Goda nesipuikuoja savo žiniomis ir nemėgsta pagyrų, tačiau šiuo metu ji yra vienintelė moteris Lietuvoje (ir viena iš nedaugelio Europoje) baigusi profesionalams skirtą kavos mokyklą Florencijoje. O įdomiausia šios merginos istorijoje tai, kad vos prieš kelis metus ji įsivaizdavo, jog darbas kavinėje tebus linksmas, bet trumpas jos gyvenimo epizodas – tol, kol baigs ispanų-lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete ir imsis „kažko rimtesnio“. Pokalbis su G.Gedvilaite – apie jos ieškojimus, darbą už kavos baro, mokslus Florencijoje ir kavos madas Lietuvoje.
– „Coffee Inn“ tinkle pradėjai dirbti prieš 5 metus – stebėtinai seniai, prisimink, kaip čia atsiradai?
– Ne iškart atsiradau už baro, pirmiausia buvau aktyvi kavinių lankytoja (šypsosi). Esu vilnietė, tikras Senamiesčio vaikas, mokiausi Jėzuitų gimnazijoje. Kai buvau 15-os, Vilniuje duris atvėrė pirmoji „Coffee Inn“ kavinė, greit jų ėmė daugėti, tad po pamokų nuolat sėdėdavom ten – kalbėdavomės, gerdavom saldžią kavą. Baigusi mokyklą ketinau studijuoti menus, nes visąlaik intensyviai piešiau, tačiau vieną dieną supratau, kad visai to nenoriu – nutariau, kad nemokėčiau pardavinėti savo meno. Tada išvažiavau atostogų į Barseloną, išgirdau ispanų kalbą ir nutariau studijuoti lietuvių-ispanų filologiją Vilniaus universitete. Pradėjusi studijuoti paskaitoms ir vėl ruošdavausi kavinėse ir vienąsyk savęs paklausiau: „Jei pusę savo laiko praleidžiu kavinėje, gal man jau pats metas stoti į kitą baro pusę?“ (juokiasi).
– Absoliuti dauguma žmonių darbą kavinėje vertina kaip ne itin rimtą ar tiesiog laikiną, studentams tinkamą užsiėmimą. Tavo požiūris buvo panašus?
– Absoliučiai. Puikiai pamenu, kaip, vos pradėjusi dirbti kavinėje, savo mamai sakydavau: „Nesuprantu, ką žmonės veikia tose kavinėse – kodėl jie ten dirba, jei turi aukštojo mokslo diplomus? Ir kokios vištos turi būti TOS merginos, jei dirba ten turėdamos aukštąjį išsilavinimą!“. Mama lyg ir pritardama linksėdavo galva ir pasitikslindavo: „Bet juk tau šis darbas laikinas ar ne?“. O aš atsakydavau: „Aišku, laikinas! Kas čia per darbas – barista?...“
– Gal tavo mama – labai rimtos profesijos atstovė?
– Mano mama labai meniška ir drąsi – ji visą gyvenimą dirbo kirpėja, tačiau būdama daugiau kaip 30-ies baigė interjero dizaino studijas. Mama visada palaikė mane ir mano sesę – net tada, kai aš ketinau studijuoti Dailės akademijoje, ji nepasakė nė žodžio prieš, nors, kaip vėliau paaiškėjo, pernelyg šia mintimi nesižavėjo.
– Kaip tada mergina, kuri baristos darbą vertino ne itin rimtai, liko čia ilgam – kas pakeitė požiūrį?
Ilgą laiką jaučiau sau artimų žmonių abejonę, jie klausdavo: „Nejau visą gyvenimą būsi barista?“. Dažnai man norėdavosi tiesiai atsakyti „O kodėl gi ne?“.
