Tokią tendenciją 15min patvirtino 4 pašnekovai, Vilniuje valdantys vieną ar po kelias kavines. Iki pandemijos įprotis padirbėti kavinėse dar tik formavosi, taip dažniausiai dirbo vadinamieji freelanceriai (laisvai samdomi specialistai – aut.), o pasibaigus visiems ribojimams, kai dalis įmonių ėmė propaguoti hibridinį darbo modelį, dar daugiau žmonių atrado, jog dirbti galima ne tik namie, bet ir kavinėje – geriant kavą, būnant tarp žmonių, o kartais net mezgant naujas pažintis.
-
5 netinklinės kavinės Kaune, kur verta keliauti kavos ir skanėstų
-
Muziejų ir kavinių draugystės Vilniuje: 5 vietos, kur verta užsukti
-
Kavinių savininkai – apie kavos kainų šuolį: faktorių daug, o brangimas dar nesustojo
-
Neradusi prieskonių, kokių ieškojo, Agnė įkūrė jų butiką: „Tai tikra magija virtuvėje“
Ne vien kava ir bendravimas
Ieva Ivonė, „Taste Map“ bendraturtė, sako, jog reikėjo šiek tiek laiko, kol į kavines grįžo ikipandeminis lankytojų srautas, o dabar jau gerą pusmetį suaktyvėjimas akivaizdžiai justi.
Pašnekovė šypteli, jog prieš keletą metų su vyru Domu Ivoniu atidarydami pirmąją kavinę turėjo viziją, jog tai bus vieta, kur geriant kavą megsis socialiniai santykiai. „Tačiau ilgainiui supratom, kad kavinė atlieka platesnę funkciją“, – sako ji.
Anot I.Ivonės, kavinių savininkams reikia atitikti rinkos poreikius – jei lankytojai renkasi daugiau laiko leisti kavinėje, čia dirbti, rengti susitikimus, belieka tą priimti ir būti draugiškiems, pasirūpint, kad svečiai jaustųsi patogiai.
Privalumas – didelis plotas, o patogumu pasirūpina
Galų gale, aš ir pati dirbu iš kavinės, man tai atrodo visiškai suprantama.
„Per visus tuos metus nuo pirmos kavinės įkūrimo padidėjo mūsų turimas bendras kavinių plotas, dvi kavinės netgi stipriai orientuotos į tuos, kurie čia dirba. Pavyzdžiui, turime greitą internetą, net neturime jokių prisijungimo slaptažodžių, žmonės randa daug kištukinių lizdų, kad galėtų pajungti savo įrangą, didžiojoje mūsų kavinėje Sapiegų parke net yra atskira patalpa didesniems susitikimams. Galų gale, aš ir pati dirbu iš kavinės, man tai atrodo visiškai suprantama“, – sako I.Ivonė.
Kai kas galėtų replikuoti, jog kai žmonės ilgai užsisėdi, taip tarsi prarandami svečiai ir pinigai, kuriuos jie galėtų išleisti, jei visos vietos yra užimtos. Tačiau, anot pašnekovės, jų kavinėse išsitenka visi – ir dirbantys ilgiau, ir atėję tik kavos, o gal pavalgyti.
Laikosi nerašytų etikos taisyklių
Ji pripažįsta, jog sparčiau judantis lankytojų srautas galbūt aktualesnis mažoms kavinėms, kur tėra kelios vietos prisėsti – jos gali labiau nukentėti, kai negali priimti visų. Pasakoja, užsienyje mačiusi įvairių sprendimų, kaip kavinių savininkai komunikuoja, kad nenori, jog jų kavinės taptų biurais.
