Ar žinote, ką senovės lietuviams simbolizuodavo duona ir daržovės? Kaip protėviai burdavosi iš žąsies kaulų ir ką norėdavo pasakyti, kai ant stalo padėdavo kopūstienę? Antradienio vakarą į restorano „Bernelių užeiga“ menę susirinkę svečiai paminėjo lietuvišką Padėkos dieną ir išgirdo atsakymus į šiuos klausimus.
„Padėkos diena asocijuojasi su amerikiečių švente. Tačiau ruduo senovės lietuviams buvo tas metas, kai jie norėjo padėkot dievams už tai, kas padėta į kluonus, daržines – už derlių. Jei tas derlius būdavo skurdus, prašydavo gausesnio kitąmet, melsdavo, kad išgyventų iki pavasario. Dėkodavo lietuviai ir savo protėviams. Gal ta šventė nesivadindavo Padėkos diena, bet ir lietuviai švęsdami dėkojo. Tiksli šventės diena nebuvo numatyta – švęsdavo tuomet, kai atlikdavo visus darbus, kai galėdavo suvažiuoti giminės.
Teodoras Narbutas yra rašęs, jog patiekalai, daugiausiai kiauliena, paukštiena, ant stalo būdavo tamsūs. Tai siedavosi su tamsiu rudens laikmečiu, anuo pasauliu. Be to, lietuviai buvo pratę aukoti, – tai, kas likdavo nesuvalgyta, būdavo išdalinama pirmiems sutiktiems varguoliams, nes to, kuris vargsta, malda eina tiesiau Dievui į ausį. Per vargšą pagerbti mirusieji. Arba veždavo vaišių likučius ant šventoriaus. Nežinau, ar amerikiečiai turi tokią gražią tradiciją.
Švęsdami lietuviai pakviesdavo ir vėles. Šokdavo, dainuodavo“, – lietuviškas dėkavones apibūdino N.Marcinkevičienė.
Derliaus užbaigimo šventę lietuviai paminėdavo gausiu stalu, ant kurio būdavo 12 patiekalų.
Anot jos, ant lietuvių stalo panašiu metu garuodavo kepta žąsis ar antis. Pastaroji simbolizuodavo medžioklės sezono pradžią. Tuo tarpu žemaičiai iš keptos žąsies spėdavo žiemos orus: jei žąsies kaulas iš pradžių persišviečia baltas, o į galą nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga šilta, ir atvirkščiai.
Nors amerikietiškoji Padėkos diena šiemet švenčiama lapkričio 23 d., Lietuvos nacionalinio kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio etnologės pasakojimu, lietuviai šią derliaus dieną paminėdavo kiek anksčiau – paprastai šv. Martyno dieną, lapkričio 11-ąją. Šiuo metu ūkininkai užbaigdavo paskutinius lauko darbus, įvertindavo derlių, paleisdavo bernus ir mergas, atsiskaitydavo su kerdžiumi ar kalviu. O derliaus užbaigimo šventę paminėdavo gausiu stalu, ant kurio būdavo 12 patiekalų. Būtinai – kepta žąsis su obuoliais.
Susirinkusius svečius antradienio vakarą „Bernelių užeiga“ vaišino patiekalais iš naujojo žiemos sezono meniu. Pagrindiniu šventinio stalo akcentu tapo modernesnė įprastos anties interpretacija: antienos pyragas su sūriu pagardinta bulvių koše, skrudinta žąsų taukuose, taip pat keptos antienos salotos su bulguro kruopomis, raugintų kopūstų sriuba su šonkauliukais ir kiti patiekalai, simbolizuojantys rudens pradžią. Kopūstas, pasak etnologės, būdavo laikomas daržovių karaliumi.
Neapsieita vakarienės metu ir be burbuliuojančio midaus, tradicinės silkutės ar keptos duonos, vištienos bulvių tinklelyje, traškios kiaulienos. Kaip desertas patiekta čirviniai blynai su uogiene.
„Anksčiau žmonės tikėdavo, kad yra priklausomi nuo aukštųjų galių. Žmonės tarsi apsidrausdami sueidavo prie stalo ir dėkojo už tai, ką turi. Todėl lietuviškai dar tokios šventės būdavo vadinamos dėkavonėmis: sau, šeimininkui ir dievui!,“ – pasakojo N.Marcinkevičienė.