– Darbą kavinėje buvau palikusi tik trims mėnesiams, tačiau tinklo savininkai mane susigrąžino į naują vietą – ką tik įkurtą „Coffee Inn LAB“, kur kavos kultūrą nutarta kelti į kitą lygį. Prisiminusi tą laiką prieš trejus metus negaliu nesišypsoti – žinių buvo mažokai, tačiau turėjome nemažai reikalingos įrangos, tad daug kas buvo daroma žinias derinant su intuicija. Tais metais baigiau studijas universitete ir... nutariau baigti karjerą kavinėse pasibaigus vasarai. Kodėl? Nes ilgą laiką jaučiau sau artimų žmonių abejonę, jie klausdavo: „Nejau visą gyvenimą būsi barista?“. Dažnai man norėdavosi tiesiai atsakyti „O kodėl gi ne?“.. Mąsčiau netgi važiuoti į Madridą ir pagaliau naudoti savo žinias, įgytas universitete, bet staiga nušvitau: supratau, kad ne tik nenoriu važiuoti iš Lietuvos, bet ir noriu toliau dirbti su kava! Tada iškėliau sau du tikslus: nuvažiuoti į Londono kavos festivalį ir sudalyvauti Lietuvos baristų čempionate. Abu šiuos tikslus įgyvendinau, o čempionate dar ir puikiai pasisekė: dalyvaudama pirmąsyk likau ketvirta Lietuvoje.
– Kaip tokį sprendimą įvertino šeima?
– Pamenu, kaip tik į minėtą į Lietuvos kavos čempionatą pažiūrėti mano pasirodymo atėjo mano šeima. Patekau į finalą ir vienu momentu atsisukau į savo mamą, sesę, močiutę – visos jos buvo apsiverkusios! O kai po rungties priėjau, jos tepasakė: „Goda, dabar mes suprantam, ką tu gyvenime veiki“. Nuo tada baigėsi visos mano dvejonės. Štai tada supratau, kad esu savo vietoje – kad ir kaip bandžiau nustumti tai nuo savęs.
– Tavo pasakojimas skamba kaip pavyzdinė „savo kelio atradimo istorija“, bet gal ir baristos darbo vertinimas pamažu keičiasi?
– Manau, kad pati baristos profesija Lietuvoje egzistuoja vos kelerius metus, anksčiau žmonės už baro temokėdavo dirbti su kavos aparatais – realiai jiems tereikėjo mokėti paspausti mygtuką. O dabar ir Lietuvoje yra žmonių, sąmoningai pasirinkusių šią karjerą, o ne derinančių darbą su studijomis ar nederinančių, bet laukiančių, kol atsiras „kažkas geresnio“. Bent jau aš nebemanau, kad atsiras kažkas geresnio. Šiuo metu aš savęs niekur kitur neįsivaizduioju. Beje, priešingai, nei kai kuriose kitose šalyse – Vokietijoje, Anglijoje ar Italijoje, Lietuvoje baristos vis dar yra labai jauni – aš, 24 metų mergina, esu viena vyriausių darbuotojų mūsų tinkle.
– Esi vienintelė moteris Lietuvoje ir viena iš nedaugelio Europoje, studijavusi tarptautiniu mastu vertinamoje kavos mokykloje Florencijoje, kaip ten patekai ir kokios patirties tau suteikė šios studijos?
– Pernai rugsėjį mokiausi Florencijoje esančioje kavos mokykloje, į kurią mane išsiuntė darbdaviai. Tuo metu buvau neseniai patyrusi kojos operaciją, gydama vėl daug mąsčiau, ar teisingu keliu einu, o jie („Coffee Inn“ vadovai – red.) nutarė, kad aš galėčiau būti žmogus, atsakingas už kavos skrudinimą mūsų įmonėje. Taip atsidūriau Florencijoje, kur man buvo sudaryta galimybė gauti oficialų skrudintojos diplomą. Ši mokykla suteikia 5-ių krypčių diplomus (Barista, Brewing, Žalia kava, Skrudinimas ir Sensorika (ragavimas)), joje dėsto „Specialty Coffee Association of Europe“ sertifikuoti dėstytojai. Mano studijų profilis buvo Skrudinimas. Atsigręžusi atgal galiu konstatuoti, kad tai buvo sunkiausia mokslų savaitė visoje mano karjeroje. Tarp beveik dvigubai vyresnių bendrakursių, beveik vien italų, buvau vienintelė mergina, šie į mane žvelgė kiek sutrikę ir nepatikliai, mokslai vyko italų kalba, laimė, turėjau vertėją, kuris viską man vertė į anglų kalbą, vieną dieną turėjome net kavos chemijos kursą... Per savaitę išlaikiau tris egzaminus ir padariau tai, dėl ko važiavau – gavau kavos skrudintojos diplomą! Esu pirmoji moteris šios mokyklos istorijoje, baigusi skrudinimo mokslus ir apskritai viena iš nedaugelio joje studijavusių moterų.