„Dažniausiai tiesiog atsisakoma interneto ar ribojamas prisijungimo laikas, yra ženklų, jog negalima naudotis kompiuteriu. Girdėjau ir apie situacijas, kai prieinama ir tiesiog ištransliuojama apie ribojimus“, – pasakoja ji. Verslininkė priduria, jog jų su vyru valdomų kavinių svečiai laikosi tam tikros etikos, tarkime, vos atėję užsisako kavos, neretai vėliau, padirbėję, perka užkandį ar visą patiekalą, vėliau gal vėl geria kavą ir pan. Tad toji per dieną išleista suma gali būti ir visai nemaža.
Kone analogiškai, kaip ir ankstesnė pašnekovė, nusiteikę kavinių „Brew“ savininkai Agnė ir Tadas Dėdinskai – dirbantieji kavinėse yra šių laikų realybė, o juos net džiugina susiformavęs lojalių svečių ratas, kuriuos ir jie patys jau atpažįsta iš veidų ar net žino vardus. Ir savo darbuotojus jie nuteikia, jog darbe bus daug bendravimo, nes lankytojai tą mėgsta, o ne tik ateina kavos.
Po iššūkių metų srautas tik džiugina
„Kai tik atidarėm pirmąją kavinę, gal kartais ir smilkteldavo mažytė nuoskauda, matant, kad kažkuriuo metu visi staliukai užimti, o kas nors užėjęs nerado vietos ir išėjo, taip lyg ir praradai klientą. Bet dabar to jau tikrai nebėra“, – sako T.Dėdinskas.
Šiai porai išbandymu tapo ne tik visus palietęs karantinas bei ribojimai, bet ir nelemti sutapimai, jog šalia dviejų jų kavinių kone tuo pačiu metu ir išties netrumpai vyko miesto infrastruktūros atnaujinimo darbai. Tai lėmė, jog sumažėjo jų kavinių matomumas, prieinamumas, teko tai priimti ir susitaikyti.
Išgyvenus tokius komplikuotus laikus, pora pilnomis kavinės patalpomis tik džiaugiasi, kad ir kiek laiko žmonės čia norėtų sėdėti.
Šis pavasaris jiems darbingas, mat ne tik gausiai grįžo lankytojai, bet ir visai netrukus pora taps didžiulio technologijų miestelio vidinės kavinės operatoriais – jiems pavyko laimėti konkursą.
Puodelis kavos per visą dieną – retenybė
„Žmonės tikrai pamėgę dirbti kavinėse, patys tą matome. Vieną savo kavinę dabar remontuojame, atsinaujinusi ji kaip tik bus dar patogesnė dirbantiems. Šioje kavinėje (kurioje kalbamės – aut.) dalį staliukų sąmoningai net įrengėme taip, kad būtų patogu dirbti – jie nedideli, šalia yra kištukiniai lizdai, darbui skirtas ir aukštas didelis stalas ar kitas, įrengtas šalia lango. Per vidurį palikome tarsi kitą zoną, tačiau iš tiesų žmonės sėdasi ir dirba visur“, – šypteli A.Dėdinskienė.
Vienetai būna tų, kurie pasiima vieną kavos puodelį ir sėdi tikrai ilgai.
Ji, kaip ir I.Ivonė, džiaugiasi, jog svečiai yra sąmoningi ir brandūs, besilaikantys tarsi nerašytų taisyklių – gal ryte jie užsuka kavos išsinešti, o vėliau atėję dirbti vėl perka kavos, saldumyną, užkandį. „Ko gero, vienetai būna tų, kurie pasiima vieną kavos puodelį ir sėdi tikrai ilgai. Bet ir to nei sekam, nei kontroliuojam, esam tolerantiški visiems“, – sako A.Dėdinskienė. Ji priduria, jog kokie nors ribojimai, svečių auklėjimas jai siejasi su nesvetingumu.
Dirbantieji nedominuoja
Aistė Košienė Vilniuje turi vieną kavinę „Coffee Spells“, tad galėtų atrodyti, jog būtent jai sparčiau judantis lankytojų srautas galėtų būti aktualesnis. Tačiau moteris patikslina, jog net ir darbo dienomis sėdintieji ir dirbantieji prie kompiuterių sudaro iki 50 proc. jos kavinės lankytojų. Tam, jog tokių lankytojų tikrai bus, ji ruošėsi net įrengdama patalpas.
