformų, neapsikarstau grandinėmis, nešiaušiu plaukų, tačiau jei giliai naktį kas nors užtiktų mane dirbantį, galėtų išgirsti skambant kad ir „Joy Division“ ar „The Cure“, o čempionatui ruošiausi su nuostabiu jaunos grupės „Greta Van Fleet“ takeliu. Beveik 10 metų tarp mano pomėgių tilpo ir japoniškas fechtavimosi menas kendo, buvau vienas iš šio kovos meno klubo Vilniaus universitete steigėjų, teko atstovauti Lietuvai pasaulio čempionatuose. O pastaruoju metu užsiimu goju-ryu karatė, porąsyk per savaitę 6-ą ryto važiuoju į treniruotes. Kovos menai man suteikia koncentracijos, padeda susidoroti su stresu.