– Kokių savybių reikia, kad būtum geras barista? Tikslumo, komunikabilumo, geros uoslės, išlavintų skonio receptorių?
Dirbdamas barista negali užstrigti viename taške – jei manai, kad užteks išmanyti pagrindus ir tai viskas, mano nuomone, geriau tokio darbo išvis nedirbti.
– Manau, geras barista privalo derinti du dalykus: profesionalumą, tai yra, kaip jis dirba su įrankiais, ir socialumą – mokėjimą dirbti komandoje, nes vienas tu niekada nebūsi – dirbsi su žmonėmis ir dėl žmonių. Privalai būti socialus, nes jei būsi piktas, susiraukęs, nepatenkintas, tau tiesiog nepavyks. Žinoma, ragaujant kavą svarbu uoslė, skonio receptoriai, bet dalis žmonių, turintys šiuos talentus, negalėtų būti baristomis, nes jiems pritrūktų socialumo. O skonio receptorius galima lavinti. Dirbdamas barista negali užstrigti viename taške – jei manai, kad užteks išmanyti pagrindus ir tai viskas, mano nuomone, geriau tokio darbo išvis nedirbti. Čia tiesiog neįmanoma išmokti visko, bent jau aš nesijaučiu viską žinanti, puikiai suvokiu, kad niekada visko ir nežinosiu.
– Kas, vos pradėjus dirbti kavinėje, tau buvo netikėčiausia?
– Visada laikiau save labai komunikabilia, tačiau iš pradžių aš bijodavau kiekvieno į kavinę įėjusio žmogaus (juokiasi). Kodėl? Nes tuo metu dar „neperskaitydavau“ žmogaus, nejausdavau jo nuotaikos. O su patirtimi atėjo suvokimas, ar ir kaip kiekvieną žmogų kalbinti. Nelengva buvo ir dirbti komandoje, nes čia daugumą sudaro moterys, o jau tuomet netrūksta dramatizavimo. Laimei, iškart patekau į gerą komandą. Beje, įdomus momentas – pasaulyje iki šiol geriausi baristos ir skrudintojai yra vyrai...
– Kodėl?
– Spėju, kad dėl tam tikrų dėl techninių pusių – vyrui galbūt lengviau suprasti, kaip veikia aparatas, gal skamba neįtikėtinai, tačiau dirbdamas su kava privalai turėti daug techninių žinių, skaičiuoti gramus, temperatūrą ir pan. Kavoje labai daug tikrojo mokslo, ne viskas čia yra tik menas ir meilė (šypsosi). Gal vaikinams tie techniniai dalykai lengviau įsisavinami, bet ne dėl to, kad moterys būtų negabios, bet labiau dėl įprasto pastarųjų savęs nuvertinimo – esą, aš, mergina, kažko nesugebėsiu. Aš manau, labai svarbu, savęs nenuvertinti, žengti į priekį, mokytis.
– Dirbi už kavos baro jau ilgai, gal gali įvertinti, kaip per tuos 5 metus keitėsi klientai?
