„Argi ne simboliška? Esame įsikūrę šešioliktu numeriu pažymėtame name, savo akademijoje turime vienu daugiau nei šešiolika studentų. Lygiai po metų čia atidarysime restoraną, kuris irgi vadinsis „16“, – sako vienu geriausių šefų Lietuvoje įvardijamas L.Čeprackas. Studentų buvusioje „Gastronomikos“ restorano virtuvėje – daugiau nei jis planavo: „Turėjo būti 12, bet priėmėme tuos, kurie labiausiai norėjo. Vienas iškrito, liko septyniolika“.
-
L.Čeprackas atskleidė, kiek kainuos mokslai jo privačioje kulinarijos mokykloje
-
Kulinarijos kursai geriausiame Lietuvos restorane: ko išmokau, kas nustebino, ar jau galiu vadintis šefe?
-
Naujam restorano startui besiruošiantis L.Čeprackas įvardijo, kurie patiekalai iki šiol buvo populiariausi
-
2018 m. „30 geriausių restoranų“: 4 vieta: didelių pokyčių link judanti „Gastronomika“
Į Liutauro Čepracko kulinarijos akademiją dvejiems metams susirinko itin skirtingi žmonės. Yra baigusių virėjų mokyklas, yra žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, yra tokių, kurie savo aistrą gaminti norėtų paversti darbu ir verslu.
„Mokykla neskirta tituluojantiems save „virtuvės profesionalais“, ji skirta tiems, kuri nori mokytis. Akademijos tikslas per dvejus metus duoti kuo daugiau – žinių, patirties, praktikos. Taip pat svarbu paruošti žmones darbui virtuvėje“, – sako L.Čeprackas ir neslepia, kad geriausius studentus jis pirmiausiai kvies į savo restoraną.
Studentai čia ateina mokytis, o ne švilpauti. Beje, nėra nė vieno, kuris mokėtų svogūną supjaustyti taip, kaip reikia.
Kol septyniolika studentų akademijos virtuvėje pjausto svogūnus, virtuvės šefas kalba apie tai, kaip svarbu, kad studentai suprastų, jog net ir paprasčiausias darbas turi būti atliekamas pagal tam tikras taisykles. „Mes sukūrėme mokyklą, studentai čia ateina mokytis, o ne švilpauti. Beje, nėra nė vieno, kuris mokėtų svogūną supjaustyti taip, kaip reikia“, – įspūdžiais dalijasi jis.
Pirmąją mokslo dieną šefas savo studentams paaiškino: „Esame privati mokykla, mums nėra svarbu išlaikyti studentą tik dėl to, kad valstybė jam skiria pinigų krepšelį. Esame, kad paruoštume tikrus profesionalus, taigi, nuolaidų nebus, netoleruosime atsainumo, vėlavimų, neatėjimų. Trys kartai be pateisinamos priežasties – galite išvis nebeateiti. Užsiėmimai prasideda lygiai tą valandą, kurią parašyta, antrą kartą dėstytojas nekartos, kartojimui mes neturime laiko“.
Egzaminą L.Čepracko kulinarijos akademijoje bus galima perlaikyti tik vieną kartą. „Pats mokiausi pagal tokias taisykles. Juk surenkame suaugusius, motyvuotus žmones, kurie nori mokytis, o ne tiesiog praleisti laiką“, – paaiškina jis.
Mokslus naujojoje akademijoje pasirinkęs Rokas Vitkus griežtų taisyklių nesibijo. Jis tikina atėjęs pasiimti žinių, kurias perduoda žinomas šefas ir tapti profesionaliu virėju, galinčiu dirbti bet kurio restorano virtuvėje, išmanančiu ne tik skonių derinius, bet ir patiekalo paruošimo techniką.
Mokytis virėjos amato Prancūzijoje planavusi Rytė Raslavičiūtė savo planus pakeitė, kai sužinojo apie Vilniuje kuriamą Liutauro akademiją. „Tikiuosi, ne tik išmoksiu gerai gaminti, bet ir tapsiu profesionale, kuri galės prisiimti atsakomybę už virtuvės komandą. Svajoju apie nuosavą restoraną“, – prisipažįsta ji.
Kol kas akademijos studentai mokosi pagrindinių virtuvės taisyklių ir taiko jas praktikoje. „Kai patiekalai bus pagaminti nepriekaištingai, jų bus galima pargauti, – sako L.Čeprackas ir pasakoja apie dar vieną savo idėją – atidaryti kulinarijos akademijos restoraną, – Studentai ruoš jam patiekalus ir vadovaus. Juk kai pradedi karjerą restorane, neturi galimybių imtis darbų, kuriuos paprastai atlieka šefas. Mano tikslas, kad kiekvienas studentas pereitų visą darbų restorane grandinę, kad turėtų aiškią viziją, koks iš tiesų darbas jo laukia“.
Virtuvei reikia jaunų, gabių žmonių, kurie mokėtų gamintų ir būtų baigę mokslus, o ne skutę bulves „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėtame restorane.
Paklaustas, ar nesibaimina, kad pasisėmę žinių, jo studentai taps konkurentais, žinomas šefas tik juokiasi: „Abejoju, kad bent vienas iš jų galėtų būti mano konkurentu dėl visiškai paprastos priežasties – kol jie įgis patirties, kokios turiu aš, greičiausiai pats išvis nebedirbsiu šefu. Konkurencija egzistuoja tik tarp karbonadų kepėjų, o tie, kuriuos vadina mano konkurentais, iš tiesų yra mano bičiuliai – Vytautas Samavičius ar Martynas Praškevičius. Kur kas svarbiau kalbėti yra apie lietuviškos virtuvės ateitį – virtuvei reikia jaunų, gabių žmonių, kurie mokėtų gamintų ir būtų baigę mokslus, o ne skutę bulves „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėtame restorane. Atsivežti savo tris vogtus receptus ir galvoti, kad esi nerealus šefas – ne tas kelias. Mūsų kulinarijos ateitis yra žmonės, kurie siekia žinių ir kruopščiai mokosi“.