Kodėl ant stalo būdavo dedama antis? Etnologė papasakojo vieną seniausių lietuvių versijų apie pasaulio atsiradimą. Buvo sakoma, kad mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška žąsis. Panorėjusi lesti, ji nuskrido ieškoti maisto. Tuo tarpu užėjęs lietus, sudrėkinęs lizdą, jame pasidariusi skylė, pro kurią kiaušinis iškritęs. Beskrisdamas atsimušęs į debesį ir perskilęs į tris dalis. Iš trynio atsiradusi žemė, iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus su žvaigždėmis. Todėl žąsis buvo laikoma labai svarbiu lietuviams paukščiu.
Jei tekėti pasirengusios merginos valgys ragaišį, iškeptą su putino uogomis, gali tikėtis gauti šaunų vyrą.
Etnologė atskleidė ir tai, kaip per skrandį pritraukti sėkmę, meilę ar pataisyti santykius su uošviene: „Kasdieniniai valgiai ne tik teikė sotumą, darbingumą, bet ir dalyvavo ritualuose, tapdami tam tikrais simboliais, įgydami maginių galių, kaip manyta, gebančių paveikti žmogaus, šeimos, ūkio likimą. Pavyzdžiui, jei tekėti pasirengusios merginos valgys ragaišį, iškeptą su putino uogomis, gali tikėtis gauti šaunų vyrą. Taip pat norėdamos kokį jaunikaitį pavergti, jaunosios šeimininkės gamindavo saldžius čirvinius blynus“.
Garbingiausiai valstiečiai, pasak jos, elgdavosi su duona. Sakydavo, jog be aukso apsieisi, o be duonos – ne. Ne veltui apie duoną yra kilę daugybė prietarų ir pasakymų, pavyzdžiui, ištekėjusi mergina – kaip atriekta riekė.
Per krikštynas dėdavo vaiką prie duonos kepalo, kaip brangiausią turtą, arba vaikams liepdavo surinkti duonos trupinukus, kad poterius greitai išmoktų. O kai degdavo kluonas, liepdavo pirmiausiai ne bėgti, o pakelti ir pabučiuoti duoną, galbūt tuomet ir kluonas nesudegs. O ir atriektą duoną dėdavo ant stalo taip, kad atriekimas būtų atsuktas į vidurį kambario, o ne į duris. Nenorėta, kad duona namus paliktų.
Senuosiuose šaltiniuose rašo, kad 9 amžiuje žmonės jau turėjo tvenkinius, kuriuose augino žuvį, todėl tai būtinas akcentas ant padėkos stalo. Žuvis yra sveikatos simbolis, nes išgyvena šaltam vandeny. Tuo tarpu žvynai simbolizuodavo pinigus, tad buvo tikima, kad valgant žuvį būsi turtingas. Turto simboliu laikyti ir grūdai. Ančių taukai taip pat laikyti prabangiu šventiniu produktu. O štai pupelės, priešingai, simbolizuodavo ašaras, vargą.
Šiaip senovės lietuviai, etnologės teigimu, vaišių be tikslo ir progos nekeldavo.
Šiaip senovės lietuviai, etnologės teigimu, vaišių be tikslo ir progos nekeldavo. Rudenį tiesiog norėta pasidžiaugti baigtais dideliais darbais, gautais derliais, padėkoti dievybėms.
Anot N.Marcinkevičienės, kiaulieną reikia valgyti prieš sunkius, nuolat atidėliojamus darbus, nes tikėta, kad toks maistas gali lengviau padėti juos įgyvendinti. Vištiena būdavo nekasdienis patiekalas, tądien pritraukiantis sėkmę. Tuo tarpu norėdamas gerų santykių su uošviene, žentas turėdavo pagaminti „macną“ troškinį.
„Termino kaip „padėkos diena“ Lietuvoje tikrai nebūdavo, tačiau lietuviai intuityviai švęsdavo derliaus nuėmimo ir užbaigimo šventę. Apskritai šventinis lietuvių stalas visada turėdavo simbolinę prasmę, netgi ritualus. Todėl atrasti sąsajų ir perteikti tam tikrus simbolius ant šiuolaikinio vaišių stalo, mums buvo labai įdomus ir įtraukiantis iššūkis,“ – pasakoja restorano „Bernelių užeiga“ vadovė Jolanta Kubolienė.
Degustacijoje dalyvavo ir laidų vedėja Vaida Skaisgirė, vykdančioji prodiuserė Arijanda Reinikytė, aktoriai Jonas Gricius, Šarūnas Banevičius, Tomas Slausgalvis.