– Kai pradėjau dirbti kavinėje, restoranų ir kavos kultūra Lietuvoje dar tik ėmė stiebtis. Pieš 5 metus dominavo kava su sirupais, daug ginčytis dėl kavos skonio net nebuvo prasmės. Viskas ėmė keistis maždaug prieš porą metų, kai atsidarė „Coffee Inn LAB“ ir kavinė „No Sugar“ (neseniai uždaryta kavinė Vilniaus Senamiestyje – red.), pradėjo daugėti žmonių, kurie ragavo kavos Londone, Berlyne ar kitur, ėmė domėtis skirtingais kavos ruošimo būdais. Dabar domėtis kava tapo madinga, tačiau šis žodis neturi jokių blogų konotacijų – domėtis kava dabar madinga, kaip ir bėgti maratonus. Atsiranda žmonių, su kuriais kaip lygi su lygiu galiu kalbėtis apie kavą.
Kita vertus, ir prieš 5 metus buvo, ir dabar liko žmonių, kurie užeina pas mus, užsisako espresso, atsidūsta ir nutęsia: „Ech, kitą savaitę skrendu į Italiją, pagaliau išgersiu geros kavos…“ Tada tiesiog nusišypsau ir palinksiu galva, o tuo pačiu puikiai suvokiu, kad edukacijos dar trūksta – kad daugybei žmonių pernelyg suskrudinta kava Italijoje yra geros kavos etalonas. Bet su tokios nuomonės įsikibusiais žmonėmis nesiginčiju – nesyk esu buvusi užčiaupta, kaip nieko neišmananti ar labai jauna, tad nutariau, jog neverta nieko įrodinėti, jei žmogus laiko save visažiniu. Anksčiau dėl tokių klientų net apsiverkdavau, dabar nebeimu į galvą.
– Yra klientų pikčiurnų, tačiau juk yra ir tokių, kurie maloniai nustebina?
– Žinoma, štai kartą atėjo vyresnio amžiaus paprastas vyrukas, užsisakė filtrinės kavos ir mes įsišnekėjome. Netrukus jis man parodė nuotrauką, ką iš kavos aparatų turi namie, o ten – visas filtrinės kavos baras, kokį mes turime kavinėje! Pasirodo, tokį jis surinko įvairių kelionių metu.
– Kaip atrodo tavo pačios kavos diena, kiek ir kokios jos per dieną išgeri, kaip ruoši kavą namie?
– Iš ryto visada geriu kavos su pienu – flat white arba mažą cappucino puodelį. Dienos pradžioje geriu ir espresso, nes reikia ragauti. O vėliau dieną geriu filtrinę kavą – nors ji ir stipresnė, tačiau mano organizmas pripratęs. Namie turiu kavos aparatą, labiau skirtą svečiams, taip pat Chemex ir V60 indus, kavos malūnėlį. Visa mano šeima geria rūšinę kavą, net močiutė! Beje, ji namie visada turi Afrikos ir Lotynų Amerikos kavos pupelių, aš jas jai ir tiekiu.
– Kokia kava tau skaniausia?
– Atsakysiu netradiciškai: aš moku įvertinti kavą kaip profesionalė, nors ir nemėgstu šio žodžio, tačiau kaip žmogus kavą vertinu emociškai. Todėl nėra skanesnės kavos, nei ta, kurią geriu ryte sodyboje su draugais, tiesiog užsipylusi eilinę maltą kavą verdančiu vandeniu, įsipylusi šalto pieno. Tokia kava ir yra pati skaniausia, nes ji susijusi su emocija.
– Savo meilę kavai įtvirtinai pasidariusi tatuiruotę, ji puikiai matyti fotografės Linos Aidukės darytose tavo nuotraukose. Kaip kilo tokia mintis?
– Šiuo metu turiu 4 tatuiruotes, vieną jų darėmės kartu su mama, kitą – su seserim. O kavamedis ant rankos atsirado prieš 2 metus, po jau minėtojo kavos čempionato, kai supratau, kad mano kelias – kava. Juk kavamedis – toks gražus augalas! O jei net kada nors nustosiu dirbti su kava, tatuiruotė man primins, kokia kažkada buvau laiminga!