Matau, kad kavinėje telpa visi – ir sėdintys bei dirbantys, ir atėję pavalgyt ar išgert kavos.
„Pas mus akivaizdžiai daug kištukinių lizdų – prie visų staliukų, kurie išsidėstę prie sienos, lango, net prie baro. Taip pat turime ir galingą internetą, kad visi ramiai dirbtų ir niekas nestrigtų. Iš tiesų matau, kad kavinėje telpa visi – ir sėdintys bei dirbantys, ir atėję pavalgyt ar išgert kavos“, – sako ji. Moteris pasakoja, jog savaitgaliais kavinė tampa žymiai šurmulingesnė, paprastai būna pilna, tad sumaniusieji čia tokiu metu padirbėti kartais kyla ir užleidžia vietą kitokio pobūdžio lankytojams.
Kaip ir kiti pašnekovai, A.Košienė įvairiausių ribojimo pavydžių yra mačiusi užsienyje – kai kur nėra interneto ryšio, kai kur skelbiama apie zoną „be kompiuterių“. Ji sako tokią poziciją suprantanti, tačiau turistaujant tai ir neaktualu, nes nedirbama, o vietiniai, jos manymu, susiranda kitų erdvių, be namų, kur gali padirbėti.
Neturi tikslo iš paskutiniųjų „išgręžti“ kavinių
Vytenis Petrošius, kavinių „Backstage“ bendraturtis, pradėdamas pokalbį prisimena, jog darbo kavinėje patirtis jam pačiam artima, nes čia su kolega dirbdavo dar tada, kai buvo fotografai.
Žmonės pas mus draugiški, supratingi, nesyk esu matęs, kaip sėdi prie staliuko vienas lankytojas ir priima kitą žmogų, pasiūlo jam prisėsti.
Jis patvirtina, jog pasibaigus visiems ribojimams kavinėse dirbančių žmonių dar daugiau nei anksčiau, bet jį tai net džiugina. „Faina, kai žmonės pas tave ateina, vadinasi, sukūrei gerą aplinką, atmosferą. Be to, srautai pas mus persipina – vieni ateina kavos ir pasėdėti prie kompiuterio, kiti suvalgyti pietų. Ant stalų mes esam užklijavę lipdukų, jog vienam vizitui skirta 90 min., tačiau tai yra visiška prašymo forma, nei to sekam, nei kaip nors kontroliuojam. Žmonės pas mus draugiški, supratingi, nesyk esu matęs, kaip sėdi prie staliuko vienas lankytojas ir priima kitą žmogų, pasiūlo jam prisėsti.“
Jis sako, jog gal kokiame Londone kavinių savininkams aktualiau kiek įmanoma „išgręžti“ savo verslą – ryte norima turėti kavos išsinešti srautą, kiek vėliau tiekti pietus, vakare – vakarienes ir kokteilius. Pašnekovas priduria, jog Londone ar Australijoje neretai daromos atskiros zonos – vienoje gali tik valgyti, o kitoje dirbti. „O pas mus, Lietuvoje, yra toks tarsi miksas, kaip jau sakiau, tie srautai persipina. Mes ir nesiekiam tokio atskyrimo ar verslo „išgręžimo“, esam tokie labiau idėjiniai verslininkai“, – šypteli V.Petrošius.
Jis priduria, jog kai kurie ribojimai gali būti ir tikrai nemalonūs. „Esu susidūręs, jog Londone labai dažnai prieina padavėja ir klausia, ar nori dar kavos – vos minutę tu negeri, o ji jau čia. Tai nėra toks jau fainas jausmas“, – įspūdžiais dalijasi jis.
