Čia pamatysite ir rašytojus Zeldą bei Scottą Fitzgeraldus, tapytoją Pablo Picasso, poetą Thomą Stearnsą Eliotą, siurrealistus Salvadorą Dali, Men Rey’ų ir Luisą Buñuelį ir dar daugelį kitų, besidžiaugiančių „džiazo amžiumi“ Paryžiuje po Pirmojo pasaulinio karo – taip šį laikotarpį pavadina Scottas Fitzgeraldas.
Filme galite išvysti daugybę privačių vakarėlių, paryžietiškų restoranų ir užeigų. Besižavint filmu ir jo vaizdais, topteli klausimas – o kokiais patiekalais ir gėrimais visi jie mėgavosi? Taigi, kokie yra nesibaigiančios šventės komponentai ir ką labiausiai mėgo Ernestas Hemingway’us, Salvadoras Dali ir jų amžininkai?
Ernestas Hemingway'us
Ernestas Hemingway’us gyveno tam, kad valgytų, ir valgė tam, kad gyventų. Kai jis valgė tam, kad gyventų, maistui neteikė didelės reikšmės. Kai gyveno tam, kad valgytų, jam buvo labai svarbūs tiek patys patiekalai, tiek aplinka, tiek su juo vakarieniaujantys žmonės. Tokį požiūrį į maistą galime aptikti ir rašytojo kūryboje, ir biografijoje.
Valgyti, kad gyventum
Ankstyvoje jaunystėje JAV tėvas išmokė Hemingway’ų žvejoti ir medžioti, išgyventi laukinėje gamtoje – valgyti tam, kad gyventum. Taip jis pamėgo šernieną, upėtakius. Pirmasis Hemingway’aus receptas, išspausdintas „Toronto Star“ laikraštyje, straipsnyje apie stovyklavimą, pateikia instrukcijas, kaip paprastai paruošti ką tik pagautą upėtakį.
Iki pat gyvenimo pabaigos žvejyba buvo vienas mėgstamiausių rašytojo laisvalaikio užsiėmimų.
„Įdėkite 2 upėtakius į keptuvę (jei sėkmė upėje nesišypsojo, teks palaukti, kol pagausite abu). Po 5 minučių apverskite upėtakius ir uždėkite ant jų po juostelę šoninės. Kepkite dar 10–15 minučių, priklausomai nuo žuvų dydžio.“
Iki pat gyvenimo pabaigos žvejyba buvo vienas mėgstamiausių rašytojo laisvalaikio užsiėmimų. Principas „valgyti tam, kad gyventum“ ir žvejyba aprašomi ir žinomiausioje rašytojo knygoje „Senis ir jūra“. Joje pasakojama apie vargšą žvejį Santjagą, kuris patraukia į žvejybą tam, kad galėtų išgyventi.
Gyventi tam, kad valgytum
Persikėlęs į 3-iojo dešimtmečio Paryžių, Hemingway’us gyvena tam, kad valgytų ir švęstų. „The Hemingway Cookbook“ (išleistoje 1998 m.) Craigas Borethas rašo, kad Hemingway’us, turėdamas pakankamai pinigų, valgė pačias geriausias austres „pačioje madingiausioje Paryžiaus vietoje, patiekdavusioje austres, žuvį ir vėžiagyvius“. Čia jis užsisakydavo „geriausios kokybės Mareno (Marennes) mieste auginamų austrių, didžiulių, šviesiai žalsvų. 3-iajame dešimtmetyje jos buvo labai brangios, keletas jų kainavo 1,5 JAV dolerio“. Austrės – pats mėgstamiausias autoriaus patiekalas. Nežinia, ar jais rašytojas užgerdavo austres, bet mėgstamiausi jo gėrimai – Campari, Gordon’s džinas ir kokteilis Cuba Libre.
Hemingway’ui patiko būti tarp amerikiečių rašytojų ir menininkų. Jis dažnai lankėsi populiariajame „Dingo American Bar and Restaurant“ (Rue Delambre Nr. 10), kur susipažino su Scottu Fitzgeraldu (praėjus dviem savaitėms po to, kai buvo išleistas S.Fitzgeraldo „Didysis Getsbis“). Čionai taip pat mėgo lankytis ir modernaus šokio pradininkė Isodora Duncan (gyvenusi kitoje gatvės pusėje).
Vakarieniauti Hemingway’ui patiko „Le Pré aux Clercs“ restorane, kur, kaip jis pats minėjo, „galima gauti gerą vakarienę su vynu už 12 frankų“. Jei norite įkvėpti to laikmečio dvasios, į restoraną galite užsukti ir dabar – jį rasite Rue Bonaparte Nr. 30.
Tačiau pati populiariausia menininkų susitikimo ir vakarėlių vieta, kurioje buvo galima išvysti ne tik Hemingway’ų, bet ir Simone de Beauvoir, Pablą Picassą, Oscarą Wildą, Antoine’ą de Saint-Exupéry ar Albertą Camus – restoranas „Les Deux Magots“ (jį rasite Saint-Germaindes- Prés aikštėje Nr. 6).
