„Galima sakyti, kad Lietuvoje šokoladas tapo laisvai gaunamu skanėstu tik prieš 100 metų, beveik tuo pat metu, kai šalis tapo laisva. Tarpukariu šokoladas buvo daugiau nei saldumynas – ypatinga dovana, meilės ženklas, skanus ir geidžiamas šventės akcentas, džiaugsmo akimirka“, – pasakoja Šiauliuose įsikūrusio šokolado muziejaus vadovė Odeta Kirnienė.
Artėjant Lietuvos šimtmečiui, ji kviečia atsigręžti į savas šokolado tradicijas ir istoriją, kupiną netikėtumų ir įdomių jungčių su šalies istorija.
Ne kiekvienam. Tikslių duomenų, kada pirmą kartą šokoladas atkeliavo į Lietuvą, nėra, mat kakavos pupelės buvo gabenamos iš Vakarų Europos tik asmeniniam vartojimui. Yra žinoma, kad XVIII a. šokoladu mėgavosi išskirtinai Lietuvos aukštuomenė, o platesniam žmonių ratui šis saldumynas tapo prieinamas tik tada, kai iš kakavos pupelių pradėtas gaminti kakavinis gėrimas. XIX a. viduryje kakavos buvo galima užsisakyti net Lietuvos smuklėse.
Pirmieji gamintojai – šimtmečiu atgal. Pramoninė šokolado gamyba į Lietuvą atkeliavo 1886 m., kai M.Abramsonas Vilniuje įkūrė pirmąjį šokolado ir saldainių fabriką. Vėliau, 1913 m., A.Gricevičius Šiauliuose įkūrė ir iki šiol veikiantį „Rūtos“ saldainių fabriką, kuris gana greitai ėmė gaminti ir šokolado gaminius. Net caro priespaudos metais buvo didžiuojamasi lietuviška fabriko kilme ir ant kiekvieno saldainių popierėlio buvo rašoma „Lietuvių saldainių fabrikas“. Fabrikas nepriklausomybės metais ypač suklestėjo ir siūlė net 300 skirtingų saldainių rūšių. Tuometiniai šokolado gaminiai buvo ypatingi – įvertinti medaliais tiek šalies, tiek užsienio mastu.
Proginis skanėstas. Vystantis maisto pramonei, šokolado Lietuvoje galėjo įsigyti daugelis, tačiau tai buvo proginis, brangus produktas. Tarpukario laikotarpiu vaikino merginai padovanota šokolado dėžutė ar saldainių maišelis savo verte ir reikšme prilygo šių dienų jaunuolio dovanai – gerų kvepalų buteliukui. Tarpukariu 100 g šokolado plytelė kainavo vidutiniškai 1,2 lito, kai vidutinis darbininko mėnesio uždarbis buvo 100 litų. Derėtų prisiminti, kad 80 proc. Lietuvos visuomenės tarpukariu gyveno kaime ir, apskritai, stabilių pajamų neturėjo. Tad šokolado plytelė ar saldainių dėžutė būdavo iš anksto suplanuotas ir dėmesingai renkamas pirkinys.
Stebinanti reklama. Šokolado verslas Lietuvoje nuo pat pradžių buvo gana konkurencingas. Maži fabrikėliai kopijuodavo saldainių pakuotes ir receptus, todėl didieji gamintojai nuolatos ieškojo kūrybingų reklamos idėjų, kurios išskirtų jų siūlomą produkciją. Pavyzdžiui, velykinio „Šiaulių naujienų“ numerio puslapyje (1928 m.) buvo patalpinta naujiena su antrašte „Didelis gaisras Šiauliuose“, po kuria, atkreipus skaitytojų dėmesį, meistriškai pristatyti „Rūtos“ saldainių fabriko pranašumai bei apdovanojimai. Dabar tokia reklama galėtų būti laikoma klaidinančia, tačiau tuo metu ji puikiai pasitarnavo ieškantiems išskirtinumo. Be to, saldainių reklamas iliustruodavo žymiausi to laiko dailininkai: A.Varnas, G.Bagdonavičius, K.Šimonis ir kt.
Vienintelis muziejus. Su Lietuvos šokolado istorija susiję duomenys bei eksponatai yra sukaupti Šiauliuose – vieninteliame šalyje šokolado muziejuje. Muziejus įkurtas vieno seniausių saldainių fabrikų teritorijoje, tame pačiame pastate, kuriame tarpukariu ir buvo gaminami saldainiai. Muziejuje galima pamatyti, kaip atrodė senosios saldainių pakuotės, yra išsaugota net 400 saldainių, kurie buvo gaminti tarpukariu, popierėlių, reklaminės iškarpos, kurios šiandien nustebintų ne vieną.
Šiuolaikiniai šokoladai su retro atspalviu. Nors šiandien lygiai tokių pačių šokolado gaminių, kurie buvo gaminami prieš šimtą metų, niekas negamina, tačiau yra išleistos specialios linijos, leidžiančios bent pajausti tų laikų dvasią ir skonį. Pavyzdžiui, siekiant išsaugoti to meto istoriją, sukurta „Rūtos“ saldumynų linija „Retro“, kurios pagrindiniai motyvai – rūtos šakelė, spalvingi paveiksliukai – yra išlikę nuo tarpukario.