Daugiau apie rašytojo kulinarinius talentus, mėgstamus patiekalus ir gėrimus, jų receptus sužinosite perskaitę Craigo Boretho knygą „The Hemingway Cookbook“ (1998 m.).
Salvadoras Dali
Maisto gamyba yra labai panaši į tapymą – kai gamini, įdedi tai vieno, tai kito. Tai lyg dažų maišymas
Kitas menininkas, kuriam maistas buvo ypač svarbus – siurrealistų judėjimo atstovas Salvadoras Dali. Jis, būdamas trejų, norėjo tapti virtuvės šefu, bet šešerių pradėjo tapyti. „Maisto gamyba yra labai panaši į tapymą – kai gamini, įdedi tai vieno, tai kito. Tai lyg dažų maišymas“, – sakė Dali.
Maisto įtaka tapytojo kūrybai puikiai matyti vien pažvelgus į jo paveikslus. Dali tapė duoną (paveikslas „Atominis kryžius“), žuvis (ankstyvosios kūrybos paveikslai), arbūzus, granatus (paveikslas „Sapnas, išprovokuotas bitės skrydžio aplink granato vaisių, sekundė prieš pabundant“), pieną, kiaušinius – ir visi jie turi simbolines reikšmes, sukurtas paties dailininko. Taip pat tapytojas mėgo kurti paraleles tarp maisto ir sekso (ne veltui Sigmundas Freudas buvo geras jo draugas).
Valgyti jam labiausiai patiko rožinius greipfrutus, granatus, omarus, jūrų ežius (šiuos pamėgo vaikystėje Katalonijoje, ypač dėl jų simetriškos vidinės struktūros, kurią vėliau atkartoja paveiksluose, bei saldaus, bet kartu ir sūraus skonio) ir labai keistą derinį – vėžius su šokolado padažu. Jis teigia, kad „galima pasirinkti nevalgyti, nepriimtina valgyti prastą maistą“.
Kuo Dali vaišino savo svečius? Svarbius asmenis pakvietęs pietų, Salvadoras Dali nusprendė iškrėsti pokštą. Oficialios vakarienės metu padavėjai atnešė lėkštes, uždengtas sidabriniais dangčiais. Kai lėkštės buvo išdėliotos ir padavėjai jas atidengė, iš po jų iššoko varlės. Varliagyvių kojelės buvo nudažytos rašalu. Taigi varlės gana smarkiai išgąsdino svečius: jos šokinėjo ant stalo ir šventinės svečių aprangos.
Siurrealistinė receptų knyga
Salvadoras Dali 1973 m. išleido ir 136 receptų knygą apie maistą – „Les Diners de Gala: Dali’s Cookbook of Food, Art and Surrealism“, bendradarbiaudamas su tuomet geriausiais Prancūzijoje restoranais (pavyzdžiui, „Maxims“ ir „La Tour de Argent“), sukūrusiais jam receptus. Šioje siurrealisto iliustruotoje knygoje nemažas dėmesys skiriamas afrodiziakams, mėsos kepimo įrankiams („mėsos juvelyrikai“). Taip pat čia galima rasti eskizų, vaizduojančių berankius nykštukus, valgančius kiaušinius, ir kitų siurrealistinių vaizdų.
Tai tikrai neįprasta maisto gaminimo knyga. Šioje knygoje Dali teigia: „Aš priskiriu svarbiausias estetines ir moralines vertybes maistui, o ypač špinatams. Beformio špinato priešingybė yra šarvas. Aš mėgstu valgyti šarvus, faktas yra tas, kad aš mėgstu visus vėžiagyvius...“
Kiti menininkai
Ernestas Hemingway’us ir Salvadoras Dali – labiausiai žinomi gurmanai 3-iojo dešimtmečio Paryžiuje. Tačiau nuo jų neatsiliko ir Pablas Picasso, mėgęs tiek gaminti, tiek gardžiuotis rinktiniais patiekalais ir vynu. Scottas ir Zelda Fitzgeraldai, deja, pirmenybę teikdavo alkoholiui. O Coco Chanel maistui neteikė didelės reikšmės (jos bute net nebuvo virtuvės).
Taigi, jei dar nematėte filmo „Vidurnaktis Paryžiuje“, būtinai jį pažiūrėkite ir išsirinkite savo favoritus... Juolab kad filme vaizduojama ir La Belle Époque (gražioji epocha Paryžiuje prieš Pirmąjį pasaulinį karą – Paryžiaus aukso amžius), kur sutiksite Henri de Toulouse-Lautrecą, Paulį Gauguiną ir Edgarą Degas. O ką gi jie valgė ir gėrė?
Šis straipsnis publikuotas žurnale „Geras skonis“ ir naujame interneto portale apie gastronomiją, gėrimus ir vartojimo kultūrą Skonis.lt. Nuo šiol kiekvieną savaitę 15min ieškokite dar daugiau publikacijų, skirtų maisto ir gėrimų profesionalams bei entuziastams.